VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

01 27. Humoro žvilgsniu

Prano Treinio 20-osios knygos sutiktuvės

Juozas Misevičius

Lietuvos rašytojų sąjungos klubo salė 2016 m. sausio  15 d. buvo pilnutėlė žmonių -čia supažindinta su rašytojo Prano Treinio kūrybos 20-ąja knyga „Duogo užrašai. Teatrinis romanas“ (V.: Žuvėdra, 2016, 344 p.) ir ji aptarta. Tai trečia teatrinės trilogijos knyga. Romano aptarimui vadovavo literatūrologas prof. Petras Bražėnas. Apie romaną ir apskritai apie jo autoriaus kūrybą savo įspūdžius, nuomones išsakė: aktorius, režisierius Adolfas Večerskis, aktorė Agnė Gregorauskaitė (be to, ji susirinkusiems paskaitė romano ištrauką), „Žuvėdros“ leidyklos vadovas, literatūros kritikas Stasys Lipskis, rašytojas Kazys Saja (jis čia pat sukūrė dviejų sakinių novelę, kuri turėjo vaizdingą ir turiningą „priešpradį“) ir aktorius, režisierius Ramutis Rimeikis.

Vadovaudamas romano „Duogo užrašai“ aptarimui, prof. P. Bražėnas pagvildeno šį kūrinį. Atskleidė jo problematiką, apibūdino prasminius sluoksnius, nusakė tikrovės jame atspindžius, sąsajas su visuomene, jos raida -juk vaizduojamas laikas -tai Lietuvos Atgimimo sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpis. Kūrinio gyvenimiškos medžiagos šaltinis -ilgi autoriaus darbo Lietuvos akademiniame dramos teatre metai, iš pradžių aktoriumi, o vėliau direktoriumi. Tenai esama ir romano personažų prototipų. Ne vieno jų likimas permainų laikais buvo dramatiškas ar net tragiškas. 

Apibūdinta romano meninė forma. Kompozicijos ašis -reikšmingasis personažas pasakotojas Aurelijus Vilkaitis, vyresniosios kartos aktorius, gyvai plėtojantis kūrinio siužetą, pro jo akis sūkuriuoja vaizduojami įvykiai, vinguriuoja intriga. Romaną yra perėmusi humoro stilistika visokiais savo atspalviais -pradedant švelnia ironija ir pasiekiant satyrišką hiperbolizavimą, sarkazmą.

Renginio pabaigoje gavęs žodį autorius buvo ištikimas humoristinei meninei savo kūrinio raiškai. Apskritai ir romaną „Duogo užrašai“ apibūdinančios kalbos, pasakytos tą pavakarę, ir susirinkimo dalyvių nuotaika atliepė humoristinę šio kūrinio stilistiką.

Kalbėdamas P. Treinys prasitarė, kad pasirodžius  20-ajai jo kūrybos knygai (gal todėl, jog šis skaičius toks solidus), ko gero, savo rašytojo plunksną padėsiąs ilsėtis. Tačiau turėdami galvoje jo kūrybiškumą, darbštumą, neramią sielą, nepaisant gražaus amžiaus, lauksime drauge su jo kūrinių skaitytojais gerbėjais naujų kūrybos vaisių. Rašytojas iš širdies padėkojo Utenos rajono savivaldybei ir jos merui, poetui, kraštiečiui Alvydui Katinui už paramą šios knygos leidybai.

Pirmutinį atsiliepimą apie dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą [„Duogo užrašai. Teatrinis romanas“] rašytojas P. Treinys gavo iš savo krašto žmogaus -kryždirbio, gero bičiulio bendraamžio Stanislovo Karanausko:

„2015 12 20. Mielas Pranai!Labai mane pradžiugino paskutinė 20-ta Prano knyga „Duogo užrašai“. Skaičiau neatsitraukdamas ir per tris vakarus perskaičiau. Rašyta su labai geru ūpu ir linksma širdim, nors ji šuntuota, bet gyvenimo džiaugsmo pilna. Gal pamiršote, kaip raginau Praną dar parašyti porą knygų, tegu ir nestorų, iki pilnos normos -20 štukų. Džiaugiuos drauge, kad pasiekėt žemiškos svajonės aukščiausį tašką gilioj senatvėj. Daugiau rašyti neberaginsiu, nes ir pats padėjau ir teptukus, ir kaltus -visam savo laikas. Mum abiem jau 87 metai. Klausiau savo sielos su švytuokle, nes ji žino, kiek metų mano kūne  dar kentės, tai gavau atsakymą -94. O kiek Pranas gyvensi, negaliu pasakyti, nes maniškė siela tikrai to nežino, o kaip tavosios paklausti, nežinau... Laimingų šv. Kalėdų!  Stasys“

  Iš pirmų romano „Duogo užrašai“ puslapių jau galima nuspėti dinamišką jo siužetą ir anaiptol ne tolygią intrigą.

Pora romano ištraukų

„Lengva melancholija mane pradėjo semti, Tautos Sąjūdžiui jau nugalėjus ir įsitvirtinus Lietuvos Nepriklausomybei, kai ant mūsų teatro buvo užtupdytas naujas vyriausiasis meno vadovas Valdas Varnagiris, kurį mes, senjorai, iš tos dienos pakrikštijom „Atila“, nes jo kurso absolventai, įvesdinėjami į vaikų spektaklius, beveik niekuo nesiskyrė nuo savos patrakusios publikos... Repeticijų pertraukų metu agresyviai dūko, garsiai reiškė savo drastiškas mintis, lakstė lyg nuo grandies paleisti ciuciai, ėjo imtynių... ir į senbuvių pastabas, kad save gerbiantis teatras visais laikais pradeda nuo tylos užkulisiuose, demonstratyviai atsukdavo nugaras su įvairiausiom klaikiai klouniškom grimasom, marindami juoku savo koleges, kurios, neatsilikdamos nuo bernų, pūtė tabako šėmą dūmą į fojė lubas ir gesino nuorūkas į gėlių vazonų žemę...

Tą atmintiną kartą, prieš pat Velykų didžiąją savaitę, kai aš neiškentęs vieną tokį, viešai išsidirbinėjantį šoklų, stūgaujantį mandruolį, garsiai apšaukiau „nedresuotu jaunikliu dogu“, tai jis bemat ėmė ir suvarė savo gerai artikuliuotą špagą man į nugarą: „Malonu girdėt iš lūpų jau nudresuoto ir nupezusio duogo!..“

Mirsiu neužmiršiu šito įžeidimo savo sceninės karjeros saulėlydy...

Turėkit omeny, jog manuos gimtuos Pagiriuos „duogas“ reiškia „žioplį“, „paskutinį nevykėlį“ ir dargi įžeidesnį figūrinį papildinį...

Taigi, ar daug čia betrūko, kad aš, Aurelijus Vilkaitis, vilkeliu susisukęs atgaliop, stočiau  anfasu prieš tą akiplėšą (ko gero, būsimą teatro primarijų) ir žiebčiau jam prevencinį antausį, idant ant amžių amžinųjų įsimintų, jog nueinanti karta yra ne iš kelmo spirta... ir gali tau, pūgžly, ilgam pagadinti sceninės karjeros pačią pradžią, padarydama tavo personai neatšaukiamą sarmatą amžininkų atmintyje...

Deja deja... Aš tik įgūžiau galvą į pečius ir smukau į užkulisių koridoriaus prietemą, neva nespėjęs nugirsti to pašaipūno ironingos ištaros... Paklausit -kodėl?.. Atsakau... Viena, kad ligtolinėj  ilgametėj kasdienybėj dar niekad nebuvau pakėlęs rankos prieš artimą savo...Antra, neturėjau jokios garantijos, jog šisai išvaizdus galijotas nevėstels man grąžos ir tai, galimas daiktas, taps mano viso gyvenimo suvestine, arba – „Finita la comedia“... Ir trečia, visai nelauktai, jau tarpdury, mane prisivijo raudona, kaip laukų aguona, to Atilos jaunuolyno atstovė ir visų vardu atsiprašė „už kurso išsišokėlį Ferdinandą“... (Na, matot... vien jau savo vardu tas agresyvus gražuolis pretendavo į Fridriko Šilerio „Klastos ir meilės“ pagrindinį herojų...)

Aš buvau labai sujaudintas... Ne tiek dėl atsiprašymo, kiek dėl pačios atsiprašytojos, kurios  žaižaruojančios akys man staiga iš jaunystės gaisų išplukdė kadainykščio maniškio diplominio spektaklio Luizą (o podraug ir mano paskutinę gyvenimo draugę Aldoną, kuri jau kadai kadžių, deja, tenai už debesų džiaugiasi amžinybe...). Fizinė panašybė neapsakyta... Ir aš, kažkokio mistinio kvaito pagautas paptelėjau mergaitei į degantį skruostą... “  (p. 7 – 8).  

„[...] Visai kitokio pobūdžio nuotaika užderėjo many po šventų Velykų, kai teatro skelbimų lentoj išvydau Atilos ir diektoriaus parašais patvirtintą įsakymą su reformos būtinybę motyvuojančia preambule ir su trisdešimt penkių atleidžiamų iš teatro artistų sąrašu...

Permečiau skersa akim preambulę ir ėmiau slysti į apačias... Viešpatie, visi visi ir kiekvienas atskirai čia figūravo mano ilgamečiai bendražygiai, mūsų aukščiausios markės artistai, kritikų dėka jau legendiniais besikotiruoją Lietuvos teatro ir kino istorijoje... Net akys apraibo, net kvapo pristygau, kol prislydau pasmerktųjų sąrašo bemaž finalinę lemtingąją „V“... Bet kurgi jinai?.. Kur Vilkaitis Aurelijus?.. Nejau katarakta įsimetė į mano akis?.. Nejau ateina metas su „moskvičium“ atsisveikint, anot mano sūnelio klajūno Ferdinando?.. Po velnių, kodėl manęs čia nematyt šių legendinių liaudies artistų sąraše?..

Aš stovėjau, šalto prakaito nulytas, į druskos stulpą pavirtęs... ir nė iš vietos, kol išgirdau vienos mūsų primadonos, mano kadainykštės antrosios Raudonkepuraitės Irmos atsidūksėjimą, švelnia ironija padažytą: „Sveikinu, Auri... Turėjai razumėlio užpernai nepasirašyt po peticija prieš Atilos atėjimą į teatro meno vadovus... ir tu jau Fiodoro Dostojevskio glėby šįmet, o mes sukilėlių berazumių kompanija visi alei vieno – darbo biržos sąšlavyne...“

...ir matau, ir savo akim netikiu... Prie juodašimtiško Atilos įsakymo šliejasi kuklus baltas lapas su vaidmenų paskirstymu: F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“... inscenizacija... režisierius... dailininkas... Raidės liejas, bet ir pro miglas druskas matau svetimas, man dar neįprastas pavardes... ir Ferdinandas – Roskolnikovas ten,  ir Rasa – Sonia ten, ir visas visas jaunuolynas... ir nė padujų mūsų vyresnimo, išskyrus vienut vieną mane ir tą patį režisūros padėjėjo pareigybėje.

Viešpatie, juk tai paties Liucifieriaus įkvėpta Atilos giliai išmąstyta, keršto ir ironijos sklidina satisfakcija už užpernykščią jo opozicijonierių peticiją, adresuotą buvusiai aukščiausiajai valdžios  instancijai, kuri nūnai Tautos Sąjūdžio jau nupūsta skradžiai.

Aš nebeturėjau kur akių dėti... Man buvo sarmata... man buvo labiau negu nejauku stypsoti pasmerktųjų, įniršusių savo kolegų apsupty, tartumbim aš būčiau Atilos satisfakcijos talkininkas...

Aš įgūžiau galvą į pečius ir patraukiau koridorium, it žvėriško nirto apsėstas kadainykštis manasis Vilkas, vis stipriau spausdamas kumščius, pilnas ryžto tučtuojau Atilos akivaizdoje parašyt atsistatydinimo pareiškimą... ir sviesti jam į veidą už šį precedento neturintį nusikaltimą mūsų teatro istorijoj, vienu moju nušluojant ištisą scenos žvaigždžių plejadą... ir dargi skaudžiai pasityčiojant, Fiodorą Dostojevskį pasitelkus, kad tave kur kiaurai žemę... Cha,cha,cha... Nusikaltimas ir bausmė...

Man ausys užgulė nuo įsiūčio... man pasivaideno, kad net Atilos mokintiniai repeticijos metu nuščiuvo – „tsss... duogas eina...“, kai aš ant pirštų galų cypinau scenos pašaliu... Ir niekas niekas manęs nebesivijo... Nors Rasa ten, regis, savo scenos laukė... Ar ne todėl, atsidūręs fojė prie fontano, aš stabtelėjau kvapo atgauti... ir cvinkt man į smegenis mintis – palauk, Auri, o koks likimas laukia Pašiekštabalio pamestinukės (iš galimos tavo malonės), jeigu tu, užuomarša nelaimingas, paliksi ją Dievo valiai po savo atsistatydinimo?..“    (p. 26 – 28).

Atgal