VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 02. Teisė į gyvenimą

Birutė Silevičienė

Ruduo. Šiltas vakaras, prisotintas saulutės spindulių, glosto Elvyros pečius. Vėjelis judina medžių lapus, o šie, gavę pirmųjų šalnų krikštą, krinta į žemę, ją nuklodami auksu.

Eina Elvyra į namus ir mąsto:

“Štai pirmasis mano darbo ruduo. Rankoje mokslo baigimo diplomas. Smagi išleistuvių valso melodija tolsta, o su ja ir buvę draugai. Kas žino, kaip susiklostys gyvenimas kiekvieno iš jų?”

-Tai labas vakaras, mergaite, - nutraukia jos mintis Vytas.

-Labas! - atsako Elvyrą ir eina toliau.

-Tai gal susipažinkime, aš - Vytas, bet draugai vadina Viktoru.

-Aš - Elvyra, - atsako draugiškai.

Kelyje abu įsikalba ir Elvyra sužino, kad Vytas gyvena gretimame kaime, neseniai sugrįžo iš karinės tarnybos. Elvyrai vaikinas pasirodė įdomus pašnekovas ir ji sutiko kitą savaitę nueiti į šokius.

Sukosi, sukosi poros ir Elvyra pralinksmėjo, pamačiusi Vytą. Jis buvo gražiai apsirengęs ir linksmas, kad čia jo naujoji pažįstama Elvyra. Visą vakarą šoko, juokavo, vakarui pasibaigus palydėjo į namus.

Jie susitikdavo tankiai, rodos, pamilo vienas kitą ir Vytas pasipiršo Elvyrai.

Elvyra sutriko. Nežinojo, ką atsakyti, pasiūlymas buvo netikėtas, nes ji dar neketino tekėti. Kai Vytas su piršliu atvyko į Elvyros namus, ji sutiko ištekėti už Vyto.

Elvyra svajojo gyvenime turėti savo pastogę, ramų gyvenimą ir vyrą, kurio būtų mylima, gražią šeimą.

-Dieve, už savaitės aš išteku! Turėsiu vyrą, kuris užmaus ant rankos vestuvinį žiedą, taip viskas netikėta... Mama sakė, kad būsiu senmergė, neleisdavo nei į šokius, nei į pasilinksminimus, o dabar... aš būsiu Vyto žmona! - džiaugėsi Elvyra.

Prieš vestuves Elvyra susitiko su Vyto mama. Ji pasakė:

-Žinai, vaikeli, daug ko gali žmonės prikalbėti prieš vestuves, bet tu nekreipk dėmesio, net šluota kampe šoka prieš vestuves.

-Kodėl? - paklausė Elvyra.

-Žmonės pikti ir kerštingi, pavydūs, geriau sakyk - Vyto gimimo diena,- pamokė busimoji anyta.

Štai ir šeštadienis. Šią dieną jos ir Vyto vestuvės. Elvyra nieko dabar negalvoja, tik laukia atvažiuojant Vyto ir santuokos užregistravimo. Kai pamergės padeda apsirengti nuotakos rūbais, Elvyra pravirksta:

-Dieve, kad tik būčiau laiminga ištekėjusi, kad mums sektųsi gyvenime, būtume laimingi.

Stovi jaunieji tokie jauni, gražūs ir girdi metrikacijos biure, kai šnabždasi moterėlės:

-Prapuls mergaitė, vyras pijokėlis, kur jos galva!

Elvyra drebančia ranka pasirašo knygoje lyg nuosprendį į gyvenimą.

“Ne joms kalbėti apie mus, mes būsim laimingi”- dėsto Elvyra savyje mintis.

Vestuvių šurmulys, svečių daug. Elvyra, matydama Vytą kilnojantį vis pilnus stikliukus degtinės, paprašo:

-Vytai, prašau, negerk!

Jį sudraudžia ir draugai.

-Vedžiau aš, o ne jūs! Gėriau, geriu ir gersiu! Kas man uždraus?..

Užgrojus muzikai, Elvyra su Vytu šoko pirmą ir paskutinį šokį savo

gyvenime.

Ilgai tą naktį jaunieji klaidžiojo kaimo keliukais. Vytas prašė Elvyros nekreipti dėmesio į kalbas, jis pažada būti kitu žmogumi.

Tikėjo Elvyra Vytu, bet ir po vestuvių jos vyrelis gyveno viengungišką gyvenimą. Dirbo elektriku, tankiai vykdavo į komandiruotes. Išlydi Elvyra vyrą į stotį, o savaitgalį laukia grįžtančio iš Trakų.

Kartą vyras grįžo be vestuvinio žiedo ir sunerimo Elvyra, kai vyras kažkam vakare rašė laišką. Elvyros širdis daužėsi iš skausmo ir vienišumo:

-Jei tu nori, galiu tą laišką sudeginti, - tarė Vytas.

-Man nesvarbu ir neįdomu! - tarė Elvyra, vos sulaikydama ašaras.

Bet vyras perplėšė laišką ir įmetė į krosnį.

Vakare Elvyra susirado krosnyje laišką, sudėjo adresą ir parašė Ramutei į Trakus. Ji papasakojo Ramutei viską apie Vytą, kad jis vedęs, o tikrumo dėlei, įdėjo vestuvinę nuotrauką, prašydama ją sugrąžinti.

Ramutė buvo protinga mergina. Parašė Elvyrai laišką ir išpasakojo savo santykius su Vytu, sugrąžino nuotrauką.

Ilgai tą vakarą Elvyra kalbėjosi su Vytu, o šis atsakė:

-Norėjau tik šiaip sau pabendrauti su Ramute, o ji - “nebūtų boba”, tuo ir patikėjo. Reikalinga ji man - “kaip šuniui penkta koja”.

-Gal ir taip, - nusileido Elvyra ir tą mažą vyro dėmelę primiršo.

Elvyra dirbo kaimo bibliotekoje ir, artėjant lapkričio šventėm, nutarė pertvarkyti lentynas, pergrupuoti knygas. Iš vakaro buvo sutarę, kad Vytas atvažiuos ir padės pravesti vakaronę, o po to, tvarkytis bibliotekoje.

-Mes matėme stotyje tavo vyrą su mergina, - tarsteli užėjusi kaimietė. Bet, matydama, kad jos žodžiai nepaveikė Elvyros, pridūrė, - Jie bučiavosi, glėbesčiavosi, vaikščiojo apsikabinę, tai ko jis neskuba pas tave?

-Jūs man viską pasakėte? - paklausė Elvyra, bet neišsiduodama, kaip gelia širdį.

Po geros valandos ateina į biblioteką vyras ir Elvyros draugė Janina. Abu įraudę, linksmi, išgėrę. Kažkada Elvyra ir Janina buvo labai geros draugės. Lankė mokyklą, eidavo į mišką uogauti, buvo viena kitos “paslapčių” saugotojos.

Štai!., kaip “Perkūnas iš giedro dangaus” - įsivėlė į jos gyvenimą.

Vakaronė buvo įdomi, bet tik ne Elvyrai. Jai vyras nerodė jokio dėmesio, tik “draugužę" šokino, kalbino.

Po vakaronės Elvyra tvarkė biblioteką, o jos vyras ir draugė išėjo pasivaikščioti.

Skausmas kaustė visą Elvyros kūną, ji tylėjo ir kentė, norėjo prasmegti į

žemę:

-Kam aš galiu tai papasakoti, kam dar skaudinti tėvus? Oi, teisybę sakė žmonės, kad motina į armiją Vytui siuntė odekoloną, o čia ir jo atlyginimą ji paima, kad nepragertų. Mokėjo save parodyti kitokiu žmogumi, o kur aš skubėjau? - neatleido sau Elvyra.

Į vidų sugrįžo Vytas su Janina ir pareiškė:

-Ketvirtą valandą važiuos traukinys ir aš su Janina važiuosiu į namus, - pasakė Vytas.

Stovi Elvyra ir žiūri į Vytą, į Janiną, bet negali žodžio ištarti, o mato, kad slysta iš jos rankų išsvajotas gyvenimas.

Vytas ima už parankės Janiną ir abu išeina iš bibliotekos.

Iš toli girdėti artėjančio traukinio dundesys. Stovi Elvyra prie durų ir žvelgia į žvarbų rudens nakties miražą, į tolstančias dvi laimingas figūras. Kas laukia jos?..

Niekas! Sutrypta! Atstumta! Pažeminta! Išduota!

Už lango gamta verkia su Elvyra, o traukinys tolsta, tolsta, tolsta, bet nesibaigia gyvenimas.

-Kas manęs laukia namuose? - mąsto Elvyra. - Išaušus grįšiu į namus, persirengsiu ir važiuosiu pas mamą. O gal vyras atsiprašys, paaiškins viską ir vėl gyvensime?

Tik prieš akis dar nežinomybė.

Štai ir namai, o duryse paliktas raktas iš vidaus pusės, Elvyra negali atrakinti durų. Ji žino, kad vyras kambaryje. Prieina prie lango ir pabeldžia. Pasigirsta viduje šurmulys. Svirduliuodamas prieina Vytas prie lango ir, pamatęs sugrįžusią žmoną, atrakina duris.

Elvyra supranta, raktas tyčia paliktas duryse, kad ji negalėtų atrakinti durų. Ji įeina į kambarį ir mato sujauktą lovą, ant stalo dvi taurės su nebaigtu gerti vynu, išimtas saldainių ir sausainių vazas. Po lova stovi Janinos juodi batukai.

“Negalėjo ji pabėgti basa! - galvoja Elvyra.

Dabar Elvyra supranta, kad vyras Janiną parsivedė į namus ir dar kartą Elvyrą išdavė.

“Kuo skubiausiai turiu išeiti iš tų namų, man reikia ramybės!”- pasiryžta Elvyra.

Ji prieina prie spintos, paslėpti raktai, todėl kaip stovi išbėga į snaigių šokį.

Tarpduryje stovi pasimetęs vyras, bando aiškintis, atsiprašyti už netvarką, atgailauti.

Elvyra bėga miestelio gatvėmis, virpa nuo šalčio ir sielvarto. Pasiekia autobusų stotį, nusiperka bilietą, ji pasiruošusi važiuoti pas motiną. Šios išdavystės vyrui neatleis...

-Bet kam skaudinti mamą?- mąsto Elvyra. Šiandien Elvyros ir Vyto pirmosios bendro gyvenimo metinės.

-Reikia grįžti į namus. Dabar jau čia mano namai.

Elvyra pamena, kai vakare bibliotekoje šeimininkė sakė:

-Tau, Elvyrute, teks su vyru miegoti antrame aukšto kambarėlyje, o draugė miegos su manimi.

Mena Elvyra, kai į jų lovą įsirito ir Janina. Guli vyras pasienyje, viduryje Janina, o iš krašto Elvyra. Ji girdi jų šnabždesį, bučinius, jaučia, kai vyro rankos glamonėja Janiną, bet ne žmoną.

Į kambarį užsuka šeimininkų sūnus ir, pamatęs Elvyros vyro ištatuiruotas rankas, išrėkia:

-Ukmergėje tualetai švaresni už jūsų kūnus. Ko tau čia reikia, šliundra? Įsisukai į svetimą lovą ir griauni jų gyvenimą, lauk iš mūsų namų!

Tik dabar Elvyra mena nakties nuotrupas ir pusbalsiu ištaria:

-Kokia kvailė, kokia žiopla, svetimi žmonės manęs gaili, o aš bijojau išvyti draugę, nenorėjau sukilti prieš vyrą. Taip! Ją Vytas laikė paslėpęs spintoje, jos batus mačiau po mūsų lova. Eisiu į namus ir duosiu pylos abiems! - pasiryžta Elvyra.

Sužvarbusi, sušalusi įeina Elvyra į trobą. Židinyje dega malkos, sutvarkytas kambarys, stalas, paklota lova. Spintos duryse įkišti raktai, o po lova nebėra Janinos batų.

-Aišku, ji išėjo. Duok, Dieve, kad išeitų ir iš mūsų gyvenimo! - tarsteli Elvyra lyg sau, lyg vyrui.

Vytas prieina prie Elvyros, bando ją apkabinti, kalbinti. Elvyros kūnu perbėga šaltis ir ji stumteli vyrą:

-Gal galiu atsigerti arbatos? Matai, kad dantis nesueina ant danties

-Tuoj, tuoj, Elvyruk, įpilsiu! - skuba prie židinio vyras.

Elvyra gurkšnoja arbatą ir žiūri į vyrą, o širdyje toks skausmas, sunku sulaikyti ašaras:

-Netikėjau, Vytai, mūsų pirmųjų vedybinių metų sukaktuvėms tokio “siurprizo” sulaukti iš tavęs, - tarsteli Elvyra.

-Oi, aš buvau ir pamiršęs, eime į restoraną, atšvęsime!- sako Vytas.

Sėdi Elvyra ir mąsto:

-Eiti, ne, o gal nueiti, išsikalbėti?

Bet abu nueina pas Elvyros tetą. Vyras, rodosi, toks paslaugus, linksmas. Sugrįžta į namus ir Elvyra apsisprendžia:

-Aš važiuoju pas mamą!

Ji išbėga į lietų ir tamsą, pasiryžta į tuos namus nebegrįžti, nebegulti į lovą, kurioje gulėjo jos vyras ir draugė.

Greitu laiku Elvyra gauna kvietimą į teismą. Skyryboms...

Teisėjas išklauso abi puses ir nutaria išskirti. Salėje, šalia Elvyros anytos, sėdi Janina. Prie Elvyros - jos studijų draugė Staselė.

Elvyra pasako:

-Matote, ištuokai sutikimą duodu, nes mano buvusi draugė Janina, kuri sėdi prie anytos, nori susikurti sau laimę ant mano šeimos griuvėsių!

Laiptais leidžiasi Elvyra su Stasele ir suka vestuvinį žiedą ant piršto mąstydama:

-Gal sviesti jį laiptais, tegu bėga nusinešdamas mano sutryptą jaunystę,

sugriautą gyvenimą.             

Elvyrą palydi anytos žodžiai:

-Mes linkime tau laimės gyvenime, Elvyra.

-Man jūsų linkimos laimės nereikia, aš surasiu savąją!- atšauna Elvyra.

Ji girdi iš salės žodžius

-Nueikite į restoraną ir viskas bus gerai!

Praeidamas teisėjas tarsteli:

-Liekate jauna, graži, neapsirikite antrąjį kartą, ištekėsite, atrasite savo

laimę.

O vyrui priėjus, teisėjas prataria:

-Ar nebus jums skaudu, kai knygyne pamatysite žmonos knygą, aprašytą gyvenimą, eiles... Pagalvokite...

-Aš galvojau, kad nenorėsi išsiskirti, mama parašė pareiškimą į teismą. Aš nežinojau... Atleisk...- pasako Vytas.

-Man nesvarbu, dabar tai neturi reikšmės. Buvai ir liksi mamos sūnus. Tai ir gyvenk su ja. Ir teisme sėdėjai “paėmęs ant drąsos”.

Vytas bando sulaikyti Elvyros ranką, nori ją ištempti iš autobuso, bet Elvyra laiko suspaudusi stovą ir nesulaukia, kada užsivers autobuso durys.

-Nejaugi tai viskas, ko norėjau iš gyvenimo, kodėl jis toks negailestingas man?- mąstė Elvyra, kenčianti ją apėmusį skausmą.

Išlipusi iš autobuso, Elvyra pamato dangaus skliaute žibančią žvaigždelę ir, ištiesusi rankas, paprašo:

-Negesk, mano žvaigždele, tau žibėti, o man reikės gyventi...

 

Atgal