VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

04 25. Skaitant knygą apie laimingą žmogų

Habilituota socialinių mokslų daktarė, prof. Danutė Klumbytė

Mes negalime nuspėti,

Kokiu atgarsiu mūsų žodis sugrįš...

(Fiodoras Tiutčevas)

Beveik neatsitraukdama perskaičiau Jo Eminencijos kardinolo Audrio Bačkio memuarus (Taip, laimingas / Kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Antanas Gailius. – Vilnius: Naujasis židinys – Aidai, 2016). Skaičiau keisto jaudulio pagauta. Knyga atgaivino kažkokį giliai nugrimzdusį mano gyvenimo sluoksnį, kuris buvo sudegęs, pavirtęs pelenais, bet staiga pradėjo žaižaruoti.

Bandau išsiaiškinti, kas gi šioje knygoje taip patraukė mane. Juk tikrai nesu autorių „numatytas skaitytojas“. Interviu žanro savitumas? Tekstas sudarytas iš neeilinių intelektualų pašnekesių ne tik apie privačią būtį, bet ir apie svarbius istorinius lūžius, įvykius, palietusius atskirų žmonių gyvenimą ir net tautų likimą. Aukštą Katalikų bažnyčios dvasininką, diplomatą, Teologijos filosofą kalbina žinomas vertėjas, poetas, moralistas. Iš chronologine tvarka pateikto pasakojimo išnyra turtingas Kardinolo gyvenimas, Bažnyčios santykiai su visuomene, tautomis ir valstybėmis. Atsiskleidžia ir aukščiausios Bažnytinės valdžios funkcijos. Gausu informacijos apie Jo Eminencijos diplomatinę tarnybą Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje, Olandijoje ir pačiame Vatikane.

D. Klumbytė gamtininko S. Gliaudžio sodyboje (2009-09-21). A. Musneckio nuotraukos

Svarbus vaidmuo šiame naratyve tenka kompetentingam kalbintojui Antanui Gailiui, kuris kryptingai klausia, tikslina, komentuoja ir taip vienija atskirus pasakojimo elementus. Jo dėka sakytinis tekstas virsta rašytiniu. Taip randasi polifoninis pasakojimas, kuriame atsispindi žymių Bažnyčios korifėjų paveikslai: Pijaus XII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II, Benedikto XVI, Pranciškaus. Susipažįstame ir su Lietuvos Bažnyčios hierarchais, rezidavusiais Romoje bei Paryžiuje, civiliniais lietuvių diasporos veikėjais, diplomatais ir II pasaulinio karo metais pasitraukusiais inteligentais bei pasipriešinimo okupacijai dalyviais. Atsiveria ir jų veikla, nes naratoriaus tėvas – Stasys Bačkis buvo žymus Lietuvos diplomatas.

Ne viename puslapyje minimos situacijos, kuriose akivaizdūs aukštų dvasininkų simpatijos ženklai Lietuvai (ypač Jono Pauliaus II veikloje), kaip antai: Lietuvos globėjo šv. Kazimiero iškėlimas, enciklikų spausdinimas lietuvių kalba ir kt.

Skaitytoją pagauna tas amžinas už šalies ribų gyvenančių lietuvių Tėvynės ilgesys, vienijantis juos, todėl ryškia linija besibrėžiantis knygos puslapiuose. Kardinolas A. Bačkis liudija: „Visi tie žmonės, pabėgę iš Lietuvos, gyveno viltimi grįžti į Lietuvą. Jie sakydavo, kad mes čia laikinai, kad sugrįšime“ (p. 11). Ir pats Pasakotojas puoselėjęs tokią pat svajonę: „Man tik viena rūpėjo – pagaliau pamatyti gimtąją žemę, apie kurią tėveliai daug pasakojo, kurią taip nuoširdžiai troškau aplankyti, susitikti su artimaisiais“ (p. 286). Atvažiavus į Lietuvą, žavėtasi lietuvių kalbos skambesiu (p. 287), pajaustas prieraišumas šiai šaliai, bet ją Kardinolui dar reikėjo „atrasti“.

Komunikatyvus tekstas patraukia skaitytoją giliomis atvertimis, išjaustu mąstymu, bet kartu reikalauja kompetentingo suvokėjo. Deja, tik reto skaitytojo patirtis gali būti tolygi Teologijos filosofo potyriui. Gal eiliniam žmogui šito ir nereiktų baimintis? Juk tekstai turi ne vieną prasminį klodą, ir mes labiau gilinamės į mus dominančius sluoksnius. Be to, šiame autobiografiniame tekste implikuota ir kažkas universalaus, bendražmogiško ir bendralietuviško, ir tai padaro jį prieinamą plačiai skaitytojų auditorijai. Komunikatyvus tekstas sukelia ir savitų asociacijų.

Man, skaitant šią knygą, atgijo vaikystės vaizdai: šilta tėvų namų atmosfera, prisiminimai apie tuomet mūsų šeimoje prisiglaudusius našlaičius pusbrolius, jų mokymąsi Italijos saleziečių mokslo įstaigose, o vėliau – Kauno universiteto Teologijos fakultete, jų pasitraukimą į Fuldą... Apie jų misionieriavimą JAV pietuose, veiklą skautų gretose sužinojau jiems jau mirus. Galbūt šie atgaivinti atsiminimai ir nuteikė mane neįprastam skaitymo išgyvenimui ir darė tokį artimą pasakojimą?

Tolimesni autoriaus ir mano, kaip skaitytojos, keliai skirtingi. 1941 m. birželį pražuvo mano krikščioniškoji ir lietuviškoji aplinka, kurią tik „iš tolo“ prisimindavau tolimajame Altajuje. Bet knygoje radau visiems lietuviams bendrų situacijų – tai egzilio (omenyje turimas ilgesys, dažnai kylantis dėl priverstinio pasitraukimo iš savo krašto) išgyvenimai. Jo Eminencija glaustai, bet labai įtikinamai pasakoja apie lietuvių diasporą Vakarų Europoje. Nepaisant skirtingų buvimo vietų ir socialinio statuso, buvau labai nustebinta reminiscencijų su į Sibirą patekusių lietuvių panašumu. Iš pradžių skaudi nostalgija, vėliau savotiška „hibridizacija“, kai atsivežtoji patirtis priešinasi būtinybei taikytis prie naujos aplinkos, ir galutinis susitapatinimas su naująja. Laimei, kritiškas požiūris į pastarąją neišnyksta. Todėl suprantu ir Pasakotojo individualų požiūrį į Prancūziją: „Paryžiaus aplinka, kultūra man patinka, yra sava < ... > Paryžius yra man tarsi gimtinė, bet aš joje neturiu savo kampelio“ (p. 54). Kardinolas teigiamai vertina prancūzų mąstymo būdą: „Jis yra savas. Net tų teologų, sociologų ar istorikų, kurie rašo apie Bažnyčią, – jų galvosena man sava. Žinau visą praeitį, suprantu užnugarį ir man tai sava < ... >. Gražūs prisiminimai“ (p. 55).

A.Bačkis į Lietuvą sugrįžo 1992 metais. Tik Lietuva „iš toli“ ir „iš arti“ nėra / nebuvo identiškos. Pasakotojas prisimena: „Kai buvau jaunas, dar nebaigęs bažnytinių studijų, gal ir aš idealizavau Lietuvą, galvodamas, kad tai yra Lituania catolica, išskirtinė katalikų tauta“ (p. 371).

Nors A. Bačkis bažnytininkų ir valdžios buvo pagarbiai sutiktas, bet Lietuvoje jautėsi vienišas, todėl adaptacija buvusi nelengva. Tą jauseną švelnino bendravimas su grįžusiais tėvais. Prisiminimų autorius svarsto: „Gal pats vengiau labai bičiuliautis, mano tikrieji draugai liko tie, kuriuos nuo jaunystės pažinojau Prancūzijoje ar su kuriais bendravau kaip kunigas Prancūzijoje daugiau iš mokyklos laikų, o Italijoje – tas jaunimas, kurio sielovada rūpinausi“ (p. 473). „Lietuvoje buvo sunkiau užmegzti artimesnius ryšius. Vis ta baimė, vis galvoju: kas šis žmogus. Ne todėl, kad jį teisčiau. Bet nežinau, kokia jo praeitis“ (ten pat).

Suartėti su pasauliečiais padėjo augziliaru paskirtas vyskupas Jonas Boruta. Kaip skaitytoja, manyčiau, kad draugiškiems santykiams užsimegzti kliudė ir užimamos Vilniaus arkivyskupo metropolito pareigos. Užgriuvo juridiniai, finansiniai ir ūkiniai reikalai, restitucijos problemos.

„Ėjo su visokiais klausimais, bet aš gal sunkiai užmegzdavau santykius. Labai pamažu. Vis tiek man šitas pasaulis buvo gana svetimas, – ne pasaulis , bet visuomenė, žmonių santykiai, taip, kaip viskas veikė. Ir tie gerieji žmonės nebuvo tokie veržlūs, kad būtų įžūliai ėję ar ko prašę. Daugiau ateidavo visokių keistuolių...“ (p. 361–362).

Nusivilta ne vienu Bažnyčios veikėju, politikuojančiais kunigais, neturinčiais aiškių principų arba per daug radikaliais, siekiančiais atgauti viską, ką turėjo prieškaryje (p. 170, 316 ir kt.).

Kardinolą nemaloniai veikia ir įkyrūs „reveransai“ Bažnyčiai, kaip antai: kvietinėjimai šventinti įstaigas, susirinkimų sales ir pan.

Ieškota kontaktų su pasauliečiais, intelektualais. Nors tarp valdžios atstovų mažai buvę tokių, kurie išmanytų Bažnyčios doktriną, Kardinolas prisimena jų „įdomų geranoriškumą“, sprendžiant restitucijos problemas. Mini ne tik premjerą Algirdą Brazauską, bet ir Mindaugą Stankevičių, Bronislovą Lubį, Ireną Degutienę (p. 331–338).

Akademinėje sferoje pastebi nedaugelio domėjimąsi katalikiškomis pažiūromis. Jų dėmesys tikėjimui ir Bažnyčiai atsirado žymiai vėliau.

Pokalbiai su inteligentais, kurie teisino savo elgseną okupacijos metais, ne visada tenkino Kardinolą. Jie „gynė maždaug tokias pozicijas: mes išgelbėjome lietuvybę, gindami lietuvių kultūrą“ < ... >. Aš jų nekaltinu, bet nekaip jaučiausi, nes jų kalbos buvo priešingos tiems laisvos Lietuvos idealams, kuriuos užsienyje gynėme mes“ (p. 378).

Ką gi, „iš tolo“ daug kas atrodo paprasčiau. Tik kur, pas ką tie seniai Lietuvą palikę išeiviai dabar sugrįžtų, jei tos lietuvybės gelbėtojų nebūtų buvę?

Skaitytoją, neturintį teologinio išsilavinimo, sudomins ir gausi knygos informacija apie Vatikano II susirinkimą, Bažnyčios reformas.

Kardinolo veiklą sunkino vieningo požiūrio tarp Bažnyčios hierarchų stoka, vertinant ganytojiško darbo prioritetus ir kultūrinių vertybių restituciją. Juos erzino per didelis rėmimasis jaunimu, konsultacijos su buvusiais religinių reikalų įgaliotiniais. Man, skaitytojai, Kardinolo pamąstymai, kaip svarbu traukti kunigus nuo politikos, skatinti juos „eiti į žmones“, puoselėti ryšį su jais, „rodyt supratingumą ir gailestingumą“, „nekataloguot – tu gyveni nuodėmėj, bet žiūrėti, suprasti jų padėtį ir rūpintis, kaip jiems padėti“ (p. 500), kviesti juos tapti ganytojais, dvasios tėvais (p. 478– 480), pasirodė tokie racionalūs ir priminė ne vieno dvasininko pasiaukojantį gyvenimą ir, deja, sielovados „anomalijas“...

Knygos sudarytojas A. Gailius rašytine forma atkurtuose dialoguose kaip esmingiausią dalyką akcentuoja žmogaus buvimo žemėje uždavinį. Charakterizuodamas knygą apie savo pašnekovą, jis sako: „Tai istorija apie Kunigą, kuris visada troško pirmiausia būti kunigas, kaip sielovadininkas tiesiogiai tarnauti žmonėms. Bet gyvenimo tikrovė jį vis traukė ir traukė tolyn nuo šių svajų“ (p. 8).

Mane, skaitytoją, ši istorija sudomino ir kaip lietuvio inteligento, kunigo ir švietėjo, 53 metus išgyvenusio ne savam krašte, istorija. Esu sutikusi ne vieną išeivį, kuris dėl įvairių priežasčių gyveno ne Lietuvoje, bet veržėsi į ją. „Leiskit į Tėvynę“ yra mūsų po pasaulį išblaškytos tautos devizas.

Tačiau, Mariaus Katiliškio vadinamiems „išėjusiesiems“ ne visiems lemta „sugrįžti“, o grįžus – rasti Tėviškėje savo nišą.

Jo Eminencija A. Bačkis, nežiūrint amžių sandūroje vykusios sumaišties, sugrįžęs nuveikė kalnus svarbių darbų. Tai ir juridinės bazės įteisinimas Bažnyčiai, tai ir Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimas, ir Religinių studijų centro įsteigimas, tai Katalikų mokslų akademijos, rekolekcijų namų, „Katalikų pasaulio“ leidyklos, Bažnytinio paveldo muziejaus atidarymas, tai katalikiškos žiniasklaidos radijo laidų organizavimas ir kt.

Orientuotasi į asmeninį tobulėjimą, meilę žmonėms, sąžiningai atliekamas pareigas.

Prof. D. Klumbytė S. Nėries memorialiniame muziejuje Palemone (2012-05-25)

Lenkų filosofas Vladislav Tatarkievicz teigia, kad žmogus jaučiasi laimingas, kai save yra realizavęs, o tai vertinti gali tik jis pats, apžvelgęs viso savo gyvenimo darbus. Užklaustas A. Gailiaus, ar Kardinolas esąs laimingas, šis atsakė: „... taip, laimingas. Esu laimingas, tačiau galiu pasakyt – ne viskuo patenkintas, nes vis prieš akis daug nenuveiktų dalykų, daug svajotų planų. Kai kas nepasisekė, kai kas nepadaryta. Esu visiškai atsidavęs Bažnyčiai, dariau, ką galėjau, yra dar ugnelės ir šiandien, esu laimingas“ (p. 481–482). Baigdamas pokalbius, dar patikslins: „Malonu, kad gyvenau Lietuvoje. Čia esu gimęs, niekad neužmiršau tėvų žemės, sielojausi dėl jos žmonių likimo“ (p. 522).

Nuveikęs didelius darbus Bažnyčios labui, Jo Eminencija kartu prisidėjo prie Lietuvos laisvėjimo, gražėjimo ir siekė, „kad tarp jos žmonių būtų daugiau pagarbos, susikalbėjimo, solidarumo, tarpusavio meilės“ (p. 522).

Su šia knyga labai verta „eiti į žmones“. Jaunam asmeniui, pradedančiam kopti karjeros laiptais, ji gali tapti savotišku vademekumu, t. y. vadovu. Subrendusį skaitytoją ji kvies nebūti pasyviu stebėtoju, o stengtis prisidėti prie žmonių dvasingumo puoselėjimo.

Bendra knygos tonacija šviesi, teikianti vilties tikėti geresne Lietuvos ateitimi. Tą tonaciją liudija ir labai apgalvotai parinktos fotografijos. Pasakojimą gyvina sodri, šmaikšti minčių raiška, nepraradusi šnekamosios kalbos savybių, nors kai kada ir nepaisanti rašytinės kalbos „stiliaus leidimų“.

Raskime laiko šiai knygai paskaityti. Patirsime ne tik skaitymo malonumą, bet ir praplėsime savo pažinimo horizontus.

 

 

 

Atgal