VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

12 05. Kviečiu rašyti – netylėti

Vaclovas Volkus

Laiko tėkmė – tai upelis šnekus

Skuba vingiuotais keliais.

Neša jis laikmetį, neša jis mus,

Neša apglėbęs krantais.

 

Neša jis mūsų dalias neramias

Mūsų kasdienės būties.

Kas suskaičiuos jo sidabro bangas,

Džiaugsmą ir gėlą širdies.

 

Šiomis dienomis Kėdainiu literatų klubo „Varsna“ atstovai lankėsi Vilniaus Mokytojų namuose mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos, vadovaujamos Albinos Tumaitės, literatūrinėje popietėje „Amžinoji laiko upė – trumpučiai mūsų gyvenimai“.  Apie keturiasdešimt Vilniaus, Kėdainių, Marijampolės, Ukmergės, Joniškėlio atstovų, kurių daugelis buvo mokytojai, aptarė įdomią temą – žmogaus gyvenimo prasmės klausimus.

Renginio pradžioje draugijos vadovė susirinkusiųjų apmąstymui išdalino filosofų – išminčių pasisakymus, mintis, kas yra tas laikas ir koks jo santykis su žmogumi.

Savo įžanginiame pasisakyme, kas yra laikas mūsų gyvenimo tėkmėje, pranešėja rėmėsi „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintu Lotos Olson Anderberg straipsniu apie laiką, kaip vieną pagrindinių materijos būties formų, kuriam būdinga trukmė, nuoseklumas, nenutrūkstamumas ir negrįžtamumas. Literatūrinėje kalboje jis reiškiamas ketveriopomis veiksmažodžio formomis.

Žmogus žino, kad jis egzistuoja laike, taip pat žino, kad kada nors jo nebus. Visą savo gyvenimą jis priverstas paklusti tam žinojimui. Vien žinoti ir paklusti yra maža.  Tai pastebėjo ir Vincas Kudirka, kuris eilėraštyje „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą...“  kvietė kiekvieną lietuvį palikt  savo pėdsakus bendram tautos atgimimo aruode. „Spindulio“ draugijos literate Jelena Garliauskienė eilėraštyje laikas rašo: „Laikas nė sekundei nesustoja, bėga. O mes? Mes kartais vietoje stovime...“. Pragyventi amžių ir jame nepalikti gerų darbų – nedovanotina.

Pranešėja Albina Tumaitė, būdama intelektualios visuomenės atstovė – literatūros mokytoja, savo samprotavimuose rėmėsi žymių žmonių mintimis.  Ji kalbėjo, kad mes esame mokytojai literatai, o jais būti  nelengva. Mokytoja kalbėjo, kad, būdami aktyvios visuomenės nariais, jie negali nerašyti. „ Mes rašome apie tai, kas mus jaudina, liūdina, skaudina ir žeidžia. Mes jaučiame atsakomybę ir žinome savo vertę, ugdant jaunąją kartą artimo ir Tėvynės meilės dvasia“.

Žymių žmonių – filosofų, išminčių minis apie laiką, jo santykį su žmogumi, pranešėjos samprotavimus papildė kitų literatų pasisakymai, literatūra, muzika.

Susirinkime dalyvavęs Alfonsas Naktinis savo eilėse mąsto: „...Dideli ir maži laša metai many į nematomą laiko plyšelį...“. Poetas suvokia, jog tuomet, kada jo nebus, jis liks gyvas eilėse. Jo gyvenimo brydės likęs plyšelis bus užpildytas paliktos poezijos posmais. J. Elekšis ne tik dainuojamosios poezijos kūrėjas, bet ir žmogus, turintis humoro jausmą. Jo poezijoje apdainuojamos mūsų mažos tautos bočių pilys, kurios laiko tėkmėje su mumis praėjo, praeina ir ateityje liksime su jomis.

Ukmergiškis poetas V. Lukša mano, kad nuo žmogaus žodžio, tapusio aktyvia būtimi, ateinančioms kartoms lieka jo geri darbai. O Z. Budaitė – Stunžėnienė, Ukmergėje subūrusi dainos, muzikos ir poezijos mylėtojų grupę „Prie židinio“, žinoma, ne tik savame, bet ir kaimyniniuose rajonuose. Apie savo eilėraščius ji rašo, jog jie: „ Per laiko brastas brenda metus...“.  Jie brenda, pramindami ateinančioms kartoms tiesiausius kelius į gėrį ir grožį.

J. Kepalienė samprotauja: „Metai skubėjo. Stogai. Kaminai. Metų alėjoj savi šviesuliai“.

Šviesų įvairovėje paveldo palikimas dar šviesesnis, ateities keliai turtingesni ir spalvingesni.

P. Juodelės moto: „Abi jas vardais – Poezijos ir Muzikos – vadinam“. Poetas, profesionalus muzikas, šios meno srities dėstytojas, su meno kolektyvu apkeliavęs ne tik visą Lietuvą, eilėraštyje „Pėdos – jos lieka“ skelia: „O žmogaus lieka pėdos. Čia, žemėj, įmintos į pustomą Atminties smėlį – Pėdos -  Jos lieka“.

Eiles, miniatiūras skaitė Lietuvos Nepriklausomos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus skyriaus pirmininkas R.  Ad. Burevičius, L. Stanevičius, kėdainiečiai N. Kulnickienė, V. Volkus, R. Bechtereva ir kiti.  

Poezijos ir muzikos literatų popietės dalyviai šiltai sutiko jaunos M. K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinės G. Baltakytės lietuvių liaudies dainų pynę, pritariant gitarai, V. Volkaus lūpine armonikėle grotas valso melodijas.

Į Intelektualią, švietėjiškos krypties mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos poezijos ir muzikos popietę prie švediško stalo susirinkę vaišinosi kava ir arbata.  Pokalbiai, naujos pažintys, filosofiniai pamąstymai praturtino atvykusių į renginį dvasinį pasaulį – paskatino RAŠYTI – NETYLĖTI.

Atgal