VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Į pradžią

08 04. Pasaulio lietuvių vienybės diena su lietuvių išeivių poetų kūrybos posmais

Birutė Žemaitaitytė

Penktadienį, liepos 17-ąją, Vilniuje, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame bute-muziejuje, buvo susirinkę sostinės poezijos mėgėjai. Juos į lietuvių egzodo poezijos skaitymus „Mano sapnuose vaikštai, Lietuva...“, skirtus Pasaulio lietuvių vienybės dienai pažymėti, sukvietė kultūros entuziastė Birutė Kurgonienė, nuolat randanti progų sutelkti ryškesniu kūrybiniu gyvybingumu apdovanotus žmones.

Maloniai nustebino, kad per patį vidurvasarį, ir dar penktadienį, kai Vilnius ištuštėja, į tokį neįprastą, plačiai neskelbtą renginį, kuriame kiekvienas dalyvis privalėjo atlikti dar ir privalomąją užduotį – viešai perskaityti keletą paties pasirinktų lietuvių išeivių eilėraščių (o tai juk nemenkas išbandymas!),–susirinko nemažas būrys įvairių kartų inteligentų – filologų, gydytojų, režisierių, inžinierių, visuomenės veikėjų ir studentų, norinčių atkreipti dėmesį į nenutrūkstamus pasaulio lietuvių saitus, pasigėrėti mūsų išeivių kūryba, jų ištikimybe savo tėvynei –Lietuvai, pasiųsti tautiečiams meilės ir moralinio palaikymo žinią.

Dr. Algirdas Bikulčius, Irena Tumavičiūtė, dr. Vaclovas Bagdonavičius, Alfredas Naktinis, Gertrūda Naktinienė, Gediminas Giriūnas

Susirinkusiuosius maloniai pasveikino V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius, palinkėdamas širdžiai mielo bendravimo jaukioje, V. Krėvės alsavimu persmelktoje erdvėje, kurioje be įprastų eksponatų tądien puikavosi nuostabios lietuviškų raštų lovatiesės ir saulės blyksnių nušviesti šiaudiniai sodai.

Muzikinę įžangą padarė Vilmantė Lapeikienė, paskambindama vienu seniausių lietuvių liaudies styginiu muzikos instrumentu – kanklėmis, kadaise prieinamomis tik žyniams ir kriviams.

Vakaro vedėja Birutė Kurgonienė pasveikino poezijos mėgėjus Pasaulio lietuvių vienybės dienos proga. Priminė dramatiško S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą istoriją ir pasiūlė visiems atsipalaiduoti, t. y., „pasimankštinti“ – atsakyti į specialiai šia proga josparinktus klausimus:kada Liepos 17-oji buvo paskelbta atmintina diena, kas sugalvojo legendiniam lietuvių lėktuvui pavadinimą, kiek kilometrų buvo likę „Lituanicai“ skristi iki Kauno, kokiu Lietuvos pašto spaudu buvo pažymėti katastrofos vietoje rasti pirmąkart iš JAV į Lietuvą oro paštu skraidinti laiškai, kas vadinami „dipukais“, kokia žodžio diasporà reikšmė, kuriais metais Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as) paskelbė Lietuvių chartą, keliuose pasaulio kraštuose veikia lietuvių bendruomenės, kokio dydžio yra Lietuvos diaspora pasaulyje, kokia žodžio egzodas reikšmė, ką vadiname žemininkų-lankininkų karta, kurie lietuvių rašytojai dirbo diplomatinį darbą?

Angelė Vilutytė, Vilmantė Lapeikienė, dr. Laurynas Rimševičius, Irma Kasnauskaitė.Vlado Turčinavičiaus nuotraukose (iš kairės į dešinę)

Šiame „protų mūšyje“ nepralenkiami buvo filosofas Vaclovas Bagdonavičius ir publicistas Vladas Turčinavičius, atsakę į vienodą didžiausią skaičių klausimų. Vis dėlto prizą – Mažosios Lietuvos reikalų tarybos knygą apie Karaliaučiaus krašto šviesuolius „Nuo Mažvydo iki Vydūno“ – buvo nuspręsta įteikti patalpų šeimininkui V. Turčinavičiui, nes profesorius V. Bagdonavičius, kaip MLRT narys, šį leidinį savo bibliotekoje, be abejonės, turi.

Skaitymus pradėjo televizijos režisierius Virgilijus Kubilius, nepaprastai emocingai, gal net maištingai perskaitęs Vinco Krėvės poemos „Pamišimas“, verstos Fausto Kiršos, ištrauką: „Aš beprotis. Tai kas? Aš pasaulio karalius, nes jį pažinau, pamilau, net neapkenčiau“... Publika nuščiuvo, nes daugeliui V. Krėvės poetinė kūryba nebuvo žinoma. Į vakaro vedėjos klausimą, kodėl vieno lietuvio poeziją vertė kitas lietuvis, pasišovė atsakyti Vladas Turčinavičius. Pasirodo, dar studijų Kijevo universitete metais V. Krėvės lenkų kalba verlibru parašytas poemas „Pamišimas“ ir „Rex“, 1907-aisiais įėjusias į poezijos knygą Frustra“, į lietuvių kalbą išvertė būtent F. Kirša. Ši Vinco Krėvės poetinė kūryba įėjo į Bostone išleistų Krėvės raštų (šeši tomai) pirmąjį tomą.

Pratęsdamas Vinco Krėvės temą, Vladas Turčinavičius perskaitė keletą kosminio užmojo V. Krėvės poemos „Rex“ fragmentų. Beje, čia, muziejuje, yra saugomas lenkiškasis poemos rankraštis, pasirašytas Vaideliotos (Vaidilutės) slapyvardžiu.

Birutė Kurgonienė, skaito Virgilijus Kubilius

Dėsninga, kad V. Krėvės bute, prisilietę prie jo kūrybos, sužinojome daugiau apie šį universalių užmojų, plačių pažiūrų, įvairių žanrų kūrėją, sugebėjusį derinti realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungusį tautos ir Rytų išmintį. Daugelis augome su jo „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“, apsakymų rinkiniu „Šiaudinėj pastogėj“, „Raganiumi“, „Skirgaila“, „Šarūnu“, „Skerdžiumi“. Todėl mums visiškai suprantami vieno ryškiausių išeivijos poetų Alfonso Nykos-Nyliūno dienoraštyje 1954 metų liepos 9 dieną įrašyti žodžiai: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje... “ O juk ir mūsų sąmonėje taip pat...

Po intymesnės pažinties su Vinco Krėvės kūryba prie skaitovų stalelio prisėdo jaunutė būsimoji aktorė Agnė Valatkaitė. Ji prisipažino, kad mokykloje labiau domėjosi Lietuvos poetų kūryba, išeivių poezija jos netraukė, tačiau šiam vakarui į savo užrašų knygelę persirašiusi keletą, jos manymu, gražiausių Henriko Radausko bei Bernardo Brazdžionio eilėraščių, ji niekada jų nepamirš, o gal net skaitys juos privačiame gyvenime, draugų susibūrimuose. Žinoma, radusi laiko, pasidomės ir kitų išeivių kūryba.

Filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas dr. Vaclovas Bagdonavičius perskaitė Pasaulio lietuvių vienybės dieną aktualų Vydūno tekstą „Tautos vieningumo pasitikrinimas“, kuriamefilosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas ragina visus atsigręžti į dorinę-etinę kultūrą:„Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumą įgalinti. Kurs yra malonus savo artimui, tam jis yra ir gaivintojas. Nesistengia būt kitiems įsakus, kurs griežtai reikalauja paklusnumo, ale nori būt geru patarėju ir gelbėtoju labiausiai vidiniam laisvėjimui ir iškilimui iš visokių niekumų, savo pasišventimu sužadinti ir kitame nusimanymą, kad gyvena Didžiojoj Malonėje. Taip tautos vieningumas esmiškai pasitikrina.“

Dr. Laurynas Rimševičius, Irma Kasnauskaitė, Alvita Armanavičienė, Eglė Mirončikienė, Irena Tumavičiūtė, dr. Vacys Bagdonavičius

Aktorė, ilgametė radijo diktorė, televizijos kalbos kultūros laidos Žodis –ne žvirblis autorė ir vedėja Aldona Kumpytė savo profesionaliu pasirodymu tikrai pamalonino skaitymų dalyvius. Nieko keista, juk ji turi didžiulį skaitovės patyrimą, yra parengusi ne vieną programą (taip pat ir išeivijos poetų kūrybos), važinėjusi po Lietuvą su tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ delegacijomis. Jos lūpose Leonardo Andriekaus, Henriko Nagio ir Bernardo Brazdžionio poezija skambėjo labai įtaigiai, juolab kad keletą eilėraščių skaitovė perskaitė mintinai. Visiems buvo gera klausytis gražios, taisyklingos lietuvių kalbos.

Pristatydama gydytoją nefrologą dr. Lauryną Rimševičių, Birutė Kurgonienė papasakojo, kad prieš penkiolika metų, dar būdamas dvyliktokas, Laurynas dalyvavo jos vadovaujamo Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro organizuotame tradiciniame Rytų Lietuvos literatų konkurse ir tapo jo laureatu poezijos nominacijoje, nustebindamas komisiją ir nugalėdamas viso regiono (keturiolikos savivaldybių) atstovus, turinčius gerokai didesnę kūrybinę patirtį. Dar po kelerių metų B. Kurgonienei vėl teko Lauryną sutikti „Poezijos pavasaryje“ Dieveniškėse, kur jis (jau kaip tikras poetas,2001 m. apdovanotas už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache) buvo atvykęs su Lietuvos rašytojų sąjungos delegacija. Apdovanotas žavesiu, išskirtiniu humoro jausmu, originalia skaitymo maniera, Laurynas visad sužavi publiką kaip skaitovas. Ir šiam vakarui pasirinkęs, ko gero, pačius žaismingiausius Jono Aisčio eilėraščius, kolegų jis buvo priimtas kaip viena ryškiausiai spindinčių šio vakaro žvaigždučių, sulaukė daug nuoširdžių aplodismentų.

Germanistė Irena Tumavičiūtė, ne tik paskaitė Kazio Bradūno ir Bernardo Brazdžionio eilėraščių, bet ir papasakojo, kaip meilę poezijai tremtyje skatino jos rusų kalbos mokytojas, o vėliau ugdė Vilniaus universiteto kiemo teatras.

Alfredas Naktinis

Inžinierius pagal profesiją ir poetas (o gal ir kompozitorius?) pagal pašaukimą Alfredas Naktinis nustebino kolegas, perskaitydamas savo garsiojo giminaičio – poeto, prozininko, filmų kūrėjo, „amerikietiškojo kino avangardo krikštatėvio“ Jono Meko eilėraštį „Septynių miegančių brolių dienos“.

Gydytoja asistentė Irma Kasnauskaitė moteriškai jautriai skaitė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Liūnės Sutemos (Zinaida Nagytė-Katiliškienė)eilėraščius. Gera buvo matyti tokią puikią jaunosios mūsų kartos atstovę. Birutė Kurgonienė pasakė, kad, nors labai bijanti „daktarų“, pas tokią dvasingą jauną gydytoją eitų pasitikėdama, be įtampos (žinoma, jeigu nepatektų į priėmimą pas Lauryną).

Psichologė ir leidėja Eglė Mirončikienė pasirinko JAV lietuvių poetės, žurnalistės ir aktorės Eglės Juodvalkės, viename interviu pareiškusios: „... pati visuomet prisistatau taip: esu Eglė, lietuvė, katalikė. Kol šis mano prisistatymas atitiks žodžių turinį ir kol nebijosiu garsiai taip prisistatyti, tol jausiuosi stovinti savosios moralės ir savųjų nacionalinių vertybių sargyboje daranti tai, ką privalau...“ eilėraščius.

Kita vakaro skaitovė – Lietuvos Respublikos mokslo premijos laureatė Angelė Vilutytė dėstė lotynų kalbą Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute (dabar – LEU), dirbo Lietuvių kalbos institute, kur drauge su kolegomis rengė „Lietuvių kalbos žodyną“ (X–XX t., redagavo XIX–XX t.), ,,Frazeologijos žodyną“ (2001), parengė „Kaltanėnų šnektos žodyną“ (2008). Kaip tikra filologė, ji šiam vakarui parinko kai ką originalaus, mažai kam girdėto. Jos rankose pamatėme plonytę Prano Lemberto poezijos knygelę, kurią ji juokaudama vadino ,,geltonąja literatūra“, ilgai laukusia savo valandos stalčiaus gilumoje. Mažai kas žinojo, kad 1927 metų savaitraštyje „Iliustruotoji Lietuva“ išspausdintas jauno Biržų notaro eilėraštis „Tau, sesute, puikios gėlės“, išpopuliarėjęs kareivinėse, jaunimo susibūrimuose, studentų vakarėliuose kaip kompozitoriaus Stepo Graužinio daina yra Prano Lemberto kūrinys. 1940 metų vasarą bolševikų valdžia notarą Lembertą atleido iš darbo. Biržuose likti buvo pavojinga, teko trauktis į Vakarus. Vokietijoje P. Lembertas buvo Lietuvių sąjungos Segebergo ir Oldenburgo skyrių pirmininkas, vadovavo kultūros švietimo fondui, šelpusiam vietos lietuvių gimnazijas ir studentus. 1949 metais Lembertų šeima persikėlė į JAV. Išvykimo „trumpam“ iliuzija buvo beviltiškai prarasta. Iš tėvų šeimos į savarankišką gyvenimą poetas pasiėmė didžiausias vertybes: katalikų tikėjimą, suvoktą kaip tarnystę artimui visur ir visada, darbštumą, sumanumą, meilę menui. Angelės Vilutytės perskaitytas Prano Lemberto eilėraštis „Motina“ tarsi laiškas mylimiausiam žmogui: „Menu tave kasdieną, Motina, / Dangaus mėlynė primena tavas akis. /Malda skaidria tu mano sielą sotini, / Kai slegia nerimas – skausminga neviltis…“Tokį atvirą, pagarbų pokalbį su motina mums sunku įsivaizduoti virtualios tikrovės akivaizdoje, o gal vertėtų jį turėti prieš akis kaip siekiamybę savo asmeniniam žmogiškumui pasitikrinti?

Birutė Kurgonienė, skaito dr. Laurynas Rimševičius

Ir vėl maloniai nustebino mūsų jaunimas. Prie skaitovų stalelio su Henriko Radausko eilėraščių pluošteliu prisėdo Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto biochemijos specialybės studentas Matas Grigaliūnas. Buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos auklėtinis, Lietuvos moksleivių matematikos, fizikos, chemijos, biologijos olimpiadų pirmųjų vietų laimėtojas, vandensvydžio, muzikos, folkloro ir, kaip paaiškėjo, poezijos mėgėjas svajoja tapti mokslininku, bet tai netrukdo jam domėtis visomis žmonijos sukurtomis vertybėmis. Skaitydamas vieno žymiausių lietuvių poetų modernistų kūrybą, jaunuolis tarsi susiliejo su šio nepaprastai išsilavinusio, talentingo rašytojo, vertinusio baroko ir Mocarto muziką, impresionistų kūrybą ir teatrą, siela. Klausydamiesi eilių iš žymiausio Henriko Radausko poezijos rinkinio „Strėlė danguje“ (išleistas 1950 m. JAV), stebėjomės jaunojo skaitovo branda, jis puikiai perteikė filosofinį, ironišką poeto požiūrį į žmogaus prigimtį ir jo gyvenimą.

Pedagogė, kanklininkė Vilmantė Lapeikienė taip ilgai laukė savo eilės, kad pavėlavo į kitą planuotą renginį. Vis dėlto ji nusprendė, kad, neperskaičiusi savo mylimo Bernardo Brazdžionio poezijos, nesitrauks ir pasiliko čia iki pat vakaro pabaigos. Jos švelni, be galo moteriška interpretacija tikrai papuošė skaitymus, suteikė tautiško ir kartu visuotinai žmogiško poeto eilėms lyrizmo ir romantiško svajingumo.

Prie skaitovų stalelio dar buvo pakviesti: biochemikas ir žinomas armonikininkas Gediminas Giriūnas, ekonomistas, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos narys dr. Algirdas Bikulčius, filologas Vilmantas Marcinkevičius, inžinierius, Lietuvos sąjūdžio tarybos narys Paulius Rutkauskas. Skambėjo Jono Aisčio, Leonardo Andriekaus, Jurgio Baltrušaičio, Živilės Bilaišytės, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio, Vitalijos Bogutaitės, Antano Gustainio, Eglės Juodvalkės, Mariaus Katiliškio, Juozo Kėkšto, Fausto Kiršos, Vinco Krėvės, Algimanto Mackaus, Jono Meko, Oskaro Milašiaus, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Birutės Pūkelevičiūtės, Henriko Radausko, Alės Rūtos, Danguolės Sadūnaitės, Stasio Santvaro, Marijos Stankus-Saulaitės, Liūnės Sutemos, Vlado Šlaito, Lidijos Šimkutės, Juozo Tysliavos, Antano Vaičiulaičio, Rimo Vėžio, Vydūno, Tomo Venclovos ir kitų lietuvių išeivių poetų tekstai. Žinoma, ne visi vakaro dalyviai skaitė poeziją. Kitiems tiesiog patiko jos klausytis, o ir programa gerokai užsitęsė...

Gediminas Giriūnas

Skaitymus vainikavo poeto, publicisto, vertėjo, dramaturgo, lietuviškų operų (Stasio Šimkaus „Pagirėnai“, „Kaimas prie dvaro“, Juliaus Gaidelio „Dana“, Vytauto Marijošiaus „Priesaika“, Jurgio Karnavičiaus „Eglė žalčių karalienė“, Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“) libretų autoriaus, operos solisto Stasio Santvaro (Zaleckio) eilėraščiai iš rinkinio „Septyni miestai“, perskaityti vakaro šeimininkės, kultūros ir visuomenės veikėjos Birutės Kurgonienės. Kaip viso susitikimo apibendrinimas nuskambo poeto žodžiai, skirti Lietuvai: „Dauguma dainių graudžiai gieda: / Tu maža, mažytė, gal mažiausia! –/ O man tai svetima, skaudu ir gėda, / Nes mano sieloj tu didžiulė, didelė, didžiausia!.. “

Vakaro dalyviai neskubėjo skirstytis, nekreipdami dėmesio į kuklias vaišes, dar kalbėjosi apie emigraciją globalizacijos sąlygomis, savo priedermes Lietuvai, primygtinai klausinėjo, kada vyks kitas panašus susitikimas. Vadinasi, tokio pasionarijų susitikimo reikėjo.Sako, žodžiai materializuojasi... Tą dieną buvo pasakyta daug prasmingų žodžių. Vardan mūsų tautinio orumo, meilės ir vienybės. Galbūt tokia ir buvo šito susitikimo misija?..

Atgal