VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

10 17. Mūs laisvė krauju apšlakstyta...

Birutė Silevičienė

Ką tik iš Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos UAB „Dobilo leidykla“ išėjo Antologija „Mūs laisvė krauju apšlakstyta...“ Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (1990-2015) dvidešimtpenkmečiui pažymėti. Ją sudaro LKRS narių eilėraščiai, proza ir publicistika.

Knygos sudarytojas ir redaktorius - LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius, korektorė – Pranė Fedaravičienė.

Knyga išleista rėmėjų ir LKRS narių lėšomis, tiražas – 115 egz. Antologijai medžiagą pateikė 52 LKRS nariai.

Antologijos „Mūs laisvė krauju apšlakstyta...“  viršelis

Miela, gera, malonu skaityti šią knygą, sustoti, pagalvoti, prisiminti, kiek mūsų Lietuvos žmonėms kainavo siekis būti laisviems. Apie tai ir rašoma šioje knygoje.

Pateikiu iš šios knygos keleto autorių kūrybos mintis laikraščio „Lietuvos aidas“ skaitytojams.

***

Kostas Fedaravičius, Jonava

Rangos Neris sidabrinė –

Rytas plaukia ramus.

Atsikelia darbui Tėvynė,

Pabudina rytas namus.

 

Medžių vėliavos dega –

Saulėtekio karšto spalva,

Ir pučia pavasaris ragą,

Ir šypsosi karklo galva.

 

Ir mano siela nušvinta –

Pavasariniu džiaugsmu,

Ir kelia balandis žibintą –

Apšviečia langus namų

 

Gyvybės žaliąja spalva, -

Dūduoja saulė melsva.

 

Ištikimybė

Algirdas Kavaliauskas, Visaginas

Mums kažko neužteko ir išėjom į nežinomą kelią,

Vargindami  kitų žodžius ir savo jaunas dienas.

Neišmanėm, kad ieškom kažko neartaus, gal nesavo,

Kurio niekas iš mūsų niekada nesuras.

 

Žinios – naujoji paradigma nebeleis paklysti.

Išaugom dideli, gaivinamės ne tik sula.

Įsivaizdavome ir naują rekonkistą,

Pajutome piliakalnius su nuosava ir svetima valia.

 

Vieni ištirpo išgalvotose reinkarnacijose,

Kiti abstrahavosi nuo svetimo ir savo...

Tik jūra, piliakalniai ir svajonė kantriai laukė,

Niekad neišdavė ir nepasitraukė.

 

Trakų mergaitė Loreta – 1990/1919 m.

Vaclovas Bražas, Šiauliai

Antakalnio žalios kalvos, liaunos

Pušys naują legendą apie Trakų

Mergaitę Loretą seka!

Tąkart, Sąjūdžio dienomis,

Jauna širdis pasirinko karštos

Meilės Tėvynei kelią!

Tąnakt Vilniaus gatvėse šaltas

Tanko plienas sunkesnis buvo,

Už jaunos mergaitės karštos

Širdies meilę Tėvynei!

Ir tąkart, Baltojoje palatoje,

Jos sukepusios lūpos tyliai:

„Ar aš nemirsiu?“, kartojo.

Jaunuolio vardą minėjo,

Apie vestuves, tąnakt, šnabždėjo.

Bet tą ankstyvą rytą toje pačioje

Baltojoje palatoje staiga

Skaisti šviesa, visos spalvos,

Garsai, žmonės baltais chalatais,

Žmonių veidai, iškart, pradingo,

Lyg pats visas pasaulis dingo.

Visų žmonių, šalia esančių širdyse,

Plačiai, aukštai nematoma

Žvaigždele nušvito. Tik mama,

Sesuo, kiti šeimos nariai pajuto stipriau,

Amžinai! Visiems lyg priesakas,

Tai lieka, LORETA! Amžinai!

Antakalnio žalios kalvos, liaunos

Pušys naują legendą apie Trakų

Mergaitę Loretą seka!!!

 

***

Zita Klevinskaitė-Vaičiulevičienė,

Kazlų Rūda

Aš prie žuvusio kapo sustojus,

Nežinau: tyliai melstis ar verkti,

Tik ramiai apie tai pagalvojus,

Noris skriaudą ir smurtą pasmerkti.

 

Kur tu, mielas sūnau, kareivėli?

Tavo kapas žolelėm užžėlė,

Tavo kūnas nuo kulkos nurimo

Ant sušalusio grumsto arimo.

 

Nesulaukė seselė, mamytė,

Vakarai vis vienodai liūliavo, -

Tavo meilė laukais nušuoliavo,

Ir daugiau jau tavęs nematyti...

 

Užsidarė langinės nebylios, -

Tėvo akys nuo sielvarto gilios...

 

Pokario žaizdos

Jadvyga Šimkienė,

Kelmė

Kai sirpsta šermukšniai prie kapo tvoros

Ir laša jų kraujas ant žemės gimtos,

Man primena tėvą ir karo laikus,

Kai priešas atėjo į mūsų namus.

 

Kaip virto lyg medžiai jauni sakalai –

Žemaičių, aukštaičių ir dzūkų vaikai,

Kaip verkė  motulės prie kapo duobės,

Dėl savo tėvynės vaikų netekties.

 

Iš kiemo į kiemą keliavo mirtis

Ir žudė geriausias, drąsiausias širdis.

Ir tėvas, ir brolis, ir jaunas sūnus

Kartojo: „Aš mirštu už laisvę ramus.“

 

Stebėjo pro langą likimo dievai,

Kaip verkia be tėvo palikę vaikai,

Kaip miršta sūneliai lietuvių tautos

Už laisvą žemelę tėvynės gimtos.

 

Nors kapo aš tėvo lig šiol nerandu,

Bet jausti jo mirtį lig šiol man sunku.

Nei kryžiaus, nei vietos, nei daikto brangaus

Jau niekas iš mūsų vaikų nebegaus.

 

Laisvė

Jonas Truska, Vilnius

Seniai, toli nuo čia,

Su draugu kalbėjom maldą.

Kalbėjom paslapčia,

Ir mūsų Dievas neapleido.

 

Aplinkui buvo mūro sienos –

Kalėjimas, vienutė.

Maldoje prašėme tik vieno:

Iškentėti, laisvėj būti.

 

Vėl po daugel metų

Sužibo laisvės spindulėlis,

Mano širdis suprato,

Kad reikia laisvę krauju saugot.

 

Krauju aplaistę žemę,

Jai laisvę sugrąžinę,

Tegu laisva gyvena,

Tegul kaip gėlė žydi.

 

Grįžus iš tremties

Jeronimas Šalčiūnas, Marijampolė

Tu grįžai į gimtą savo šalį,

Kur sutiko obelys, beržai.

Kas gi laimę išsakyti gali,

Kai taigoj vergiją palikai?

 

Vėl Tėvynėj moja rūtos, mėtos,

Šnara duona varpose rugių.

Prisimiršta vargas iškentėtas

Tarp tos pat lemties veidų brangių.

 

Žiburiuoja čia žiedai gražiausi.

Guodžia kryžiai, protėvių kapai.

Šildo, glaudžia Lietuva meiliausiai –

Šiandien joj užuovėją radai.

 

Pasiners į gilią laiko jūrą

Metai skaudūs, ženklinti tremties.

O laužai, kuriuos ten Vilniuj kūrėm,

Laisvės kelią – nutiestą – nušvies.

 

 

 

Atgal