VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Literatūra

04 22. Kaimo būties iššūkiai Vaclovo Vito knygoje „Mano kelias“

Vaclovas Volkus

Pokario metais sutikom mes lemtį,

Jos glėbyje teko grumtis, gyventi,

Nesiblaškyti jaunystės kely.

 

O laikmečio kelias buvo grublėtas,

Melu, išdavystėm, smurtu nusėtas.

Likom jo žaizdos ne vieno širdy.

 

Nieks mūs nevedžiojo, ko siekėm – nestojom.

Ryžto netrūko, ko siekti -  žinojom,

Nors būdavo kartais sunku.

 

Tolo, nutolo tas varganas metas.

Liko pramintas atžalom takas.

Linki senoliai šviesių jiems dienų.

 

Kėdainietis, buvęs žemės ūkio darbuotojas – vadovas Vaclovas Vitas, šiomis dienomis sukvietęs buvusius esamus ūkių vadovus ir specialistus, pristatė savo autobiografinę knygą „Mano kelias“, kurios pristatyme dalyvavo Seimo narys, buvęs ūkio vadovas Jonas Kondrotas. Jis papasakojo, kaip ruošiami ir priimami įstatymai, atsakė į kritines pastabas. Iš gausios medžiagos pateikiu labiausiai įstrigusias mintis iš minėtos V. Vito knygos.

Viename savo rašinyje „Lietuvos aide“ esu minėjęs, kad lietuviškas  kaimas visais laikais yra išugdęs ne vieną darbštų, dorą, patriotiškai nusiteikusį mūsų valstybės veikėją, ne vieną švietėją – kultūrininką, sumaniai ūkininkaujantį valstietį – ūkininką, ne eilinį kaimo architektūros kūrėją, prakalbinusį geležį, medinį kryžių – meilės, vilties ir kančios simbolį, pro kurį praeidamas keleivis, pagarbiai pakėlęs kepurę, persižegnodavo.

Dešinėje knygos autorius V. Vitas, literatė G. Žukauskaitė ir straipsnio autorius V. Volkus su dovanota knyga „Mano kelias“

Lietuviškas kaimas savo esybe buvo lietuvybės, doros, darbštumo, pareigos ir atsakomybės, religinių, tautinių papročių ir tradicijų puoselėtojas. Nuo atsirandančių kaime atplaišų buvo nusisukama, vengiama bendrauti, kaimo žmonės nedalyvaudavo laidotuvėse. Tai ugdė padorumą.

Vienas tokių, kilusių iš lietuviško kaimo, keliaujantis iš kaimo – siuvėjas savamokslis – knygnešys Baltramiejus Vitas, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga Lietuvos prezidento Antano Smetonos apdovanotas Jubiliejaus medaliu ir mėnesine 30 litų išmoka iki gyvos galvos. Jo šeimoje Krakėse augo trys vaikai – dukterys Onutė ir Janina ir jauniausias, 1929 metais gimęs sūnus, Krakių bažnyčioje pakrikštytas Vaclovo vardu.

Nelengvas buvo bežemio kaimo siuvėjui Baltramiejui Vitui pradėti šeimyninį gyvenimą, sulaukus 50 metų. Iš tėvų paveldėtas gyvenimo būdas – meilė gimtinei, atsakomybė už šeimos ateitį padėjo įveikti nepriteklius sunkias karo ir pokario metais. Išgyveno. Dukros sukūrė darnias šeimas, džiaugėsi savo vaikais ir anūkais, kurių yra visas būrys.

Jaunėlis sūnus Vaclovas vaikystėje mokėsi savo gimtinėje – Krakių Kotrynos vienuolyno keturių skyrių pradžios mokykloje, patarnavo šv. Mišioms vienuolyno bažnytėlėje. Kartu su vienuolyno auklėtinėmis Vaclovas vasaros metu padėdavo vienuolyno žemėje dirbantiems darbininkams – grėbdavo šieną, klojimo šalinėse jį mindavo, mėšlavežio metu varinėdavo arklius.  Vienuolės mokytojos organizuodavo ekskursijas. Viena jų – Dolorosa organizavo net trijų dienų išvyką į Vilnių, kurios metu aplankytos įžymios sostinės vietos. Vaclovas, 1940 metais sėkmingai užbaigęs vienuolyno pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krakių valstybinės pradžios mokyklos penktame skyriuje., po to – Krakių progimnazijoje ir gimnazijoje, kurią baigė 1948 metais. Besimokant Vaclovui teko dirbti, nes šeimą kamavo nepritekliai. „Toks sunkus gyvenimas išugdė mane ne baltarankiu“, - prisimena Vaclovas. Jis dėkingas darbštiems tėvams, savo mokytojams, ne tik suteikusiems tvirtas žinias, bet ir skiepijusiems meilę darbui, artimam ir Tėvynei. „ Ir Dievas, ir tėvai, ir mokytojai mus globojo, drausmino“, - rašo savo prisiminimų knygoje „Mano kelias“ 86 metų žvalus, pragyvenęs tėvo pavyzdžiu amžių be žalingų įpročių, išauginęs tris dukras Audronę, baigusią tuometinį Kauno medicinos institutą, Nijolę – Klaipėdos konservatorijos absolventę ir Gražiną, kuri baigė tuometį Kauno politechnikos institutą.

Pats Vaclovas po vidurinės mokyklos baigimo įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą, bet, negavęs tėvų paramos, išėjo mokytojauti. 1950 metais, pašauktas į sovietinę karinę tarnybą, tarnavo prie Volgos krantų Saratovo mieste.   Tuo metu kariuomenėje teko patirti daug nepriteklių,  susidurti su „saldofonišku muštru“. Svetima aplinką, kareiviška bendravimo būdą  trejus tarnybos metus iki ašarų slėgusią tikrovę gaivino atsivežta Maironio poezijos knyga „Pavasario balsai“.  Sunkiomis valandomis, kaip rašo savo knygoje V. Vitas, „Maronio eilės ir dainos gaivino sielą ir teikė vilties, kad po ilgų karinės tarnybos metų pagaliau grįšiu į Tėvynę“.  Esant tokiai dvasinei situacijai, kartą, rašo V. Vitas: „Atėjo nepažįstamas papulkininkis ir pareikalavo, kad aš versčiau  lietuvių kareivių laiškus į rusų kalbą. Atsisakiau šnipinėti, paaiškinęs, kad tokio darbo nepajėgsiu atlikti. Karininkas nusikeikė, pareikšdamas; „Mes nenorime, kad, kai eisime į mūšį, mums šaudytų į nugaras“. Davė popieriaus lapą pasirašyti, kad tai laikyčiau paslaptyje“. Toliau V. Vitas rašo: „Pajutau savyje nugalėjęs blogį“.  1953 metais V. Vitas buvo demobilizuotas.

Grįžus tais pačiais metais pavyko įsidarbinti Kėdainių komjaunimo komitete ir miesto vidurinėje mokykloje, kur dėstė fizinį lavinimą ir karinį parengimą. Bedirbdamas teigia susipažinęs su mokytoja Apolonija Radzevičiūte ir po metų draugystės  1952 metais slaptą jų santuoką palaiminęs Krakių bažnyčios kunigas. Ši santuoka liko šventa, ką liudija meilėje pragyventi 60  santuokos metų. Šiandieną tokio gražiu pavyzdžio mūsų jaunimui televizija nereklamuoja. Televizija, ypač komercinė, be gėdos ir atsakomybės jausmo savo programose reklamuoja gašlumą, neugdo priesaikos šeimai jausmo, atsakomybės už vaikus. Priešingai – amoralūs kviečiami dalintis patirtimi, kaip ieškoti trečio ar ketvirto sutuoktinio ar sutuoktinės. Ir nė pusės žodžio apie paliekamus be tėvo ar motinos vaikus.

Savo laiku, nuo Kėdainių rajono atskilus Dotnuvai, ji tapo rajono centru. V. Vitas su šeima persikėlė į tėviškę, arčiau artimųjų, čia su žmona mokytojavo, dirbo švietimo skyriuje.

1956 metais partijos ir vyriausybės nutarimais buvo „kviečiami“ į atsiliekančius kolūkius dirbti jauni, darbštūs, išprusę jaunuoliai. Teko išvykti bendraamžiams – kultūros darbuotojui A. Petkevičiui, mokytojui H. Kretavičiui, atėjo eilė ir švietimiečiui V. Vitui.

„Tai buvo - prisimena knygos „Mano kelias“ knygos autorius V. Vitas - sunkiausias po tarnybos kariuomenėje mano ir mano šeimos gyvenimo laikmetis“.  Tik iš tėvų paveldėta meilė gimtajai žemei, darbštumas, atsakomybė ir pagarba kaimo žmogui, dvasios stiprybė suteikė jėgų net 33 metus vadovauti šalia Krakių dviems atsiliekantiems Pajieslio, vėliau Ažytėnų kolūkiams.  Nugalėti tuomet buvusius kolūkių nepriteklius, pradžioje dirbti be technikos, nuolat trūkstant materialinio ir techninio aprūpinimo, be elektros, be finansinės paramos – ne taip paprasta. Ūkio vadovas turėjo būti ne tik sumanus ūkininkas, diplomatas santykiuose su rajono valdžia, bet ir socialinis darbuotojas, psichologas. gėrio pavyzdys. Nereikia pamiršti, kad tuo metu rasti bendrą kalbą su buvusiu ūkininku, dažniausiai prieš jo valią tapusiu kolūkiečiu ir gyvenančiu iš kolūkio malonės, buvo sudėtinga. Ne kiekvienas sugebėjo ir turėjo jėgų atsispirti blogiui, žalingiems įpročiams.

V. Vitas buvo tas žmogus, kuris savo veikla priminė Tėvą Stanislovą.  Jis sugebėjo, dirbdamas viename, o vėliau ir kitame kolūkyje, palikti juos, kaip tada sakydavo, milijonieriais, palikti žmones sukurtoje geroje buitinėje ir gyvenimiškoje aplinkoje. Jo dėka buvo atstatyta Mikalojaus Katkaus,  „Balanos gadynės“ autoriaus,  autentiška sodyba, įrengtas Mikalojaus Katkaus memorialinis muziejus, skyrė 35 ha žemės plotą, padedant eiguliui Kęstučiui Kalteniui, įkurti Skinderiškių kaime  ramaus poilsio dendrologijos parką, kuris šiandieną saugomas valstybės.  

V. Vitui teko keturis metus dirbti Krakių apylinkės pirmininku. (Dabar – seniūnija). Po daugel metų šį žmogų geru žodžiu prisimena tuomet kolūkyje dirbę žmonės, Krakių parapijos kunigai, meno vadovai, kurių atsiminimai yra knygoje „Mano kelias“.

Sovietmečio metais buvo neabejingų lietuvybei, dirbančių kolūkiuose, pramonėje, švietimo ir kultūros įstaigose  vadovų. Buvo niekšų tremtinių ir dvasiškių, net parsidavėlių partizanų tarpe, piktnaudžiavusių tautiečių pasitikėjimu. Buvo ir brutalių, bolševikiniais metodais dirbusių vadovų.  Tokia mūsų tautos intriguojanti istorijos dalis.

Atgal