VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

03 21. Kas pasinaudoja žmonių patiklumu

Vaclovas Volkus

Tegul mano ausys negirdi

Skambių pažadų.

Tegu mano akys nemato,

Nes viltys

Pavargo nuo jų.

 

Nuo blogio, nuo žeidžiančio melo,

Moralės skurdžios.

Juk grūdą dar skiriam nuo pelo,

Kas tie ant kupros?

Sutikdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimt penkerių metų jubiliejų kėdainiečiai susirinko į miesto Daugiakultūrį centrą aptarti ir padiskutuoti tema „Lietuva po 25 metų – lūkesčiai ir realybė“. Diskusijoje dalyvavo Seimo narys Vytautas Juozapaitis, jam talkino ekonomistas Tadas Laugaitis.

V.Juozapaitis savo įžanginiame pasisakyme samprotavo, kad persitvarkymo Sąjūdžio organizatoriai rėmėsi nuostata, jog tautos kultūra ir švietimas yra valstybės gyvasties pagrindas. Ateities Lietuvą turės formuoti tautiškai susipratę, išsilavinę, mąstantys lietuviai, puikūs savo srities žinovai, sugebantys teoriją ir praktiką pajungti siekiamam tikslui įgyvendinti.

Tačiau per visą Nepriklausomybės laikotarpį šiai sričiai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Seimo partinės daugumos sudarytos ministerijos, komitetai pirmiausiai buvo orientuojami ir finansuojami spręsti ekonominius klausimus. Kultūros-švietimo bazės, dirbančiųjų socialiniai klausimai liko be reikiamo dėmesio. Neretai dėl vadovų kompetencijos stokos, nesąžiningumo, skurdžių lėšų švaistymo, dėl nuolatinių reformų krito mokslo lygis. Daugelis kaimo vietovių liko be kultūros ir švietimo židinių. Meną užvaldė ne geriausi Vakarų pavyzdžiai. Mąstančiam žmogui nemalonu žiūrėti dažnas komercinių televizijų smurto, žudynių, iškreiptos meilės scenas. Tokią matome kasdienę realybę.

Buvo kalbėta mokytis, būti pakantiems kritikai, nežiūrėti į oponentą kaip į sovietinių laikų priešą, bet skirti oponento minčių geranoriškumo esmę ir prasmę. Pikta valdžios reakcija į kritiką atbaido aktyvius piliečius kalbėti ir matyti. Bijomasi gadinti santykius, netekti darbo. O tai menkina valdžios atstovų atsakomybę už blogą ir nesąžiningą valstybės reikalų tvarkymą. Amoralus elgesys kompromituoja valstybės tarnautojus, pareigūnus, Seimą.

Diskusijoje dalyvavusio tada dar kandidato į Kėdainių mero postą Sauliaus Grinkevičiaus nuomone, reikia periodiškai, kas dvi – tris kadencijas keisti savivaldybės Tarybą, merą, atsakingus administracijos darbuotojus. Užsisėdėjęs pradeda nebegirdėti ir nebeklausyti žmonių, atsiranda prieteliškumas, sandoriai valstybės sąskaita. Kėdainietė I. Leškienė tai patvirtino. Mes esame liudininkai vienos partijos įsigalėjimo rajone, kuri rūpinasi daugiau savo negu rajono interesais. Kėdainietis H.Vaicekauskas domėjosi, koks yra Seimo narių požiūris į tos pačios lyties santuoką.

Diskusijos eiga išprovokavo šio straipsnio autorių kreiptis į svečius su klausimu: „Kas kaltas, kad po 25 Nepriklausomybės metų uždarinėjamos mokyklos, kaimo kultūros įstaigos, o tuo pačiu įvairaus plauko apie 10 tūkstančių nusikaltėlių netelpa kalėjimuose?“.

Vos spėjus paklausti, iš salės neprisistatęs vyriškis prašneko: „Ką išrinkom, tą ir turim. Mes visi atsakom“. Svečiai tuo klausimu nediskutavo. Seimo narys tik šyptelėjo: „Matyt, Kubilius“. „ O kodėl ne Brazauskas su savo kolaborantų svita“,- pagalvojau. Gaila, bet rimta problema buvo neaptarta. Liko apylankos. Lietuva nyksta.

Kalbėkime faktais. Oficiali statistika skelbia: nuo 1970 iki 1992 metų gyventojų skaičius nuolat augo ir pasiekė 3 milijonus 706 tūkstančius. Nuo 1992 metų šis skaičius pastoviai mažėjo ir 2015 pradžioje liko 2 milijonai 982 tūkstančiai. Kėdainių rajone gyveno 65 tūkstančiai 717 gyventojų. Jeigu 1992 metais savivaldybės teritorijoje gimė 1 tūkstantis 45 vaikai, tai 2014 metais – 554.

Nuo Nepriklausomybės paskelbimo pradžios valstybės skola išaugo iki 50 milijardų litų, kas sudaro 60 procentų bendro vidaus produkto – BVP. Praėjusias metais Vyriausybė dar pasiskolino 3,450 milijardų litų. Per 2007-2013 metus iš Europos Sąjungos gauta 42 milijardai litų. Prie minėtų milijardų pridėkime vietinį – Lietuvos biudžetą. Suma milžiniška. Kas už tuos milijardus padaryta, kas sukurta? Kiek jų išvogta, iššvaistyta, pravalgyta – vienas Dievas težino. Vien tik socialdemokratų ministro pirmininko G.Kirkilo vyriausybės atominės elektrinės „pardavimo ir statybos“ afera mokesčių mokėtojams kainavo apie 2 milijardus litų. Vakarų valstybių pasaulyje, net Ukrainoje, už panašias aferas, nežiūrint rangų, teisiami prezidentai, premjerai. Lietuvoje aferos užglaistomos.

Nuo Nepriklausomybės pradžios valstybės tarnyboje, įsikaitant ir darbuotojus, dirbančius pagal sutartis, etatų skaičius „pūtėsi“ iki 77 tūkstančių. Faktiškai jų dirbo mažiau. Skirtumą biurokratai metų pabaigoje išsidalindavo premijoms už „gerą“ darbą.

Lietuvių patarlė sako, kad žuvis genda nuo galvos. Ši galva – tai mūsų valdžia, tolygiai tolstanti nuo tautos. Vidutiniai Seimo narių atlyginimai ir priedai prie jų siekia dešimtis tūkstančių. Tai yra partijų uždariems grupiniams interesams, verslo magnatams tarnaujantis ratas. Esant tokiai padėčiai teigiami socialiniai pokyčiai valstybėje neįmanomi. Todėl iš 28 Europos Sąjungos valstybių Lietuvoje socialinė nelygybė didžiausia. Didžiausias skurdas, mirtingumas, girtavimas. Neatsitiktinai Seimo narys Masiulis ruošia patikslinti Seimo Statutą punktu, kuriuo numatoma šalinti iš posėdžių salių neblaivius seimūnus. Pirmaujame savižudybių skaičiumi, o pagal emigraciją esame visiški lyderiai tarp Europos Sąjungos šalių. Iki 2015 metų iš šalies išvyko 445 500 gyventojų. Žmones slegia mažos pensijos, lėtai didėjantis minimalus darbo užmokestis, dirbančiųjų vidutinis valandinis atlyginimas, kuris siekia 1,81 euro (kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse jis siekia iki 8,65 euro). Mes su rumunais ir bulgarais velkamės Europos Sąjungos valstybių gale.

Tuo metu mūsų seimūnai, Prezidentūros valdininkai, ministrai, aukšti teisėsaugoje dirbantys pareigūnai su savo aukštomis algomis turėtų matyti valstybinių įmonių vadovų atlyginimus. Nors kai kurios įmonės dirba nuostolingai, jų vadovai žeriasi solidžias sumas. Iki euro įvedimo kai kurių vadovų atlyginimai siekė 15 – 43 tūkstančius litų. Mūsų elitas (kairieji ir dešinieji), mažai skirdamiesi vieni nuo kitų, pirmiausiai pasirūpino savimi. Visa Seimo, savivaldybių rinkimų istorija buvo ir yra susieta su rinkimų įstatymų manipuliacijomis, rinkiminiais pažadais, demagogija, melu, papirkinėjimais ir kitais naivaus rinkėjo mulkinimais.

Prisiminkime 2012 metų spalio 14 dienos Respublikos Seimo rinkimus. Ką žadėjo valdančiosios partijos rinkėjams? Raštu pareikšta atsakomybė už įsipareigojimų rinkėjams vykdymą. Ar pažadai vykdomi? Štai Darbo partija žadėjo didinti pensijas, kad jos siektų 60 procentų vidutinio atlyginimo, gaunamo „į rankas“, žadėjo suteikti rinkėjams daugiau galių, numatant galimybę atšaukti Seimo narį. Tėvynės Sąjunga – Krikščionių demokratų partija gudravo ir neįsipareigojo nieko, paremto skaičiais. Lenkų rinkimų akcijos partija žadėjo senatvės pensiją didinti ne mažiau kaip 50 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio, taip pat žadėjo siekti į Lietuvos teisės sistemą įvesti Prisiekusiųjų teismo instituciją. Socialdemokratų pažaduose – progresyviniai tarifiniai mokesčiai, socialinės atskirties mažinimas. Partija „Tvarka ir teisingumas“ kategoriškai kirto: „Įvesime progresinius mokesčius, sumažinsime Seimo narių skaičių iki 71“. „Drąsos kelio“ partija žadėjo įvesti turto ir pajamų deklaravimą, progresinius mokesčius, turto deklaravimam, Seimo narių skaičių sumažinti iki 101. Panašiai žadėjo ir kitos mažos politinės partijos, bet jos nepateko į Seimą.

Liko pusantrų metų iki Seimo kadencijos pabaigos. Partijos pamiršo savo atsakomybę už duotus pažadus. Apie juos net neužsimenama. Priešingai – vietoj socialinės atskirties mažinimo ji dar padidinta. Seimas pasididino savo algas, su aukštais teisėsaugos atstovais išsimokėjo krizės metu sumažinto atlyginimo dalį.

Šiandieną oficialūs visuomenės apklausos rezultatai skelbia, kad Seimas iš kelių dešimčių valstybės institucijų atsidūrė paskutinėje vietoje. Panašų įvertinimą gavo ir A.Butkevičiaus vyriausybė. Tauta eilinį kartą maitinama pažadais, apgaunama. Žmonių lūkesčiai neišsipildo, nes tikrovėje gerovę partijos kuria tik sau ir verslo magnatams. Ir visa tai - eilinio žmogaus sąskaita.

Atgal