VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

02 27. Įdomios ir neįprastos knygos pristatymas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Sausio 25-ąją Lietuvos Rašytojų sąjungoje vyko Jono Mačiulio knygos „Laiškai Eugenijai (1944–1956) “ pristatymas. Tai jau antras šios knygos pristatymas – pirmąsyk knyga buvo pristatyta Mokytojų namuose. Šios neįprastos knygos anotacijoje rašoma: „Knygoje publikuojami Jono Mačiulio laiškai mylimajai, politinei kalinei Eugenijai Šimanskytei, vėliau jo žmonai, rašyti 1944 – 1956 metais į kalėjimą ir tremtį. Nuo pat pažinties ir įkalinimo pradžios J. Mačiulio iš Lietuvos rašyti laiškai yra unikalus reiškinys lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Juose atsispindi ne tik asmeninis ir artimųjų gyvenimas, bet ir sudėtingas Lietuvos pokaris, kuriame reikėjo ne tik išgyventi, bet ir išlikti žmogumi. Pagrindinis variklis buvo meilė, padėjusi subręsti, apsispręsti ir ... tapti rašytoju“.

Knygą  Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla išleido 2015 metais – Eugenijos jubiliejiniais – 90-aisiais metais. Tai 504 psl., iliustruota nuotraukomis, laiškų faksimilėmis, ji skirta „Brangiam Vyrui ir Tėvui, meilės, tikėjimo, vilties žmogui“. Eugenija Mačiulienė, Daiva Lynikienė (Mačiulytė), Audrius Mačiulis“.

Ansamblio „Ula“ giesmininkės. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Knygos sutiktuves Lietuvos rašytojų sąjungoje pradėjo ansamblio „Ula“ grupė, atlikdama kaimišką romansą ir partizanų dainą. Kelis Jono Mačiulio (1919 07 20–1992 04 02) laiškus perskaitė Kristijonas Siparis. Renginio pabaigoje vėl girdėjome jo taikingai perskaitytą laišką.

Renginį vedė poetas, eseistas, vertėjas, valstybės veikėjas Kornelijus Platelis ir knygos sudarytoja ir parengėja Vida Girininkienė.

K. Platelis pažymėjo, kad rašo pats pasaulis ir per tai atsiremiama į tą gyvenimą. Laiškai rašyti į vieną pusę (gal tik 6 laiškai rašyti atgal) – tad knygos negalima laikyti griežtu epistoliariniu žanru.

Poetas Robertas Keturakis, auklėtas 4 metus mokytojo Jono Mačiulio, patreikė įdomių, jam brangių atsiminimų. Tarkim, J. Mačiulis galėjo nepavargdamas padainuoti bent 100 dainų. Nors KGB suėmė Jono mylimąją, Eugenijos brolį Zenoną bei jo paties brolį – klasėje mokytojas bolševizmo šmėklos nebuvo paliestas, jos neužnuodytas, stengėsi mokinius apsaugoti nuo laukuose išmėtytų sprogmenų, nuo smurto, išmėtytų partizanų kūnai, „miškų tuštėjimas“ ugdė dvasinę stiprybę. Jo laiškuose nėra viso to žiaurumo. R. Keturakį, nugrūstą į privalomos sovietinės kariuomenės tolumas, stiprino auklėtojas. „Be jo – būčiau niekas“ – kalbėjo poetas, jis dėkingas J. Mačiuliui už žiežirbėles savo kūryboje. Knyga – tai ištisas vadovėlis, kokia turi būti sukurta šeima: tikra žmogiška ir dieviška. Dieviškumą J. Mačiulis matė savo mylimoje mergaitėje. Poetas laiškuose net suskaičiavo 121 skirtingą kreipinį į mylimąją: nuo vieno žodžio iki ištisos frazės. Ir keletą perskaitė kaip gražiausią poeziją.

Kalba poetė prozininkė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Sėdi renginio vedantieji knygos sudarytoja ir parengėja Vida Girininkienė (kairėje) ir poetas, eseistas, vertėjas, valstybės veikėjas Kornelijus Platelis (dešinėje)

Poetė prozininkė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pradėdama kalbėti apie knygą tarė: „Noriu nusilenkti poniai Eugenijai. Sėdi gyvas žmogus, šypsosi, o tu kalbi apie jo gyvenimą“... Kaip muziejininkė ji buvo susieta su Jonu Mačiuliu. Nuo 1969 m. J. Mačiulis pradėjo dirbti Literatūros ir meno archyvo direktorės pavaduotoju. Archyve išlikęs jo fondų kaupimo dienoraštis, kuriame aprašyti susitikimai su rašytojais ir menininkais – J. Mačiulis turėjo savo darbo viziją. Galvojo įsteigti Lituanistikos lobyną, svajojo apie Vilniaus rašytojų kampelį apie 10 metų kūrė rašytojų memorialinį muziejų Vilniuje ir jam vadovavo (1971–1983). Deja, J. Mačiulio sukauptą muziejinę medžiagą teko perimti į Kauną. Tvarkant muziejų, neišvengiamai teko susidurti su Jono Mačiulio pavarde. Perskaičius didelės apimties knygą  „Laiškai Eugenijai“ kilo daug minčių: begalybė švelnių žodžių, kaip ir kitų įsimylėjėlių. Tačiau jeigu laiškai būtų rašyti kitu laiku, jie liktųsi tik šeimoje. O šie laiškai rašyti kitoje aplinkoje. Tai dviejų žmonių meilės išbandymas makabriškame laikmetyje. Skaitai knygą, kaip įdomiausią romaną, tapusį mūsų visų literatūra. Stebina ir stulbina Jono Mačiulio optimizmas, daug humoro, nėra dejonių ir kaip maldelė Eugenijai – būti stipriai, kantrybės – begalinis dvasios kėlimas. Atsiskleidžia ir labai gražūs artimųjų santykiai, kaip Jonas lanko Eugenijos tėvus.

Laiškuose Jonas cituoja žymiausius filosofus, rašytoju – citatas pritaikydamas laiškui. Jono Mačiulio kūrybos pradžia – straipsnis ir tyrinėjimas apie Petrą Cvirką, atsiskleidžia laiškuose.

Aldona Ruseckaitė, džiaugdamasi šia knyga, sveikino visus prisidėjusius prie jos pasirodymo.

K. Platelis kalbėjo, kad epistolinis žanras žinomas nuo J. V. Gėtės romano „Jaunojo Verterio kančios“ (1774 m.): buvo gerai – baigėsi blogai. J. Mačiulio knygoje: buvo blogai – baigėsi gerai.

J. V. Gėtės kūrinių vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas pažymėjo, kad tai dar viena knyga per Vidos Girininkienės širdį, protą bei veiklą išvydusi skaitytoją. Be jos užsidegimo ir kruopštumo  nieko nebūtų ir buvę.

Eugeniją (kairėje) sveikina Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijietės: Marija Milda Kavaliauskienė   (viduryje) ir Stanislava Laimutė Beinorienė (dešinėje)

Žodį tarė jaunieji istorikai, buvę V. Girininkienės studentai: Tomas Petreikis, Ramunė Kriaučiūnaitė, Dainius Noreika, pateikę įdomių minčių.  Ramunė Kriaučiūnaitė (Genocido aukų muziejus) pabandė, remiantis J. Mačiulio laiškais, parašyti naują laišką Eugenijai. Partizaninio pasipriešinimo laikotarpį tyrinėjantis D. Noreika priminė Juozo Lukšos – Daumanto „Laiškus mylimosioms“. Tačiau tai dar ribotai pažįstamas mūsų istorijos klodas. Tie laiškai labai svarbūs:  knyga plečia mūsų sampratą – kaip praeitis daro poveikį dabarčiai.

Kultūros istorikė, archeologė Vida Girininkenė papasakojo, kad idėja knygai kilo dar 2002 metais, kai buvo rengiama „Versmės“ leidyklos ekspedicija monografijai, skirtai Seredžiui. Tada V. Girininkienė apsigyveno Eugenijos brolio Prano šeimoje. Sužinojo šią gražią meilės istoriją – laiškus, susipažino su Eugenija, pirmoji iš pašaliečių prisilietė prie kruopščiai saugotų laiškų. Jai norėjosi kad laiškuose sklindanti meilė skatintų kūrybai – pasiūlė laiškus išleisti. Prasidėjęs darbas davė rezultatus – knygą...

Didžiausi J. Mačiulio darbai – Kristijono Donelaičio memorialinio muziejaus buvusioje Tolminkiemio bažnyčioje ekspozicija, rūpinosi V. Mykolaičio – Putino memorialinio muziejaus jo bute Vilniuje įkūrimu. Į literatūrą, kaip pasakojo knygos sudarytoja, J. Mačiulis atėjo su Petro Cvirkos tema. 1961 m. išėjo jo pirmoji knyga „Augo diemedis“, skirta vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. 1976 m. pasirodė antroji jos laida. Knygą Švietimo ministerija įtraukė į rekomenduojamų mokiniams perskaityti knygų sąrašą. 1963 m. išleista nedidelė 4 apybraižų knygelė „Iš dienų tėkmės“ . Mokytojų lituanistų ji irgi buvo pastebėta.

Eugenija (dešinėje) su savo vyro Jono Mačiulio auklėtiniu, poetu Robertu Keturakiu

J. Mačiulis, kaip rašo knygoje V. Girininkienė, domėjosi 1863–1864 metų sukilimu, rinko medžiagą Lietuvos valstybės istorijos archyve, apkeliavo ir apėjo daugelį  mūšių vietų. Jau apie 1970 metus buvo parašyta istorinio romano „Troškulys“  pirmoji dalis, kurią „Vagos“ leidykla išleido 1977 metais. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų rašė „Troškulio“ antrąją dalį. Ir neužbaigė. Spėjo dar parašyti ir išleisti 1982 metais istorinį romaną „Bėga upės krantai“, kuriame vaizdžiai parodė posukiliminę Lietuvą, spaudos draudimo metus ir sielininkų buitį (medžiagą rinko archyvuose, bibliotekose, žmonių pasakojimuose). Paskutinis rašinys, kurį pamatė pats autorius J. Mačiulis – esė „Odisėjos Mažojoje Lietuvoje“ – išspausdinta 1991 m. žurnale „Santara“. Mirė 1992 m. balandžio 5 d. nuo infarkto, palaidotas Vilniuje Rokantiškių kapinėse.

K. Mačiulis paliko didelį asmeninį archyvą (Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 139). Šio archyvo darbuotoja Janina  Žiemytė parengė istorinio romano „Troškulys“ antrąją dalį, kuri išleista 1995 metais.

Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos – daugiafunkcinio centro direktorius Petras Baršauskas į knygos pristatymą atvykęs su žmona – lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytoja Margarita Baršauskiene, džiaugėsi knygos pasirodymu, dėkojo renginio organizatoriams, kalbėtojams. Džiaugėsi gražaus amžiaus sulaukusia, tačiau visada jaunatviškai besišypsančia, turinčia puikią atmintį Eugenija, nuo kurios nesiliauja spinduliuoti tvirtas tikėjimas, gėris, grožis, meilė ir kiekvienam surandamas pats gražiausias žodis. 

Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijiečiai su kunigais džiaugiasi Eugenijos jubiliejumi. Iš kairės: parapijos klebonas Aušvydas Belickas, Eugenija Mačiulienė, kun. dr. Mindaugas Ragaišis, Janutė Barulienė, Antanas Kugelevičius su žmona Aldona

Vida Girininkienė knygos pabaigai sumąstė pavadinimą „Eugenija ir Jonas Mačiuliai: išlikimo fenomenas“, kuriame pateikiami biografiniai duomenys, apžvelgiama J. Mačiulio kūryba. O įvadinę knygos dalį sudarytoja užbaigia tokiu subtiliu, išmąstytu ir savo širdimi išjaustu tekstu:

Mano paprašyta ką nors prisiminti, 2014 metais rugsėjo 4 d. Eugenija pradėjo: „Joni, saulele mano, miškuos gegute kukuočiau, laukuos vilku kaukčiau... kad Tu pareitum“.

...Ir jis pareina... Ana va, iš Kauno... palei Dubysą iš lėto per laukus suka Peštvėnų link... tuoj tuoj ateis... Su savo meilės – kūrybos pradžia, o gal ir geriausiu savo parašytu romanu – laiškų knyga rankose... Rašytojas Jonas Mačiulis...“

„Nusikaltėlė“ Eugenija

Eugenija Šimanskytė – Mačiulienė, kaip rašė straipsnyje Aistė Stankevičienė laikraštyje „Laikas“, iki suėmimo platino pogrindinę laisvės kovotojų spaudą, perduodavo medikamentus, net ginklus. Ją išdavė geriausia kurso draugė, kuriai irgi duodavo paskaityti pogrindžio spaudos. „Bet jokių priekaištų neturiu, ant jos nepykstu, net norėčiau ją susirasti... Man gaila tų moterų, kurios dėl naivumo viską išpasakodavo – patikėdavo pažadais, kad jas išleis ar nemuš, nekankins. Bet šias moteris teisė kaip ir kitas, vežė į lagerius, sibirus. Toji, kuri mane išdavė, vėliau sėdėjo su manimi tame pačiame lageryje“, yra sakiusi Eugenija.

Pati Eugenija tardoma nieko neprisipažino, neigė ryšius su partizanų vadais. Iš pradžių kalėjo Vilniuje Rasų persiuntimo punkte, vėliau – 6-ajame Mordovijos lageryje. Paskui buvo ištremta į Sibiro taigos platybes netoli Novosibirsko.

Ypatingą jubiliejinį savo kūrybos sveikinimą skaito Veronika Jakšienė (stovi). Iš dešinės sėdi parapijos klebonas Aušvydas Belickas,  Birutė Vasiulienė, Stanislava Laimutė Beinorienė, Veronika Jakšienė ir Marija Milda Kavaliauskienė

Eugenija, kaip rašė A. Stankevičienė, sako iki šiol negalinti suvokti, koks didelis, pastovus ir nuostabus turėjo būti jos sužadėtinio Jono Mačiulio jausmas. Jis – jaunas, gražus, eruditas, šokėjas ir dainininkas – laukė jos net 11 metų.

Parapijos gyvenime

To laukimo ir tos didžiulės meilės sklidini buvo Jono laiškai, kuriuos galime kiekvienas skaityti ir gėrėtis.

Eugenijos parapijinė bažnyčia – Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ji ilga laiką buvo Krikščioniškojo Marijos legiono pirmininkė (pora valandų savaitėje dirbo labdaringus darbus) ir dabar ji aktyvi Močiučių maldos grupės narė (kiekvieną antradienį po šv. Mišių vyksta maldos pusryčiai), šv. Mišių metu aiškiai ir raiškiai skaitanti Atliepiamąsias psalmes...

Eugenija kiekvienam geba pasakyti jautrų, malonų ir nuoširdų žodį, nuo kurio širdyje tampa ir šviesu ir gera...

Eugenija kalba, kad jos vaikystėje labai svarbus buvo patriotinis auklėjimas.Dabar tą sunku pastebėti. „Lietuva man buvo viskas. Bet šiandien labai skaudu, kai mažai matau meilės gimtinei, rūpesčio ja. Patriotizmas žmonėms nesvarbu, tik „aš“, „man“. Dabar leidžia įstatymus savo naudai. Manau, pakanka vienintelio įstatymo: mylėk savo artimą kaip pats save – tada viskuo su kitu dalysies“.  

Apie kunigą Jurgį Mačiulį

Eugenijos vyro Jono Mačiulio dėdė Jurgis Mačiulis (1863 04 04–1886–1915 05 23) – kunigas, knygnešys, slaptųjų lietuviškų mokyklų kūrėjas Vilniaus krašte, užrašęs lietuviškų pasakų bei pasakojimų.

Gimęs Kalviuose prie Veliuonos. 1886 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją, nuo 1886 m. rugsėjo 2 d. iki 1887 m. spalio 20 d. vikaravo Šv. Rapolo bažnyčioje, lietuviškos spaudos draudimo ir rusifikacijos laikais sakė lietuviškus pamokslus. Iš tėviškės parsivežęs lietuviškos spaudos, maldaknygių, platino tarp parapijiečių. Iš Šv. Rapolo bažnyčios buvo perkeltas į Bernardinų bažnyčią (1887 10 20–1888 12 12), tačiau ir čia tęsiant lietuvybės darbą, iškeltas į Gudiją. Ir čia kilojamas į įvairias parapijas: Lučajų (1888 12 12–1894 10 10), Strūnaitį (1894 10 10–1897 05 31), Germaniškes (1897 05 31–1900 08 22), Dysną (1900 08 22–1909 02 02). Pakeltas Švenčionių klebonu ir dekanu (1909 02 02–1912 03 16). Čia dėl stačiatikio priėmimo į katalikus Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta byla, tačiau klebonas buvo išteisintas. Slaptas lietuviškas mokyklas įsteigė Tračiūnų ir Rinkūnų kaimuose, dėl ko caro valdžia persekiojo ir iškėlė į Zadzijevo parapiją (1912–1915). Toks įtemptas darbas palaužė sveikatą, 52 metų kunigas, palaužtas džiovos mirė būdamas 1915 m. gegužės 23 d. Palaidotas Zadzijevo bažnyčios šventoriuje. Deja, karo metu vokiečiai subombardavo bažnyčią – per kaimą ėjo frontas.

Jonui Mačiuliui vitiniai gyventojai parodė kunigo palaidojimo vietą. Jis tikėjosi dar atvykti ir restauruoti aplūžusį paminklą, paliko savo adresą.

Po daugelio metų Eugenija buvo surasta (pakeitė butą ir laiškai nepasiekdavo) ir pakviesta į kunigui restauruoto paminklo šventinimą.

Apie pastangas į Lietuvą parvežti kun. Jurgio Mačiulio palaikus rašė jau minėta Aistė Stankevičienė (2005. Laikas. Nr. 34), kurios mintimis čia pasinaudojame.

Eugenija Mačiulienė supratusi, kad nebus galimybių prižiūrėti kunigo kapą Baltarusijoje, ėmė galvoti, kaip perkelti palaikus į Lietuvą. Sumanymui pritarė vysk. Juozas Tunaitis, ieškodamas archyvinės medžiagos. Daug nuveikė Šv. Mikalojaus parapijos klebonas Medardas Čeponis organizuodamas kelionę. Parvežti palaikų į maždaug 35 km. nuo Lietuvos nutolusį Zadzijevą Eugenija Mačiulienė vyko kartu su keletu kunigų ir Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos laidojimo paslaugų centro direktoriumi  Justinu Augustinavičiumi. Kaulelius į metalinį karstelį rinko kun. M. Čeponis. 2005 m. balandžio 21 d. kun. Jurgio Mačiulio palaikai perlaidoti Vilniaus Jeruzalėje –  Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos kapinėse šalia kitų kunigų. Tad po 90 metų kunigo palaikai sugrįžo į Lietuvą. Antkapinį paminklą padovanojo kunigo giminaitis Vytautas Mackevičius.

Atgal