VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

03 21. Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje

Algirdas Mikas Žemaitaitis

2015 metais Vilniaus universiteto leidykla išleido iliustruotą istorinėmis nuotraukomis ir laiškų faksimilėmis knygą Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Kanadoje“, kurią sudarė LMA tikrasis narys prof. habil. dr. Domas Kaunas (talkino Audronė Matijošienė ir Vilija Gerulaitienė), o parėmė Mažosios Lietuvos fondas (JAV, Čikaga).

Knygoje skelbiamas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Kanados emigranto į tėviškę siųstų 92 laiškų ir su emigracija susijusių dokumentų rinkinys. Juos 1895–1923 m. rašė Klaipėdos apskrities Dėglių kaimo valstiečio sūnus Jurgis Kavolis (1865–1937). Laiškuose (kai kurių išlikę tik fragmentai) smulkiai aprašoma lietuvių emigrantų bendruomenė ir jos narių įsikūrimo bei gyvenimo sąlygos, aplinka (kalnai, upės, miškai, gyvenvietės), gamta ir pan. Ypač didelė šių dokumentų vertė yra duomenys, leidžiantys patikslinti emigracijos į Kanadą istoriją ir ją išsamiau nušviesti. Laiškai aktualūs ir kitais aspektais, pirmiausia kaip Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos ir rašto, laiško kaip egodokumentinio paveldo paminklai.

Laiškus išsaugojo Jurgio brolio Martyno (ūkio paveldėtojo) sūnus Martynas Kavolis (1901–1978), kaimo šviesuolis, fotografas, veiklus lietuvininkas, gyvenęs Kavolių gimtinės sodyboje. Juos įsigijo apie 1975–1978 metus šios knygos sudarytojas. Po šios knygos publikcijos laiškų originalai įpaveldinti VUB Rankraščių skyriuje.

Jurgis Kavolis gimė Dėgliuose 1865 m. birželio 5 d.; vos už poros kilometrų buvo Vokietijos ir Rusijos imperijų siena. Mirė vienišas (buvo išsiskyręs) 1937 m. kovo 7 d. Manitobos provincijos sostinėje Vinipege, kur gyveno kelis dešimtmečius.

Knygos viršelis

Jo tėvai Kristupas Kavolis (Kristups Kawol) gimė 1832 m. birželio 14 d. Stankaičiuose, Anė Keraitytė (Annike Kerate) – 1831 m. spalio 25 d. Šilininkuose. 1858 m. susituokė Priekulės bažnyčioje. Gimė septyni vaikai, užaugo keturi. Šeima prasimaitino iš menko įsigyto ūkelio (5 ha). Iš laiškuose esamų liudijimų Jurgio mamos pasakojimuose iškildavo kūdikystė ir jaunystė anapus Veiviržo upės įsikūrusiuose Stankaičiuose (Šilininkai neminimi). Knygos sudarytojui sunku tai paaiškinti. O viskas labai paprasta. Mikelio ir Urtės Keraičių šeima savo žemės neturėjo, tad kėlėsi iš vieno kaimo į kitą, ieškodami sotesnio duonos kąsnio. Šilininkuose gimė Marinke (1830), Annike (1831), Mikkelis (1833), Macaičiuose – Ilze (1836), Stankaičiuose – Martins (1839), Jurgis (1844) ir Švilpiuose Jokubs (1846).

Neaiški Jurgio emigracijos į Kanadą priežastis. Iki išvykdamas dirbo tėvų ūkyje. Viena priežastis – socialinė. Mažas tėvų ūkelis ir nedidelės pajamos keturiems sūnums negalėjo užtikrinti materialinės padėties ir ateities. Kita priežastis – teisinis persekiojimas. Gal vengimas atlikti karinę tarnybą, nelegali emigracija, menkas administracinis ar kriminalinis nusikaltimas ir kt. Nors ir norėjo aplankyti gimtinę, tačiau bijojo galimo arešto, juo labiau, kad ir žandaras namiškių teiravosi, ar Jurgis nežada sugrįžti.

Atplaukęs į Kanadą, neskubėjo pasirinkti būsimą gyvenimo būdą, vėlai vedė vokietę, vaikų nesusilaukė. Daugelis kaimiečių paprastai tapdavo ūkininkais, nes derlinga žemė buvo dalijama nemokamai. Tačiau Jurgis važinėjo po šalį, ieškodamas tinkamo darbo ar užsiėmimo. Vasaromis buvo fermų ir laukų darbininkas, žiemomis – medžių kirtėjas, suviliotas gandų – plovė auksą upėje, su kompanionais kreditan įsigijęs kuliamąją mašiną, derliaus nuėmimo metu kūlė fermerių užaugintą gausų derlių, dėl savo pareigingumo ir sumanumo buvo įvertintas statybose ir greitai tapo pameistriu. Vėliau susidomėjo nekilnojamuoju turtu, pirkdavo ir parduodavo namus, nuomodavo kambarius.

 Kaip giliai įsitikinusį evangeliką liuteroną jį stebino daugybė įvairių religinių sektų, o susidomėjęs baptistų veikla ir pats tapo baptistu.

Stebina išeivio Jurgio Kavolio noras viską pamatyti savo akimis, visur apsilankyti, viską savo kailiu pačiam patirti.

O patirtus įspūdžius, matytus miestus ar kalnus sugeba puikiai aprašyti savo laiškuose į tėviškę.

Per visą emigracijos laiką rėmėsi lietuviškąja bendruomene, nors amžiaus pabaigoje ryšiai su ja ir silpnėjo. Pirmaisiais emigracijos metais laiškai į namus ir iš namų buvo Jurgio dvasinės atgaivos ir stabilumo pagrindas.

Beje, knygos pabaigoje įdėtas svetimų ir pasenusių žodžių žodynėlis, kuris tikrai padės eiliniam skaitytojui suprasti laiškų tekstą.

Knyga tikrai vertinga ir svarbi Lietuvos kultūros mokslui. Ji pasitarnaus ne tik įvairių sričių mokslininkų tyrimams. Ją verta perskaityti ir kiekvienam lietuviui, norinčiam ne tik sužinoti apie ano meto emigrantų gyvenimą, bet ir patirti jų pergyvenimus. Juk ir dabar Lietuvėlė kasmet vis labiau tuštėja dėl ne(su)stabdomos ekonominės emigracijos.

Knygos sutiktuvės įvyko Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius) 2016 m. kovo 3 d.

Pranešimus skaitė:

Prof. dr. Arvydas Pacevičius, Vilniaus universitetas. Jurgio Kavolio korespondencija Lietuvos egodokumentikos tyrimų kontekste.

Doc. dr. Arūnas Baublys, Klaipėdos universitetas. Epistoliarinio žanro reikšmė ir svarba kultūros istorijos tyrimuose.

Prof. habil. dr. Domas Kaunas, Vilniaus universitetas. Kavoliai ir jų Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros paveldo telkinys.

Dr. Ramūnas Kondratas, Vilniaus universitetas. Pirmieji Mažosios Lietuvos lietuviai Teksase ir jų pėdsakų tyrimo patirtis.

Prof. dr. Remigijus Misiūnas, Vilniaus universitetas. Jurgio Kavolio laiškai kaip langas į lietuvių senosios išeivijos kasdienybę.

Doc. dr. Silva Pocytė, Klaipėdos universitetas. Jurgio Kavolio gyvenamoji aplinka ir laikas.

Prof. dr. Roma Bončkutė, Klaipėdos universitetas. Jurgio Kavolio laiškai filologo žvilgsniu.

Renginio vedėjas – prof. dr. Arvydas Pacevičius.

 

 

Atgal