VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

06 28. Darbo našumo ir darbo užmokesčio pokyčių tiesioginė priklausomybė

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė

Ką reiškia teiginys, kad minimalaus darbo užmokesčio kelti artimiausiu laiku nebus galima mūsų šalyje, nes tai nesikoreguoja su darbo našumo augimu. Šioje priklausomybėje turėtų būti orientuojamasi ne į minimalaus darbo užmokesčio augimo parametrų stabdymą, o į darbo našumo kėlimo perspektyvų paieškas. Juk kur mes nueisim, jeigu su minimalaus darbo užmokesčio parametrais lygiuosimės prie esamo darbo našumo. Pagal Eurostato duomenis šiai dienai darbo našumas mūsų šalyje palyginus su ES baziniais duomenimis sudaro 60 procentų. Viską beveik perpus brangiau gaminame. Mes turime pakelti darbo našumą dvigubai, kad galėtume išlyginti ekonominius pragyvenimo lygius ES erdvėje, kad kainos gaminamos produkcijos arba teikiamų paslaugų proporcingai mažėtų, kad galėtume stabdyti migraciją pirmoje eilėje, tautos mentaliteto kaitą ir nutautėjimą.

Pradėkim ne nuo prisitaikymo prie esamo darbo našumo lygio ir  darbo našumo rodyklių priėmimą, kaip savaime atsirandantį procesą, o prie paieškų, kaip kelti darbo našumą, kaip viso socialinio progreso pagrindą.

Kas yra darbo našumas? Tai konkretaus darbo produktyvumas. Darbo našumas matuojamas ekonominių gėrybių, sukurtų per laiko vienetą, kiekiu arba darbo laiku produkto vienetui pagaminti. Darbo našumo lygis yra svarbiausias visuomenės ekonominės pažangos rodiklis. Darbo našumas tiesiogiai priklauso nuo: 1) gamybos technikos ir technologijos lygio;  2) valdymo, darbo ir gamybos organizavimo lygio; 3) darbuotojų kvalifikacijos; 4) darbo sąlygų; 5) darbo kolektyvo santykių problemų sprendimo.

Aiškinantis ekonominio darbo našumo turinį ir jo kėlimo būdus, verta žinoti, kas sudaro produkto ar paslaugos kūrimo darbo turinį. Pirma, tai gyvas darbas, kuris sunaudojamas darbuotojo produkto kūrimo procese; Antra, ankstesnysis darbas, sudaiktintas anksčiau pagamintoje produkcijoje, kuri tam tikru laipsniu naudojama naujos produkcijos gamyboje (žaliavos, medžiagos, energija-pilnutinai; mašinose, pastatuose, įrankiuose-iš dalies). Tarkime, kad per metus dirbdamas darbininkas 2000 val. rankiniu būdu pagamins 400 gaminių, sunaudodamas žaliavų ir medžiagų už 800 darbo valandų ir darbo įrankių bei patalpų nusidėvėjimo už 200 val. Taigi vienam gaminiui būtų sunaudota 5 val. gyvojo darbo (2000:400) ir  2,5 val. ((800+200): 400) sudaiktinto darbo. Viso bus 7,5 val.

Įvedus tobulesnes darbo priemones, sunaudojančias gaminamos produkcijos vienetui mažiau energijos ir ekonomiškiau naudojančias žaliavą bei kitas medžiagas, darbininkas per 2000 darbo valandų per metus pagamins 1600 produkcijos vienetų. Vienam gaminiui teks 1,25 val. gyvojo darbo (2000:1600); 1 darbo valanda – mašinos amortizacijai ir energijai bei 1,75 val. žaliavai ir medžiagoms. Vadinasi produkcijos vienetui bus sunaudota 4 val. darbo vietoje 7,5 val.,  gyvojo darbo lyginamasis svoris sumažės  8,75 procentų.Automatizavus gamybos procesą analogiškai pasikeičia šie parametrai sumažindami gyvojo darbo kiekį, tuo pačiu pakeisdami parametrus susietus su amortizacija, energija, žaliavom ir medžiagom, nes vienam vienetui produkcijos ar paslaugų atitinkamai sumažės jų lyginamasis svoris. Darbo našumo pokyčiai LR statistikos departamento duomenimis per 10 metų laikotarpį (2002-2012 m.), apskaičiuoti pagal bendrąją pridėtinę vertę, tenkančią vienai faktiškai dirbtai valandai, palyginti su ankstesniais metais procentinėje išraiškoje byloja apie nežymius pokyčius darbo našumo didėjimo srityse, o kai kuriuose sektoriuose net ir jo sumažėjimą. Kaip pavyzdžiui, pagal visas ekonominės veiklos rūšis pakito per dešimtmetį nuo 4,8 iki 1,9 procentų. Padidėjimas pastebimas miškų ir žuvininkystės sektoriuose – nuo 3,8 iki 5,5 proc.; karjerų eksploatavime nuo - 36,1 iki 2,8 proc.; maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamyba -6,3 iki 1,5 proc.; tekstilės gaminių gamyba, drabužių siuvimas ir odos išdirbimas -8,8 iki 11,6 proc.; apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla nuo -1,4 iki 8,0 proc.; administracinė ir aptarnavimo veikla nuo -5,1 iki 13,8 proc. Visuose kitose veiklų sektoriuose reiškėsi darbo našumo mažėjimas, net tokiuose, kaip švietimas nuo 21,6 iki 1,1 proc.; sveikatos priežiūra nuo 8,3 iki 7,7 proc. Darbo našumo mažėjimas, lėmęs gaminių sąnaudas, reiškėsi chemikalų ir chemijos pramonės, elektros įrangos, baldų gamyboje, statyboje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje ir kituose ūkio segmentuose.

Gyvojo ir ankstesniojo darbo sąnaudų kitimas rodo, kad gyvasis darbas tampa tuo našesnis, kuo didesnė gamybos priemonėse sudaiktinto ankstesniojo darbo masė. Todėl lemiama sąlyga darbo našumui didėti yra gamybos priemonių gamybos vystymosi tempai, palyginus su vartojimo reikmenų gamybos augimo tempais ir jų inovatyvumu.

Darbo techninio apginklavimo kiekis iliustruojamas pagrindinių fondų kiekiu išreikštu vertinėje formoje ir ilgalaikio turto apyvartumo rodikliais.

Ilgalaikio turto apyvartumo rodiklis nustatomas visus pardavimus ir paslaugas dalijant iš ilgalaikio materialaus turto, kuris .parodo, kiek vienas ilgalaikio turto euras sukuria pajamų. Kuo didesnė šio rodiklio reikšmė, tuo didesnį efektyvumo laipsnį turi įmonė. Optimalu, kai gamybinės įmonės reikšmė prilygsta 0,4-0,6 euro, o prekybinės – 3,0 eurų. 2012 m atliktų tyrimų pagrindu galima teigti, kad aukštesnius negu vidurkis turi rodiklius mažmeninės prekybos sektorius 3,4 euro, kompiuteriai 3,6 euro; pašto ir su jais susijusi veikla 3,2 euro bei specializuotos statybos įmonių 3,3 euro; inžinerinių statinių statyba 1,4 euro; pastatų statyba 2,0 euro; maisto produktų gamyba 1,2 euro ir gėrimų gamyba 0,5 euro. Apyvartumo gamybiniame sektoriuje, išskyrus gėrimų gamybą, rodiklis byloja apie pernelyg aukštas šiuose sektoriuose prekių ir paslaugų kainas, palyginus su panaudojamu ilgalaikiu materialiuoju turtu bei gyventojų mokiąja galia. Labai žemas, skubiai taisytinas, efektyvumo laipsnis yra elektros, dujų, garo ir karšto vandens tiekimo 0,2 euro bei vandens rinkimo, valymo ir paskirstymo įmonėse 0,03 euro. Ši situacija susidarė dėl atlikto ilgalaikio turto padidinto vertės nustatymo, palyginus su jo įsigijimo kaina pirminiame etape, kadangi šių paslaugų tiekimo žymi dalis įrenginių ir inžinerinių konstrukcijų įrengtos dar iki 1990 m. buvusiame periode ir po to perimtos eksploatuoti. Ilgalaikio turto vertė dėl nusidėvėjimo yra nurašoma, o naujai sukurta pridedama. Be to, inžinėrinių tinklų renovacijai pastoviai, virš 25 m. kaupiami amortizaciniai atskaitymai, kurie turėtų užtikrinti jų atnaujinimą, kai tuo tarpu šiems tikslams imami per dideli kreditai su aukštom palūkanom padidinantis sąnaudas, ko pasekoje įkalkuliuojamos per didelės sąnaudos į mokestinius tarifus paslaugų, kurios teikiamos vartotojams.

Nors gamybos automatizavimas daugiau ar mažiau išvystytas stambiuose gamybos ir kitų ūkio šakų objektuose, tačiau mažų apimčių įmonėse atsiliekant gamybos mechanizavimui rankinio darbo lygis nepakankamai mažėja. Dar žymi dalis pagalbinių darbininkų ne mechanizuotą darbą atlieka transporto, statybos, komunalinių paslaugų ir kituose buitį aptarnaujančiuose sektoriuose.

Darbo našumo kilimas priklauso ne tik nuo gamybos priemonių kiekinio ir kokybinio augimo, bet ir nuo to, kaip racionaliai jos panaudojamos.  Gerinimas gali būti naudojamas dviem pagrindinėm kryptim: pirma, įrengimų naudojimo darbo laiko ilginimas (ekstensyvus metodas) ir antra, įrengimų išnaudojimo per laiko vienetą gerinimas (intensyvus metodas).  

Ilginti mechanizmų naudojimo laiką padeda prastovų mažinimas, neveikiančių įrengimų sumontavimas ir naudojimas, pamainumo koeficiento padidinimas iki racionalaus dydžio, darbo laiko pailginimas sezoninėse gamybos šakose, tolygesnis įrengimų apkrovimas, remonto laiko sutrumpinimas. Didinant mechanizmų naudojimo intensyvumą daugiausia padeda pažangiausių technologinių procesų diegimas. gamybos koncentravimas, specializavimas ir kooperavimas. Mūsų šaliai nors labai svarbus stambių žemės  ūkio įmonių įsikūrimas ir smulkių jungimasis į kooperatyvus, tačiau pastarųjų žingsniai į pažangą labai lėti.

Svarbų vaidmenį vaidina ir gamybos kombinavimas, tai yra įvairių gamybos šakų tiesiogiai ir netiesiogiai susietų gamybiniais be komerciniais ryšiais jungimasis į klasterius, kur vienos gamybos produktai naudojami, kaip žaliava, pusfabrikačiai arba pagalbinės medžiagos kitoms gamyboms. Šis būdas plačiai vystomas maisto, chemijos pramonėje, kadangi žymiai sumažina darbo sąnaudas žaliavų ir medžiagų transportavimui, paspartina gamybos procesą, sumažina produkcijos gamybos kaštus.

Svarbų vaidmenį darbo našumo kėlimui turi įmonių specializavimas. Specializuotos gamybos pranašumai padeda sparčiai didinti produkcijos gamybą, sutaupyti daug gyvojo ir ankstesnio darbo.

Svarbiu veiksniu, padedančiu geriau panaudoti turimus įrenginius, yra pamainumo koeficiento didinimas, įrenginių remonto laiko trumpinimas. Darbo našumas priklauso ne tik nuo to, kaip efektyviai naudojamos darbo priemonės, bet ir nuo to, kaip efektyviai naudojamos medžiagos, žaliavos, energetiniai ištekliai, atliekų surinkimas ir perdirbimas.

Dideliu darbo našumo augimo veiksniu yra dirbančiųjų ne tik profesinis-kvalifikacinis pasiruošimas, bet ir darbuotojų materialinė gerovė ir bendras gyvenimo lygis. Tai reiškia, kad stiprėja sveikata, mažėja sergamumas, ilgėja žmonių amžius ir darbo gamyboje laikas, o taip pat didėja veiklumas ir kūrybinė iniciatyva, todėl  darbo našumas yra šalies visuomeninio progreso ir ekonominio augimo pagrindinis veiksnys bei darbo užmokesčio didėjimo pagrindas.

Darbo našumas turi kilti greičiau, negu auga darbo užmokestis. Juk ne visose atskirų ūkio šakų įmonėse vienodai kyla darbo užmokestis. Kai kuriose valstybėse nėra minimalaus darbo užmokesčio standartų, kadangi vieningų parametrų nustatymas konservuoja darbo užmokestį ir tose šakose, kuriose jis yra aukštas, neorientuoja į darbo našumo kėlimo galimybių paieškas ir kovą už jo konkurencingumą.

Atgal