VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 08. Lyrikos atoluose

Aleksandras Šidlauskas

Lyrika – tai poezijos kryptis, kurioje atsispindi ne tiek gyvenimo tikrovė, kiek poeto sielos kelionė per pasaulį. Lyrikoje išryškėja kuriančiojo dvasinės nuostatos, kurios parodo asmens nuotaikas, įsitikinimus, įžvalgas ir temperamentą. Lietuvių poezija giliai persunkta lyrinėmis spalvomis, jautriu žvilgsniu į gamtą, istoriją, žmogų ir visuomenę. Pakanka perskaityti M.Maldonio, O.Baliukonytės, J.Strielkūno poeziją, kad suvoktume tautiškumo šviesą, sklindančią kone iš kiekvieno posmo. Itin skirtingais požiūriais į pasaulį pasižymi G.Patacko, A.A.Jonyno, D.Kajoko poetinis mąstymas, pilnas skaidraus liūdesio, sakralinės išminties, metaforinio skambesio. Čia jau bandoma kalbėti įvairiaformiškiau, tarsi šiandieniškiau, suteikiant žodžiui antrinį filosofinį matmenį. Daug pastaraisiais metais rašo ir eiliuotojai, kurių poezijos mėgėjiškume yra daug nuoširdumo, bet stokojama eilėdarinės patirties, šviežesnio sakinio, gilesnės minties. Turi teisę gyvuoti įvairi poezija, ir tradiciškai širviškai ar miškiniškai prakalbanti, ir modernesne bložiška, plateliška, gediška šneka pasipuošusi, ir dainuojamoji bardų poezija taip pat susiranda savo klausytoją. Vadinasi, ne taip svarbu, ar tai būtų martinaitiškas dviprasmis, ar sudėtingas daugirdiškas simbolių pasaulis. Lietuvių lyrikoje jaučiamas Vakarų Europos poetinis siautulys ir epochos skausmas (Č.Milošas, T.Transtriomeris), o tuo pačiu gimtojo krašto poetiniai ataudai labai paįvairina europietiškosios lyrikos audinį. Pateikiu „Lietuvos aido“ laikraščiui savo lyrikos pluoštelį, kuriame norėjosi atskleisti save pasaulyje ir parodyti pasaulį savyje. Šie dviposmiai – tai kasdieniškas sielos pokalbis su savimi ir su kitais, tai kūrybinis noras kalbėti ir pasakoti, priminti ir prisiminti. Su šia poetine intencija ir kreipiuosi į skaitytoją – pabūkite su manimi.

Sąskambiai

Kas nauja pas tave, Orfėjau,

Ant seno jūros kranto pliko.

Aš groti su tavim nespėjau,

Nes natos užmaršty paliko.

Kančia nuspalvino pasaulį,

Daina kalbėjosi su vėju.

Pasėmiau smėlio pilną saują –

Ir visa žemėj nuskaistėjo.

*

Ko nuliūdo šėmi dangūs,

Ko tuštėja vėl ąsočiai.

Kur likimai mūsų brangūs,

Ir visi draugai besočiai.

Kur raudonos kraujo gijos,

Raitosi po šaltą žemę.

Kur raudonos pinavijos

Kraują iš gelmių vis semia.

*

Sustojau ant Šatrijos kalno,

Regiu, kaip darbuojas žemaičiai.

Nukrito ant Viešpaties delno

Ne žodžiai ir raidės, o skaičiai.

Dienas suskaičiuoja sekundės

Net ligi paties Eldorado.

Kažkas ilgesingai mums skundės,

Kažkas savo laimės nerado.

*

Naktys juodos, dienos baltos,

Galva plikti baigia.

Nors vasarvidis nešaltas,

Gaudau liepos snaigę.

Nenurimsta keistos mintys

Nei dienom, nei naktį.

Kai sudyla amžių klintys,

Baigia širdys plakti.

*

Kaip žirgą Pegasą sugauti,

Kaip rasti, kur žydi paparčiai.

Verlibras nemėgsta juokauti,

Ir dauginas velniškai sparčiai

Jis žodžio suprasti nemoka,

Nors stengiasi tartum kareivis.

Atrodo poetiškai šoka,

Bet žingsnis jo visiškai kreivas.

*

Vilioja toliai ir atolai,

Balsus ataidančius girdi.

Likime, nuo manęs nutolai,

Palikęs nuoskaudą širdy.

Palieka atminimai švelnūs,

Kurie gal buvo, o gal ne.

Ir krenta ilgesys į delnus.

Sugrįžęs atspindžiu sapne.

*

Įsimetė sienon pelėsis –

Jo spalvos tarytum Mone.

O mintys į nežinią plėsis.

Palikusios vieną mane.

Ir klaidžioja kiemo šešėliai.

Jie niekad nedaro klaidos,

Žmogau, per vėlai atsikėlei,

Jau saulė beveik ant laidos.

*

Palaimos valanda suspindo –

Pasaulį naują reikia tvert.

Iš dūžtančio vaikystės indo

Vėl noris sočiai atsigert.

Tėvų kapai rugiais nubąla,

Mėnulis dairosi aplink.

Vėl sėduosi prie seno stalo

Ir noriu trupinius surinkt.

*

Pabudo rytas toks ankstyvas,

O vakaras pradės vėl temti.

Tik vieversėlis danguj gyvas

Vis pasakoja savo lemtį.

Ir visą laiką skamba trelės,

Ir geria žmonės šiltą pieną.

Pražydo visos žemės gėlės

Taryt vainikas vardo dieną.

*

Ne skauda, bet gelia

Kartu su kaliausėm.

Išeisim į kelią

Ir tolin keliausim.

Pro ūkaną tirštą,

Pro ramųjį Merkį.

Vaikai nepamiršta,

Ko motinos verkė.

*

Tyla visai nuslopo,

Bet tavo veidas švyti.

Ant paskutinio lapo

Dar lopinys matyti.

Kur dienos nudienojo,

Kur naktys nunaktėjo.

Kai kaimo šunys lojo,

Per kaimą priešai ėjo.

*

Vėliavos plevena ant kalvos,

Jau tokia širdies dalia lemta.

Kur žvelgiu, ten žemė Lietuvos,

Kur einu, tenai šalis gimta.

Vėliavos vis plaikstosi aukštai,

Svaigsta nuo spalvų mana galva.

Pažiūriu į dangų – nagi, štai

Ir danguos suspindo Lietuva.

Atgal