VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

10 31. Knyga ir kepalėlis duonos

Genovaitė Žukauskaitė

Pasimerkė Emanuelė Jurevičiūtė rožes, pasidėjo ant stalo senolietuviško raugo kepalėlį duonos drobiniame maišelyje ir vėl pakvipo gimtojo kaimo laukais, gražiai sutvarkyta tėvų sodyba, kurios jau seniai nėra. Tik šalia guli sunkių storų knygų "Žilvičiai" krūvelė. Autorė mintimis vis grįžta į tos knygos pristatymą Alksnėnų bendruomenės namuose, į kuriuos po vieną ir būreliais rinkosi ne tik gimtojo kaimo žmonės, bet ir tie, kuriuos vedė čia kažkada veikusios pradinės mokyklos dabar jau sunkiai atpažįstami takeliai. Žilvičių kaimas dar nedingo iš Kėdainių rajono žemėlapio, tačiau šalia kelio išsirikiavusios sodybėlės vis tuštėja ir tuštėja...Ne visada protingai valdytas laikas ir žmonės jame ir Emanuelės Jurevičiūtės išleista knyga primins ne vienai iš to kaimo kilusiai kartai, kaip gyveno, kūrė, mylėjo ir dalinosi žmogiška šiluma Žilvičių kaimo gyventojai.

Emanuelė Jurevičiūtė knygos pristatymo metu

Knygos pristatymo metu žmonės ėmė į rankas ta šiluma alsuojančiąknygą, vartė jos puslapius gal ne kiekvienas pilnai suvokdamas, kad rankose laiko istoriją, kurioje ne vien Žilvičių kaimo, bet ir visos Lietuvos likimas. Tai jau antras kaimo šviesuolių Jurevičių paminklas žilvitiečiams. Kaimo pradžioje jau stovi paminklas su užrašu "Išėjusių Žilvičių kaimo senolių ir 60-ųjų tremties į Sibirą metinių atminimui". O knygą "Žilvičiai" vartys ne viena karta to kaimo gyventojų ir atras savo šaknis senolių prisiminimuose. Vilniaus universiteto matematikų muziejaus koordinatorė Vitolda Verykaitė susitikime su gyventojais palygino tą knygą su pirmąja lietuviška knyga - M. Mažvydo katekizmu, M. Daukšos "Postilė", kurios šimtmečiais primena lietuvių tautos vertybes, sugebėjimą jas išsaugoti visais istoriniais laikais kaimiečių gyvenime.

Knygos "Žilvičiai" viršelis

Audrius Vaskela, jaunosios kartos atstovas,pristatinėjęs savo tetos knygą visuomenei-tai tas tiltas iš praeities į ateitį, kurioje dar gyva viltis, kad į būsimus gyvenimus ateinančios kartos nešis vyresniosios kartos gyvenimo nuostatas, gerų darbų troškulį, meilę savo tautai ir kalbai.Nežinia, kiek jas lydės dainos žodžiai "Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus, nepaliki žilvičių vienų"(tokia daina pradedama knyga), tačiau Emanuelė Jurevičiūtė, pardavusi savo tėvų žemę ir išleidusi knygą apie gimtąjį kaimą, papasakojo žmonėms tikrą, sudėtingą Lietuvos kaimo likimo istoriją, kurią skaitys žmonės ne tik kaip dokumentą, bet ir kaip nuoširdžiu, jaudinančiu žodžiu papasakota kaimo žmonių praeitį ir nenuspėjamą ateitį. Ir tada, kai raikys prie stalo kasdieninę duoną, supras, koks jos kelias per kaimo žmonių širdis ir protus, sušildytus tikrais žmogiškais jausmais.

Atgal