VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

11 22. Lietuvos kario ir kariuomenės aura

Vytautas Baškys

Istorijos kovų atgarsiu kasmet atverčiame XX amžiaus pradžios Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atkūrimo istorijos knygą. I-asis pasaulinis karas Lietuvai ir visam Baltijos kraštui ypatingas ne tik didelėmis aukomis, bet ir Nepriklausomybės atkūrimu. Kasmet lapkričio 23-oji diena minima kaip Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena. Tai 1918 m. pasirašyto įsakymo kurti karines pajėgas šalies gynybai data. Tai oficialus kariuomenės atkūrimas aktas, tačiau lietuvių karių telkimasis prasidėjo anksčiau, dar iki Nepriklausomos valstybės atkūrimo paskelbimo.

Krašto gynyba kaip istorinis tautos savigynos ir būties faktas neleidžia atsiriboti nuo praeities. Būtent istorinė patirtis leidžia pajusti tai, kuo buvome, kas esame, kuo didžiuojamės ir už ką esame gerbiami kitų.Praeities atgarsiu vertiname karių narsą ir pasišventimą tėvynės gynybai. Pirmoje vietoje karys, o tada ir kariuomenė, kuri Lietuvos istorijoje nušvinta nuo Didžiosios pergalės Saulės mūšyje, nuo iškilusių karaliaus Mindaugo ir garsiųjų kunigaikščių vardų ir karių, kurie narsa apgynė tautos laisvę.

Po daugelio amžių, kovų, pergalių ir negandų I-ojo pasaulinio karo metais suspindo laisvės idėjos. Kartu su politiniu suaktyvėjimu pirmieji pakilo Latvijoje (Rusijos kariuomenėje) tarnavę lietuviai kariai. 1917 m. gegužės 11 d. Valkoje susirinkę į lietuvių kareivių suvažiavimą jie įžiebė pirmąją kibirkštį mūsų kariuomenės atkūrimui. Įkvėpėju tapęs jaunas karininkas Antanas Juozapavičius 1917 m. gegužės 25-29 d. dalyvavo Petrograde įvykusiame rusų armijoje tarnavusių lietuvių karių suvažiavime, atstovavo karius.

Karininko A. Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės 3-ia kuopa 2013 m.

Kad ir kokia šauni mūsų kariuomenė, kad ir kokie garsūs vadai, bet viskas prasideda nuo kario, nuo žmogiškos savivokos – karys, kariuomenė ir aš. Tad kur slypi toji dvasia, kuri patraukia, sukelia norą būti kariu? Valia sukrebžda žmogaus prigimtyje, kuri neatsiejama nuo klausimo kas aš esu, nuo siekio būti saugiam. Štai tada rikiuotės ritmas ir primena garsias praeities kovas, atveria siekių, pareigos bei galimybių būti polėkius. Taip nuo kario suplazdėjus mūsų kariuomenės gyvybiniam pulsui pro statutines kariuomenės nuostatas pasigirsta kariuomenės vadų – nuo viršilos iki generolo su pasididžiavimu tariant – aš karys.

Žvelgiant į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės raidą kyla bendro pobūdžio klausimas, kas yra kariuomenė? Terminų žodynas kariuomenės sąvoką apibrėžia kaip valstybės ginkluotąsias pajėgas. Lietuvos Krašto gynybos duomenyse kariuomenė apibrėžiama kaip pagrindinė ginkluotųjų pajėgų dalis. Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. Arvydo Pociaus 2010 m. kovo 10 d. įsakymu patvirtintoje Lietuvos karinėje doktrinoje, greta nustatytų karybos principų nacionalinio saugumo užtikrinimui, yra apibrėžtas esminis kariuomenės pamatas – žmogus. Kariui tenka pagrindinė valstybės gynimo užduotis, jo išmanumas yra vertybė nuo kurios priklauso sėkminga kariuomenės veikla užtikrinant krašto apsaugą. 

Minėtame 1917 m. Petrograde įvykusiame rusų armijoje tarnavusių lietuvių karių suvažiavime buvo kreiptasi į lietuvių karininkus, kurie galėtų pradėti kurti lietuvių karių batalionus, pulkus, o vėliau jiems vadovautų. Žvelgiant į šią aktualiją vis tik klausimas, kodėl anuomet buvus nemažai aukštų karinių laipsnių karininkų, tiek daug dėmesio teko jaunam dvidešimt dviejų metų A. Juozapavičiui. Kol tituluoti karininkai dairėsi į aplinkybes ir grėsmes, jis tapo lietuvių bataliono vadu Vitebske – dalyvavo kuriant lietuvių karių batalionus, atrėmė Rusijos bolševikų ir lenkų spaudimą įsijungti į jų dalinius, ruošė lietuvių karius grįžti į Tėvynę.

1917 m. gegužės mėnesį lietuvių kareivių Petrograde įkurtoji Lietuvių karininkų sąjunga pradėjo kovą už „laisvą Lietuvos demokratinę respubliką”. A.Juozapavičius su Dūmos atstovu M.Yču ir Klimaičiu, J.Laurinaičiu lankėsi vyriausioje būstinėje Mogiliove pas rusų generolus. Vyko į frontus, užnugario įgulas, kur tik buvo lietuvių kareivių ir rūpinosi, kad jie būtų perkelti į besikuriančius lietuviškus dalinius. Birželio mėn. Smolenske lietuvių karinių dalinių organizavimo komisijoje, kurioje dalyvavo Valstybės Dūmos atstovas Martynas Yčas, karininkai P. Klimaitis, J. Laurinaitis, L. Vaitiekūnas, A. Juozapavičius buvo įgaliotas vykti į kuriamą atskirąjį lietuvių batalioną Galicijoje padėti spręsti organizacinius klausimus.

Grįžęs į Vilnių Antanas telkia savanorius, o 1918 m. pabaigoje, atsisakęs aukšto posto vyriausybėje, iš Vilniaus išvyko į grėsmės kupiną frontą, kur pulko vadas ir žuvo kovos lauke. Jauno karininko žūtis anuomet sujaudino visą Baltijos kraštą, buvo aišku, jog be A. Juozapavičiaus pasišventimo krašto gynybai, valstybės atkūrimas būtų likęs tik neišsipildžiusia tautos svajone. Organizacinis karininko veiklumas, patriotinis ryžtas, diplomatinė veikla kuriant krašto gynybą, vadovavimas kariniams veiksmams, tautos karių ugdymas kartu su pareigingumu, pasišventimu ugdo ryžtą gerbti tuos, kurie kovėsi už mūsų ateitį.

Lietuvos laisvės gynimo kelias kupinas iššūkių, netekčių, pasiaukojimo ir išbandymų. Istoriniu XX-ojo amžiaus mūsų kariuomenės raidos požiūriu, praėjus 73-neriems metams nuo 1917-ųjų kariuomenė vėl buvo atkurta 1990 metais. Mūsų kariai su per amžius valstybės gynimo atminimo dvasia vėl stojo į kovą už Nepriklausomą Lietuvą. Aukštieji krašto gynybos idealai siekia tautos valstybingumo ištakas. Nuo antikos laikų pro amžių gausmą girdisi kilni pareiga – nobile oficium. Būtent jauno karininko  Antano Juozapavičius žygdarbis – atminimas tų, kurie sąmoningai pasišventė Tėvynės gynybai. Pedagogas Karolis Dineika, skyręs daug dėmesio Antano Juozapavičiaus biografijai, pažymėjo: „Pirmojo karžygio asmenyje glūdi kažin kas tokio, kas pernelyg jau artima kiekvienam tautiečiui, kad jo atminimas galėtų blankti".

Lapkričio 23 d. minėdami Lietuvos kariuomenės atkūrimą prisimename, jog XX a. pradžioje Lietuvos kariuomenės atkūrimo kelias prasideda nuo pirmų žingsnių Valkoje, gegužės 11-oji yra istorinė tautos karių diena, kurios aura žymi lietuvių karių pakilimą ir ryžtą krašto gynybai Baltijos krašto karių vienybėje. Ši data įėjo į Lietuvos kariuomenės atkūrimo istoriją primindama, jog Tėvynės meilė, narsa ir ištikimybė perduodama iš kartos į kartą mums – pavyzdys, ypač auklėjant jaunąją kartą ir ugdant patriotiškumą.

Atgal