Į pradžią
10 21. Nepamirštami Tėvynės gynėjai
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais
Irena Montvydaitė Giedraitienė
Norint prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius už Tėvynės laisvę, yra lankomos jų žuvimo vietos, jiems skirti paminklai. Atkurtos Lietuvos laisvės armijos organizacijos vykusioje metinėje ataskaitinėje konferencijoje, sudarant veiklos planą, nutarta aplankyti visą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės teritoriją. Prisiminti, kaip jauni vyrai ramų gimtųjų namų gyvenimą iškeisdavo į pavojų, riziką savo gyvybei. Kiekvienas paminklas, kiekviena kautynių vietovė turi savo istorija.
Lietuvos partizanų Žemaičių apygardą sudaro trys rinktinės: Kardo, Alkos ir Šatrijos. Teritorinių atžvilgiu Šatrijos rinktinė yra didžiausia, atitinkanti kartu abiejų rinktinių teritorijos didį. Šatrijos rinktinės teritorijoje dažniausiai prasilaikydavo visą ginkluotą partizaninį karą išpartizanavęs ir apygardai vadovavęs 5,5 metų Vladas Montvydas – Žemaitis. Šatrijos rinktinės teritorijoje buvo įkurtos ir pogrindžio spaudos spaustuvės. Spaudą redagavo partizanai: Ignas Čėsna buvęs mokytojas, Monika Alūzaitė buvusi Užvenčio gimnazijos mokinė, Irena Pelkutė buvusi mokytoja.
Prie Martyno pušies
2012 m. rugpjūčio 25 d. jau buvo apkeliauta Šatrijos rinktinės šiaurinė dalis. Šatrijos rinktinės pakraštyje Laukstėnų k. Telšių r. pasisekė aptikti vietovę ir išsiaiškinti žūties aplinkybės buvusio Šatrijos rinktinės vado Igno Čėsnos-Žento ir jo bendražygių žūties vietą. Apgailestavome, kad tas žemės lopinėlis įmirkęs kovotojų krauju, dar nepažymėtas jokiu atminimo ženklu.
Į šitą išvyką partizanų takais, kartu pakeliauti, susipažinti ir prisiminti Žemaitijos partizanų kovas, LLA sąjungos nariai pakvietė Mažeikių savivaldybės tarybos narį Rimantą Norkų ir Mažeikių raj. Užlieknių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoją Birutę Ovčinipovą. Išvykoje dalyvavo ir keturi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo vaikai.
2014 m. saulėtą rugsėjo 13 d. žygeiviai partizanų takais, iš įvairių Žemaitijos kampelių rinkosi Varniuose, Telšių r., buvusioje NKVD būstinės teritorijoje. Čia pokario laisvės kovotojų, kančių ir kraujo persunkta vietovė, pažymėta paminklais. Iš vieno paminklo žvelgia ir apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis. LLA „Vanagų būrio organizatoriui, paskui tapusiam apygardos vadu. Paminklas pastatytas 2013 m. rugpjūčio mėnesį, atkurtos Lietuvos laisvės armijos sąjungos narių iniciatyva. Atidengiant paminklą, kartu buvo paminėta apygardos vado žūties ir ginkluoto pasipriešinimo sunaikinimo 60- ios metinės. Iš 9 apygardų veikusių partizaniniame kare Žemaičių apygarda sunaikinta paskutinė. Kartu buvo paminėta ir ginkluoto pasipriešinimo partizaninio karo pabaiga. Likę pavieniai partizanai, veiklos vystyti nebegalėjo. Greta pastatytas ir kitas paminklas, buvusio telšiškio Gintaro Šidlausko iniciatyva. Tai 1989 m. pirmasis paminklas Lietuvoje Lietuvos partizanams, dar vyraujant komunistinėms pažiūroms. Toje pačioje teritorijoje, link greta šios teritorijos esančios kūdros stovi nerūdijančio metalo kryžius, pastatytas vyriausios Vlado Montvydo dukros Irenos Giedraitienės iniciatyva. Toje teritorijoje stovėjo daržinė-tvartas. Būdavo vežami nukautieji partizanai atpažinimui. Čia buvo atvežti ir paskutiniojo Žemaičių apygardos štabo kovotojai. Kaip teigiama, paskui už tvarto uždurpėjusioje kūdroje būdavo partizanų palaikai užkasami. Apie palaikų užkasimą liudija ir viena archyvinė pažyma, surašyta enkavedistų rusų kalba: „1953 m. rugpjūčio 29 d. 11 val. vakaro, užkasta (banditka)) partizanė Irena Pelkutė...“ Prie paminklų uždegėme žvakutes, padėjome gėlių ir krikščioniškai pagerbėme malda. Toliau automobilių kolona pasuko link Užvenčio miestelio ( Kelmės rajonas).
Užvenčio kapinėse aplankėme partizanės, pogrindžio spaudos redaktorės Monikos Alūzaitės Kuličauskienės kapą. 1952 12 23 Syderių kaime Telšių r., Žemaičių apygardos štabo bunkeryje redagavo pogrindžio spaudą. Išduota, apsuptyje, sudeginus dokumentus, bandė nusišauti. Kulka išėjo per viršugalvį. Telšių ligoninės operacinėje chirurgas išvalė žaizdas, prileido penicilino ir laukė stebuklo. Stebuklas įvyko. Atlaikiusi visus saugumiečių kankinimus, grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą, išaugino keturis vaikus. Po keturių dešimtmečių metų, su džiaugsmo ašaromis, jau laisvoje Lietuvoje dalijosi prisiminimais. Visoje Žemaitijoje rinko archyvinę medžiagą - ją paskelbė savo knygoje „Erškėčių keliu“. 1997 metų rudenį , krentant ąžuolų lapams, serija insultų – lyg šūvių – nutraukė Monikos Alūzaitės Kuličauskienės žemiškąjį gyvenimą. Monikos bendražygiai laidotuvių metu, prisiekė tęsti jos pradėtus darbus. Lankant kapą, lig ataskaitą išsakė buvusi Žemaičių apygardos pogrindžio spaudos dalyvė, LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė, kad tęsiame pradėtus darbus: renkame palaikus, statome paminklus, renkame prisiminimus ir klojame į tavo pradėtą lobyną – „Erškėčių keliu“ .Greitai skaitytojai sulauks ir 5 d. knygos „Erškėčių keliu“.
Toliau keliavome prie legendinės Martyno pušies. Kelyje Užventis - Luokė, Užvenčio girininkijoje, Plikšilio miške stovi pušis virš 27 metrų aukščio, saugomas valstybės paveldo objektas. Gyventojai laiko tą pušį šventa. Prisimindami senovę, žmonės prie šv. Martyno pušies renkasi giedoti giesmių. Čia vykdavo gegužinės pamaldos ir kitos šventinės sueigas. Jaunimas lankydavosi prieš vestuves, prašydavo medžio palaiminimo. Pokario metais partizanai prie tos stebuklingos pušies priimdavo partizaninę priesaiką. Pagal legenda, pušis tapo stebuklinga tada, kai prieš daugel metų elgeta Martynas patyrė stebuklą, būdamas neregys, patrynęs akis pušies žievę – praregėjo.
Prie Monikos kapo
Susipažinę su pušimi ir aplinka, įsiamžinę nuotraukose, padegę žvakutes, sugiedoję Lietuvos himną, miško apsuptyje su atsivežtais sumuštiniais ir kava , susiruošėme bendriems pietums. Daug diskutavome, maloniai bendravome. Miško tylą perskrodė Mažeikių Šaulių kuopos garbės šaulio Alfonso Degučio „patrankos“ salvės: už žuvusius partizanus, už Laisvą Lietuvą, už Lietuvos laisvės armiją.
Gėrėdamies šiltu rudeniniu oru ir gražia Žemaitijos gamta, pasukome link Kuršėnų miesto. Vedliais buvo iš tų apylinkių kilę, čia paauglystės ir jaunystės dienas praleidę LLA sąjungos organizacijos nariai: Vladislovas Šlažikas, Kazimiera Rimeikytė Stončienė, Genovaitė Vasiliauskienė Šniukštienė. Netoli Kuršėnų miesto Pavėkių kaime, neveikiančiose žolėmis apaugusiomis kaimo kavinaitėse, paminklėlis partizanams. 10 laisvės kovotojų, o paminklėlis toks mažas, nelankomas, tai liudija iki juosmens užžėlusi žolė. Pavardės surašytos 1949 m. rugpjūčio 27 d. Kuršėnų r. Pavėkių k. apylinkėse kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgomis. Būriui vadovavo Vytautas Chaleckas – Rimgaudas, štabo viršininkas Henrikas Chaleckas – Tadas. Abu broliai buvo Lietuvos laisvės armijos kariai. Baigę vokiečių žvalgybos mokyklą, nuleisti Tauragės miškuose. Nepasiliko Vakaruose, nesusigundė geresniu gyvenimu. Grįžę į Lietuvą, atvykę į Kuršėnų kraštą, įsijungė į partizaninę veiklą.
Grupė dalyvių prie paminklo apygardos vadui Vl.Montvydui
Išaiškinta, jog šio partizanų būrio sunaikinimui pasitarnavo agentas „Ignas“, kuris buvo įgavęs pasitikėjimą ir ryšininkų, ir partizanų. 1949 m. rugpjūčio 26 –ios naktį pas agentą „Igną “užėjo broliai Chaleckai. Partizanai paprašė nuvažiuoti į Kuršėnus ir jiems nupirkti maisto produktų, cigarečių. Ta pačia dieną iš agento Igno Kuršėnų MGB gauna žinią, kad Jurkuvėnuose netoli ryšininkių Barzelyčių sodybos miške slapstosi kovotojai ir kad jie ruošiasi ten būti keletą dienų. Per porą dienų agentas „Ignas“ padeda Kuršėnų MGB nustatyti tikslią partizanų buvimo vietą. Rugpjūčio 27 dienos rytą MVD 32 pulko kareiviai apsupo netoli ryšininkių esantį miškelį. Partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties. Už 7 kilometrų, Pavėkių kaimo pamiškėje pateko į pasalą. Tada žuvo: Henrikas Chaleckas, Žemaičių apygardos štabo narys slapyvardžių „Pulkininkas“, Stasys Matijošaitis, Kajetonas Matijošaitis, Pranas Rimas, Zigmas Jonaitis, Aleksas Kuisinas, Ignas Paliulis, Juozas Bidva, Stasys Jagminas. Būrio vadas Vytautas Chaleckas žuvo vėliau. Agento „Igno“ pagalba pavyko saugumiečiams sudaužyti Vytenio rinktinę. Siekiant užšifruoti agentą, jis irgi buvo areštuotas. Paleistas ir apdovanotas 200 rublių. Po kautynių. MVD kareiviai „laimiki“ atsigabeno į Kuršėnus. Čia pėdsakai ir dingo. Partizanų užkasimo vietos iki šiol nežinomos. Išvykos dalyviai su kai kuriais partizanais yra bendravę. Vladas Šlavikas prisiminė, būdamas paauglys nešė šiems partizanams mamos išvirtą sriubą.
Prie paminklėlio. Nuotraukos Antano Rašinsko
Kam priklauso rūpintis šių mūsų tautos kovotojų įamžinimu ir priežiūra? Išaiškėjo, kad šie paminklai yra priduoti Šiaulių rajono savivaldybės žinion. Pavėkių kaimas priklauso Bubių seniūnijai. Kažkodėl liko užmiršti? Šie vyrai atidavę gyvybes už Tėvynę, privalo būti pagerbti. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus, kad ir nepasisekdavo laimėti pergalių.
Uždegę žvakutes, krikščioniškai pagerbę malda, taip ir baigėme šią išvyką. Lietuvos laisvės armijos sąjungos pirmininkė Irena Giedraitienė dėkojo išvykos dalyviams, kad atsiliepė į kvietimą dalyvauti šiame žygyje. Ji pažadėjo, sekančių metų pavasarį, kol mokiniai dar neatostogaus, kartu surengti žygį pietinėje Šatrijos rinktinės dalyje, Šilalės rajono teritorijos pakraštyje. Sudarytame maršrute, net septyni paminklai žymi kautynių vietas. Penki paminklai Žemaičių apygardos laisvės kovotojams atminti pastatyti LPKTS Šilalės filialo pirmininkės Teresės Ūksienės iniciatyva.
Atgal
.jpg)
