VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

01 09. Meilės žiedas - Lietuva

Genovaitė Žukauskaitė

Tu pasakų, svajonių kraštas

Ir ateities viltis gyva,

Tava kalba man - dangaus raštas,

Tu man šventa - Tu Lietuva“.

(Marija Kaupaitė Kazakevičienė)

Tai moteriai jau aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Kai toks amžius, jau nereikia metų slėpti. Į gyvenimo aruodus supilti visi jausmai, prasmingiausios mintys, prabylančios į visus iš autorėsketuriasdešimties knygų, surikiuotų ne tik savoj, bet ir daugelio Kėdainių krašto bibliotekų lentynose. Marija Kaupaitė Kazakevičienė nė vienos savo knygos nepardavė. Jos visos dovanotos. Knygų puslapius varto ir daugelis tų, kurie tą moterį pažįsta, jaučia jos dosnią širdį ir aštrų protą. Skaito medikai, mokytojai (keturiasdešimt savo gyvenimo metų autorė atidavė mokyklai), eiliniai kaimo ir miesto žmonės, nes autorė lengvu ritminiu žingsniu veda kiekvieną ne tik per savąjį, bet daugelio žmonių gyvenimus. Jos knygos - tai visos tautos vos ne per visą šimtmetį išgyventa istorija. Todėl autorė ir pavadino jas įvairiai: ir scenos vaizdeliai, ir eiliuota proza. Tai „gyvenimo spalvos nesumeluotas, Tik širdim svertas, Teismui išduotas“, žmonių teismui.

Kėdainių krašto „Varsnos“ klubo literatų susitikimuose su visuomeneperskaityti Marijos Kaupaitės Kazakevičienės eilėraščiai dažnai susilaukia karštų aplodismentų, nes jos žodyje žmonės atranda save. Nedidelė Krakių kultūros salė pilnutėlė. Čia susirinko „Varsnos“ klubo literatai, Marijos Kaupaitės-Kazakevičienės vaikai, anūkai, kiti giminės, vienas, kitas Krakių bendruomenės atstovas. Juk čia autorės gimtasis kampelis. Vazoje rikiuojasi gėlių puokštės pagal septynias autorės kūrybos temas. Marija išraiškingai skaito sueiliuotą gyvenimo istoriją, palydimą dainomis jos eilių tekstais. Žmonių akyse ašaros, džiaugsmas, šypsena-juk viskas telpa Marijos Kazakevičienės kūryboje. O svarbiausia - kraštui, Lietuvai, jos žmonėms. Net tada, kai mergaitė smetoninėje Lietuvoje iš skurdo buvo atiduota tarnauti ponams, kurie skaičiavo kiekvieną jos kąsnį, o akys, kaip ir ganomų karvučių, smigo į žolę ir ieškojo ant karvių „pyragų“ išdygusių sultingų dobiliukų, kad numalšintų alkį, o vėliau pasipylę šūviai iš dangaus ir iš pakrūmių, išgąsdinę gyvulius, bėgančius namo, bet nesuminkštinę ponų širdies, rūsčiais žodžiais sugrąžinę mergaitę į karo apimtus laukus, nepasėjo Marijos širdyje neapykantos žmonėms, nes tėvų šeimoje meilė ir šiluma glaudė kiekvieną nuskriaustą. Ten su kiekvienu buvo pasidalijama paskutiniu kąsniu. Karas, sutrukdęs Marijai lankyti mokyklą, neužgesino joje žinių troškulio. Todėl po karo, šokinėdama per klases (buvo gabi mergaitė), gerų Krakių mokytojų padedama ne tik baigė Krakių mokyklą, bet ir įsigijo pedagoginį išsilavinimą. Ir taip dalindama save žmonėms darbe ir kūryboje, Marija kaupaitė Kazakevičienė kūrė ir savo gyvenimą. Tris valandas tęsėsi Marijos Kazakevičienės knygų pristatymas Krakėse. Neprailgo. Žmonės nešė gėles, dėkojo už nuoširdų žodį, už jų pačių išgyventą sudėtingą ritmišku poezijos žingsniu išmatuotą laikotarpį. Anūkai ir proanūkiai sakė močiutei „ačiū“ už tai, kad ji nemezgė jiems nei kojinių, nei pirštinių, bet savo knygose padovanojo Lietuvos žmonių gyvenimo istoriją. Atrodo, į daugelio širdis buvo pasodinta lyg daigas prasmingiausia mintis: „Lai tėvai vaikams kartos: Nepraraskit Lietuvos“.

Marija Kaupaitė Kazakevičienė turėjo galimybę, kaip ir daugelisšiais laikais, pasilikti užsienyje ir ten susikurti sau žymiai turtingesnį gyvenimą. Nepriklausomybės atkūrimo metu Marija buvo išvykusi į Australiją, ten savo kūryba pakursčiusi Australijos lietuvių patriotines aistras, skubėjo atgal į laisvą Lietuvą, nes jos tokios troško visą gyvenimą. Todėl jos vaikai ir anūkai taip pat neieškojo savo laimei kito krašto. Jie sėkmingai čia kuria savo ateitį, nuolatos prižiūrėdami ir lankydami savo neeilinę močiutę. Pati unikaliausia Marijos Kazakevičienės knyga „Satyra ašarų padaže“ dabar labiausiai visų skaitoma. Žmonės net klausinėja kur ją įsigyti. Tačiau autorė - ne turtuolė, negalėjo jos daug egzempliorių išleisti. Mielai ją skaitytų daugiau, kaip pusė Lietuvos žmonių. Autorė taikliu žodžiu išbara, prašukuoja visas gyvenimo bjaurastis. O daugiausia kliūva valdžios ponams, kurie apsimeta patriotais, tapę tik savo kišenės mylėtojais. Marijai Kazakevičienei skauda širdį dėl tos Lietuvos, kuri „Europai užstatu likai“:

 „Ir kas apgins bent Tavo vardą,

Tą šventą vardą-Lietuva?

Juk nepaims „globėjams“ kardo,

Nes tik varguoliams Tu gyva“.

Visą ataskaitą gimtajam kraštui Marija Kaupaitė Kazakevičienė sėjokaip ąžuolo giles, iš kurių turėtų išaugti patriotizmas, žmogiškumas, švelnumas, meilė ir viltis. Už tai jai dėkojo ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininkas Vladas Buragas. Salėje gulėjo sudėliotų jos knygų pakai bibliotekoms, kurias, sako, žmonės dar aplanko. Gal ne tik pasėdėti prie kompiuterių. Tik kažkodėl Krakėse nebuvo nei bendruomenės bibliotekos, nei Krakių gimnazijos bibliotekos atstovų, nei jaunų literatų, kurie tas knygas pasiimtų... Gal Kėdainių krašto mokykloms jau svetima ne tik pagarba senoliams, bet ir meilė Tėvynei, kai nuolatos kalbama tik apie pinigus ir nusisekusį ar ne visai pelningą verslą? Juk ir Juozo Paukštelio namai - literatūrinis muziejus buvo lengva ranka parduotas, nepasitarus su visuomene, su žmonėmis, kuriems tas rašytojas savo mintimis buvo artimas...

Atgal