VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

12 22. Gyvenimo dovanota puokštė

Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė

Palaimink, Viešpatie, prašau šią dieną, -

Žingsnius, žodžius ir darbus, ir mintis, -

Ne tik mane – palaiminki kiekvieną,

Kuriam padovanojo ją lemtis.

Zita Čepulytė

 

Malda buvo išklausyta. Dangus palaimino ne tik tą vienintelę poetės gimimo dieną – lapkričio 13-ąją. Laimino prabėgusiame ir šiandienos laike daugybę dienų už neatlygintinai atliktus darbus, švietėjišką, patriotinę veiklą. Visa kupeta išleistų knygų (net 16), daugelio almanachų ir poezijos rinktinių bendraautorė, pulkas lietuvišką žodį ir literatūrą pamilusių mokinių – didžiulis turtas žmogaus gyvenime. Ir štai pagaliau atėjo metas, kai reikia stabtelėti, įsiklausyti... „kaip LAIKAS laša...“ Nors atrodo, kad „jau padangėj visos žvaigždės suskaičiuotos“, ir „painiava jausmų  išnarpliota seniai...“ tačiau „vis tiek dar norisi ieškoti ir ieškoti,  kur gyvojo vandens šuliniai...“

Tiktai vis trukdo tas varantis depresijon vėlyvas ruduo ir jaudinančios jubiliejinio mėnesio dienos, laukimas ko nors nepaprasto ir ta baimė, kad nepakaks jėgų užkopti į sulauktų metų kalną, drąsiai nužvelgti pripėduotą savąjį kelią. Ir pasidžiaugti, kad sulaukė tos džiugios valandos, kai „gyvenimas padovanojo puokštę net iš aštuoniasdešimt žiedų“. O kai vis dėlto, anot poetės, žingsnelis po žingsnelio, giliai įkvėpdama ir iškvėpdama, užlipo ant kalno viršaus, atsivėrė tokia erdvė, regėjosi, kad Dangus ranka pasiekiamas ir širdį užliejo svaigus, nenusakomas džiaugsmas. Ir tąsyk nuo to kalno norėjosi išrėkti padėkos žodžius Visatai, visiškai pamiršti nerimu permirkusią kasdienybę, pasidžiaugti, kad „dar pilnas sodas neraškytų vaisių“, o „darbų darbelių man dar į valias“. Duok, Dieve, kas bus – tebūnie, kad tik dar „neskęstų luotas“ ir „kad dar stuksentų jaudulio geniai“.

Malonu buvo girdėti poetės džiaugsmo kupiną balsą, kai ji paskambino ir pasidžiaugė, kad nugalėjo nerimą ir baimę, kad ji dabar stovi savo metų viršukalnėj, o rankose laiko dar šiltutėlę, šešioliktą, eilėraščių knygą „Kai diena šimteriopai pabrangsta“, kurioje sutalpino visą eilėraščių šimtinę (šiame rašinyje cituojamos ištraukos iš naujausio poezijos rinkinio eilėraščių).

Šventinius sveikinimus apvainikavo malonus Šv. Kazimiero  ordino pasiūlymas knygos sutiktuves ir poetės jubiliejų atšvęsti kolegijos patalpose. Popietės sumanytojai jaukioje, įspūdingoje menėje su senoviniais baldais, prie šventiškai padengtų stalų su porceliano indais, virpant degančių žvakių liepsnelėms, lapkričio 22-ąją maloniai sutiko visus kviestinius svečius pasidžiaugti nesunaikinamomis vertybėmis, išgyventi kūryboje dvasios grožiu, išsiliejusiu skambiais posmais Ordino ilgametės narės, mokytojos, tautotyrininkės rašytojos Zitos Čepulytės darbuose.

Visiems buvo gera toje išminties ir geranoriškumo erdvėje pasidžiaugti nemažu pulkeliu bendraminčių, kuriems poezijos kalba, gilios pajautos leidžia atpažinti gelmingus dvasios virpesius.

Šventės metu Dievo malonės ir šv. Kazimiero palaimos jubiliatei ir ilgametei Ordino narei Zitai Čepulytei-Gažimonienei palinkėjo Šv. Kazimiero Ordino D.Magistras Henrikas Armoška-Eismontas. Jis poetiniu posmu priminė, kad:

 

„Žmogus, kaip sodo obelis – lapoja, auga, žiedus krauna,

Kūryba, savo išmintimi savo sielos pykčio daigus rauna,

Ir šitai gali tiktai žodis, širdies svajonėm užrašytas,

Išminties erdvėje atskleistas, suprastas, išmąstytas“.

 

Poetinį palinkėjimą kolegei padovanojo ir Ordino signataras maestro Petras Juodelė, pasidžiaugęs, kad „ne metai žmogui kraitį krauna“, jie „tik sustoja, kad apsidairytum, kurlink pasaulis margas bėga“.

Pasidžiaugęs jubiliatės kūryba, jos pernai išleistu romanu „Paslapties lydėta“, kuriame ji kalba apie vertybes, atsineštas iš namų, apie tai, kaip brendo pokario metų moksleivių ir rengiamų mokytojų sąmonė, jos pačios eilėmis iš poezijos knygų, skirtų Vilniui ir Tėvynei, rašytoją pasveikino vienas iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno rengėjų, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Balašaitis.

Aktorė, Ordino dama (Ordino dama – garbės vardas) Angelė Šakalienė perskaitė pačias skambiausias, jaudinančias eiles iš laiko bėgsme primirštos, o kai kuriems skaitytojams iš naujo atrastos, pačios pirmosios poezijos knygelės „Angelų sūpuoklės“ (1997), skirtos Tėvynei, protėviams, artimiesiems.

Visus susirinkusius apdovanojusi naujausia savo poezijos knyga ir pasisūpavusi  melodingų lietuviškų dainų sūpuoklėse, kurias įsūpavo Šv. Kazimiero ordino dama, buvusi Lietuvos operos solistė, dabar – teatro edukacinių projektų koordinatorė Sofija Jonaitytė, poetė sutiko šventinėms nuotaikoms šiek tiek aprimus, atsakyti į prisirpusius klausimus, kurių, pasak jos “atminimų uogos saldžios“, o „jas godžiai lesa laikrodžio geniai“.

Pokalbis su Zita Čepulyte

Abi esame Tėvynės pažinimo, Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijų narės, o Jūs dar ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, nuolat susitinkame įvairiuose renginiuose, knygų pristatymuose, o štai dabar – Šv. Kazimiero ordino kolegijos surengtame iškilmingame Jūsų jubiliejaus paminėjime džiaugiamės naujos poezijos knygos krikštynomis. Ar Jūs jaučiatės laiminga?

Popietės sumanytojai mane labai nustebino, pradžiugino. Kas gi nenori būti šitaip pasveikintas? Esu labai laiminga ir dėkinga. Šv. Kazimiero ordinui priklausau nuo 2002-ųjų metų. Man priimtina jo veikla, tikslai, uždaviniai ir misija, kuriai nieko nėra svarbiau už žmogų, kūrybinę meilę ir norą gyventi darant gera.

O tose pačiose draugijose susitinkame matyt todėl, kad turime meilės skambiam,  gyvam žodžiui jausmą, gerbiame gimtąjį žodį ir tarnaujame savo kraštui.

Kadangi už langų jau baigėsi ruduo, senokai nuimtas derlius, tai norisi pasikalbėti apie šaknis. Manyčiau, kad mamytė ir tėvelis, kurie dabar Jus globoja iš Dangaus, neaptiko mažos čiulbančios paukštelės kopūstų lysvėje? O gal išskrisdami gandrai (juk gimėte vėlų rudenį) numetė plunksnelę į mamos glėbį? Papasakokite apie savo tėvelius, seseris, brolius.

Esu sėlių krašto dukra. Mano gimtinė – Rokiškio apskritis,  Pandėlio miestelis. Gimiau 1935 m. lapkričio 13 d. Bene niūriausio mėnesio, kerais apraizgyto, baugaus ir magiško skaitmens dieną. Augau katalikiškoje miestelėnų darbininkų šeimoje. Vaikystę šildė protinga motinos meilė ir užliūliuojanti aukštaičių „puntukininkų“ tarmė.  Tėvas apylinkėje garsėjo, kaip „turįs auksines rankas“, šimto amatų meistras. Motina – labai religinga, daug skaitanti, kūrybinga, visų keturių namų kampų saugotoja ir sumani šėmininkė.

Turėjau du brolius ir seserį. Motina mus ugdydama ir stebėdama, pati visiems išrinko profesijas. Aš – mokytoja, sesuo Birutė – gydytoja, brolis Vilius – geležinkelių inžinierius, o brolis Jonas – energetikas.  Deja, šiandien aš viena beprižiūriu jų visų amžino poilsio vietas.

Norėtųsi šiek tiek sužinoti apie pačius artimiausius šeimos narius

Mano šeima iš trijų asmenų.Vyras ukrainietis – Ivan Gažimov, sūnus, pasirinkęs lietuvio tautybę - Jonas Gažimovas. Vyras – rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, o sūnus irgi filologas.

Meilė surado Jus, apglėbusi laikė visą gyvenimą. Kiek ji davė šilumos širdžiai ir žodžiams, ar visada norėjot apie tai rašyti, kalbėti, ar ji, kaip vasara, kuri praeina?

Mane suradusi ir apglėbusi meilė visą gyvenimą buvo šalia. Vadinau ją Ilgesio vardu, nes ir šildė, ir graudino. Nenorėju apie tai nei kalbėti, nei rašyti, kad nesumenkinčiau, neišbarstyčiau.

Šviesiausius ir giliausius jausmus aš skyriau savo Tėvynei, lietuvių kalbai, tiems, kurie per gimtąjį žodį vedė tautą savęs pažinimo link. 2004-aisiais Lietuvai minint 100-ąsias lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo metines, norėjau kukliai prisidėti prie bendro indėlio ir išleidau eilėraščių knygelę „Būk palaiminta  amžių kely“. Skersai išilgai išvažinėjusi Lietuvą, aplankiau pačias įsimintiniausias vietas ir išleidau eilėraščių knygą, skirtą tėvynės pažinimo draugijai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį „Ulbėki širdyse, atminties paukšte“.

Vilniuje gyvenu senokai. Esu baigusi Vilniaus pedagoginio instituto (taip jis vadinosi anuomet) lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, dirbau Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje gimtosios kalbos mokytoja. Man Vilnius – šventa vieta, brangi jo šviesa ir jis mane įkvėpė, tiesiog jaudino savo grožiu, istoriniu paveldu,  todėl jam viešai prisipažinau meilėje, išleidusi eilėraščių knygą „Priimki meilės žodį, Vilniau“. Meilė – užkrečiantis jausmas. Pats  tauriausias, Dievo palaimintas.

Pasirodo, kad viešą meilės prisipažinimą Vilniui ir Lietuvai žmonės išgirdo. Štai prof. Ona Voverienė „Tautotyros metraščio“ I tome (2011), pristatydama skaitytojams šią Jūsų knygą rašo, kad „vieno poeto visa eilėraščių  rinktinė, dedikuota Vilniui – tai jau nauja, tai naujas reiškinys lietuvių literatūroje“. Ar tikrai Vilnius yra apžavėjęs Jūsų širdį?

Labai myliu Vilnių – menų ir mokslo šventovę ir mūsų Valstybės širdį.  Rodos, kad apie tai jau nekartą kalbėjau. Jam rinktinėje paskyriau 80 eilėraščių. Negaliu be patoso šnekėti apie daugelį brangių sostinės vietų – nuo Geležinio Vilko legendos iki Europos kultūros sostinės. Nenoriu berti pakilių ir gražių žodžių apie Vilniaus architektūros perlus – Šv. Onos, Bernardinų, Šv.Teresės, Šv.Kazimiero, Šv. Petro ir Povilo, Šv. arkangelo Mykolo ir Šv. Jonų bažnyčioms, Aušros Vartams.Visi mano jausmai ir mintys išsakyti eilėraščiuose.

Esate Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos poezijos 2010 metų laureatė. Tai, turbūt, viena maloniausių akimirkų Jūsų kūrybiniame kelyje?

Rodos, kad apie mane atkapstėte viską. Nenorėčiau būti pagyrų puodu. Dar kas nors apkaltins, kad „pasikėliau“. Gink Dieve, šito tikrai nėra ir nebus. Juk Lietuvoje šitiek talentingų poetų, rašytojų, dainininkų, šokėjų, muzikantų, dailininkų, kryždirbių, puodžių, medžio drožėjų, kultūros veikėjų ir... daugybė darbščių, dorų žmonių, kuriais galime didžiuotis. Aš tik paprasta lietuvė, buvusi mokytoja, mylinti savo kraštą ir archaišką gimtąją kalbą. Knyga išleista Lietuvos vardo tūkstantmetį minint, skirta Tėvynės pažinimo draugijai. Joje gerokai per šimtą įvairaus žanro eilių, skirtų  įvairiausioms gimtojo krašto vietovėms.

Esu skaičiusi, kad poezija dar vaikystėje pasibeldė į jautrią Jūsų širdį ir lydėjo kaip „baltasis šešėlis“ visą gyvenimą. Ar įmanoma sugrįžti į tą praeities miglose paskendusią pradžių pradžią?

Teko sugrįžti dažnai. Pedagogo darbas nuo tos pradžių pradžios neatskiriamas. Vis sugrįždama į ją, sueiliavau keturias lietuvių liaudies pasakas, kurias sudėjau į tautos „Lobių skrynią“, išleidau tris eilėraščių rinkinius vaikams. Mokiniams paaukojau  gražiausius savo gyvenimo metus. Iš jų taipogi gavau  daug.

Kelias į mokslus... Ar kasdieninė jaunosios mokytojos duona, pilna išgyvenimų ir dvasios patirčių, leido pratęsti norą kurti?
O kam gi buvo lengva gyventi? Nuo ankstyvos vaikystės neramūs laikai grūdino, vertė irtis prieš atšiaurius vėjus.  Teko ir pabadauti, išmokti taupyti kiekvieną kapeiką. Buvau „įsukta“ į didžiąją to meto mašiną kaip varžtas, kad tik ji suktųsi, riedėtų, bildėtų. Į „sąžinės ir proto“ gretas netikau, nes savo kūryboje  aukštinau žmogaus dvasią, humaniškumą. Savo eiles publikavau Kuršėnų rajoniniame laikraštyje ir „Tarybiniame mokytojuje“. Eiles rašiau visada, vos tik rasdavau laisvą valandėlę.

Sutiktų žmonių veidai, likimai, sudėtingi jų ir Jūsų gyvenimo vingiai. Kaip jie atsispindėjo Jūsų kūryboje?

Vieni savo pavyzdžiu suteikė jėgų gyventi, kiti įkvėpė kūrybai, treti ištiesė ranką sunkią valandą. Daugelio iš jų  prototipai apsigyveno mano prozoje. 2013 m. išleidau romaną „Dauguvoje nuskendę pasakos“, po metų – romaną apie mokytojos kelią pasirinkusią Dagnę „Paslapties lydėta“. Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugijos almanache „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ išspausdinta mano apybraiža apie Paulių Širvį, kurią pavadinau „Trys susitikimai“.

Sakoma, kad tikrovės nenuversi  sugalvotais šūkiais, bejėgiškais atodūsiais. Kaip apibūdintumėte mūsų tautos, poetiškai kalbant „ties Aušros vartais neišsipildžiusiu rytojumi“, nuolatinį nepasitenkinimą , bandymą susirasti kuo riebesnį kąsnį. Ar galite savo ir Jus supančioje tikrovėje matyti ir šiek tiek dangaus?

Esu optimistė. Ne tokius laikus išgyvenome. Yra žmonių, kuriems visada blogai, kurie trokšta visko iškart – čia ir dabar. Tačiau nei pasaulio, nei žmonių  nepakeisi. Kurdama visada jutau tarpininkaujant Dangų. Esu laiminga, kad gražiausius savo gyvenimo metus paskyriau nelengvam  mokytojos darbui ir kūrybai. Tai buvo darbas, kurį galėjau ir norėjau dirbti ir ilgai nepavargti. Atgimėm laisvi, nauji, galingi,  atgavę jėgas, tikėjimą. Ugdydama jaunąją kartą, tikėjau jos ateitimi. Paskraidys po pasaulį ir sugrįš. Tūnau maldoje, kad būtume palaiminti amžių kely. Kraujo balsas pašauks daugelį namo, nes visur gerai, bet protėvių žemėje geriausia.

Koks  neaprėpiamas ir koks mažas pasaulis, o jau tas sunkus kelias, pavargę kojos, tai koks tas kopimas į amžiaus kalną? Ko ilgitės, ką galėtumėte pasakyti apie vienatvę?

Kopimas sunkus, stebuklingas. Visa esybe jutau kiekvieno amžiaus tarpsnio grožį, mačiau spalvas, girdėjau muziką. Visa tai išsakiau savo poezijos rinkiniuose. Dėkoju lemčiai, kad suteikė jėgų įkopti bene į  aukščiausią žmogaus amžiaus kalną. Jaučiuosi tarsi kokia čempionė iškovojusi aukso medalį. Bijau, kad kalbu tarsi iš tribūnos, nes šiaip esu gana santūri. Turiu dar nemažai kūrybinių planų. Jei tik sveikata leis,  norėtųsi dar padirbėti.

Vienatvė – mano dvasios laisvės vandenynas. Nardau jame, mėgaujuosi, nes tada priklausau tik sau. Tada ir žodis lengvesnis, ir posmas skambesnis, ir dvasios polėkis aukštesnis. Deja, vienatvė kartais būna prabanga. Juk gyvename daugiabučiuose...

O gal išduosite paslaptį, kas remia taip dažnai išleidžiamas knygas. Juk leidyba tokia brangi?

Knygas leidžiu savo lėšomis. Jokių rėmėjų neturiu. Nuo vaikystės esu motinos išmokyta taupiai tvarkyti ekonominius reikalus. Be to, moku daug darbų, kurie pagerina buitį. Taigi – knygų leidybai patys nuo savęs taupome.

Labai Jums ačiū už pokalbį, už sugaištą laiką.Geriausios sveikatos ir aštrios plunksnos.

 

Malda Tėvynei

Širdim kuždu Tėvynei maldą:

„Nepakartojamą tave turiu...“

Ne į pasviečius nusibeldus,

O čia glaudžiuosi ir tariu:

 

-Priimk, Tėvyne, mano maldą,

Tegu išgirsta ją dangus,

Tegu gimtasis žodis šildo

Visus tauriuosius kampelius.

 

Tegu saulėtekiais laimingais

Pražysta kiekviena diena.

Te vaikams vietos nepristinga –

Mums tavo užstalė viena.

 

Sutilpsim, dirbsim, sotūs būsim, -

Godžiam pasauly lik laisva,

Kad  neišnyktume bedvasėj spūsty

Nieko nereiškusia dūmo dulksva.

(Eil. iš naujo rinkinio „Kai diena šimteriopai pabrangsta“, V.2015, psl.12)

Zitos Čepulytės išleistos knygos: „Angelų sūpuoklėse“ (1997), „Laiko viešnia“ (1999), „ABC – trys vyturėliai“(2000), „Man teberieda žemės saulė“ (2003), „Į mokyklėlę“ (2003), „Būk palaiminta amžių kely... (2004), „Atrakinkim lobių skrynią“ (2005), „Klausausi žemės ir dangaus kalbos“ (2006), eiliuota lietuvių liaudies pasaka „Motinos vaduotojas“ (2007), „Veda šiltas tėviškės takelis“ (2008), „Ulbėki širdyse, atminties paukšte“ (2009), „Priimki meilės žodį, Vilniau“ (2010), „Širdies žiedai gimtinei“ (2012), „Dauguvoje nuskendę pasakos“ (2013), „Paslapties lydėta“ (2014), „Kai diena šimteriopai pabrangsta“ (2015).

Atgal