VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

01.13. Beauštanti aušra

Doc. dr. Gvido Kazlausko prisiminimai apie Sausio 13-ąją

Besibaigiant devynioliktajam šimtmečiui iš Rytų tarsi papūtė šiltesni, viltingesni vėjai. Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderio Michailo Gorbačiovo vykdoma „perestroikos" politika numatė, kad TSRS - komunistinės diktatūros šalis - bus pertvarkyta į modernesnę, demokratiniais principais besivadovaujančią valstybę. Tos milžiniškos valstybės pakraščių žmonės, tarp jų ir Lietuvos, pradėjo šnekėtis ne vien tik apie regioninį ekonominį savarankiškumą, bet ir politinį. Aukštosiose mokyklose suaktyvėjo kraštotyros būrelių veikla, netgi kai kuriuose kaimuose kūrėsi nepriklausomos nuo valdžios aktyvesnių žmonių bendrijos, besirūpinančios vietinių apylinkių istorinių žinių atgaivinimu bei istorinių objektų sutvarkymu. 

Tokiu pavyzdžiu galėtų būti architekto Broniaus Kazlausko iniciatyva, talkinant broliui Gvidui, susikūrusi Malaišių bendrija, kuri vienijo Anykščių raj. Svėdasų seniūnijos (apylinkės) Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Vaitkūnų, Gudonių, Kunigiškių, Gykių, Malaišių kaimų žmones, tebegyvenančius vietoje ir išvykusius į miestus ar kitas gyvenvietes.

Sodinama liepaičių alėja Vaižganto 120-ojo gimtadienio atminimui  

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus

 Buvo sudaryta Bendrijos veiklos programa, kurioje numatyta sutvarkyti apleistus piliakalnius, kapines, padėti išsaugoti likusias sodybas, paminklus, kryžius, inventorizuoti sunaikintų kaimų sodybas, užrašyti žmonių likimus ir kt. Iniciatyvą rodė ir pavieniai žmonės. Pvz., vos prasidėjus laisvėjimo metui (1988 m.), Broniaus Nakučio rūpesčiu ant Jotkonių kaimo apleistų kapinaičių buvo pastatytas kryžius žuvusiems partizanams, tarp jų ir broliui Alfonsui. Į kryžiaus pašventinimo iškilmes susirinko daug žmonių.

Svėdasų parapijos klebonas Vladas Rabašauskas savo kalboje pasidžiaugė, kad turėjo galimybę pašventinti antkapinį kryžių partizanams; kvietė žmones grįžti prie Dievo ir daryti gerus darbus. Teko pakalbėti ir man. Pasakiau, kad: „Jūs, žuvę už laisvę jauni ir gražūs, tebesate kovotojų gretose už Lietuvos nepriklausomybę šiuolaikiniame nemato­mame fronte, kad apie Jūsų pasiaukojamą kovą turi išgirsti visas pasaulis, nors ir po pusės amžiaus". Tuo laiku dar tebeveikė visos bolševikinės valdžios struktūros, partkomai, KGB. Laukiau, kada būsiu iškviestas pasiaiškinti dėl tokių kalbų į LŽŪA partkomą, bet buvo tylu. Kažkaip nesitikėjo, kad niekas neįskundė ar partorgas nutylėjo.

Kryžius partizanams Jotkonių k. kapinaitėse, pastatytas 1988 m., Broniaus Nakučio rūpesčiu. R.Sasnauskienės nuotr.

Juozo Tumo-Vaižganto paminklas jo tėviškėje Malaišiuoseės 

Pirmojo tautinio atgimimo pradžioje - 1892 metais -Vaitkūnų kaimo jaunimas prie vieškelio Svėdasai - Salos, ant kalniuko, buvo pastatęs gražiais drožiniais išpuoštą kryžių. Per šimtmetį, paskutiniais dešimtmečiais blogai prižiūrimas, jis sudūlėjo ir buvo prie nuvirtimo ribos. 1989 m. vaitkūniečiai, dar kolūkiečiai, senąjį kryžių garbingai sudegino ir ant pelenų pastatė naują. Į kryžiaus pašventinimo iškilmes rugpjūčio 20 d. susirinko aplinkinių kaimų gyventojai, suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos, kilę iš šių kraštų, tarp jų buvę tremtiniai bei politiniai kaliniai. Kryžių pašventino Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Jis palinkėjo, kad šis kryžius taptų naujojo dvasinio ir tautinio atsinaujinimo simboliu. Pasidžiaugė, kad Svėdasų parapijos ir visos Lietuvos žmonės išsilaisvina iš dvasinės ir fizinės bolševikinės priespaudos. Svėdasų parapijos klebonas Vladas Rabašauskas padėkojo vyskupui už kryžiaus pašventinimą ir prasmingus palinkėjimus.

Vaitkūniečių vardu padėkojau vyskupui už savo atvykimu suteiktą garbę Svėdasų parapijos žmonėms, kryžiaus pašventinimą, gerus palinkėjimus ir žmonių palaiminimą. Priminiau, kad pro senąjį kryžių važiuodami ūkininkai į Svėdasus - ar į bažnyčią, ar į turgų - pagarbiai nukeldavo kepures. Sakiau, jog tikiu, kad išganytojas nuo kryžiaus matė žmonių džiaugsmus ir vargus - buvo kartu su jais: šypsojosi jaunuoliams važiuojantiems į Svėdasus „unt" šliūbo gėlėmis išpuoštais vežimais, džiaugėsi matydamas kūdikius, vežamus į bažnyčią krikštyti, laimino palydimus amžinam poilsiui senolius, laimino 1918 metų savanorius ginklu išvarančius bolševikus iš Lietuvos, ramino vežimuose ant maišelių sėdinčius susigūžusius vaikus ir moteris, ištremiamus „pas baltąsias meškas", begalinis skausmas iškreipdavo Išganytojo veidą, matant mėšlinuose vežimuose pravežamų nužudytų partizanų kūnus. Beauštanti aušra turėtų lemti naują epochą, kai nužmogėję individai nebešaudys į kryžius, o dvasiškai atsigavę žmonės vėl pagarbiai kels kepures pravažiuodami ar praeidami pro naujai atstatytą senąjį kryžių.

Archit.Bronius Kazllauskas prie  Juozo Tumo-Vaižganto pradžios  mokyklos-muziejaus pasakoja apie mokymąsi joje 1932-1933 metais. O.Pajėdaitės nuotr.

Malaišių kolūkio specialistai ir kolūkiečiai bei atvykę iš kitur kraštiečiai, Broniui Kazlauskui ir Vytautui Bagdonui vadovaujant, entuziastingai tvarkė apleistas kapinaites, piliakalnius, Jotkonių, Vaitkūnų, Gudonių, Kunigiškių, Malaišių kaimų teritorijose. Ypač daug dėmesio buvo skiriama artėjančiam kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 120-ųjų gimimo metų paminėjimui. Iš senųjų Malaišių kaimo, dar išlikusių nuo „ulyčios" laikų sodybų kiemų, tarp jų ir Vaižganto tėviškės, buvo iškirsti krūmai, išvalyti šiukšlynai.

Architektas Bronius Kazlauskas suprojektavo Vaižganto paminklui granitinį postamentą ant buvusios Tumų gyvenamosios trobos pamatų, solidžią tvorą, 120 liepų alėją.

Vietiniams žmonėms, Malaišių kolūkio vadovybei, Svėdasų seniūnijai, Anykščių rajono valdžiai Padedant projektas buvo įgyvendintas.

Architektas Bronius Kazlauskas, doc. Gvidas Kazlauskas, Malaišių kolūkio pirmininkas Mindaugas Lisauskas, kolūkio pirmininko pavaduotojas Vytautas Bagdonas sudarė Juozo Tumo-Vaižganto 120 gimimo metinių minėjimo programą.

1989 m. rugsėjo 16 d. iš visos Lietuvos sugužėjo šimtai žmonių. Gv. Kazlauskas par­vežė LŽŪA išskirtu sunkvežimiu Raudondvario miškų medelyno padovanotų 120 liepaičių. Linksmai bendraujant jos buvo pasodintos. Renginiai vyko prie Vaižganto pradžios mokyklos (dabar Svėdasų krašto Vaižganto muziejus, minėjimas - kolūkio kultūros namų salėje. 17 dieną dalis iškilmių vyko Svėdasų Juozo Tumo- Vaižganto vidurinėje mokykloje, bažnyčioje, Svėdasų kultūros namuose.

Dalyvaudami tokiuose bei panašiuose renginiuose ir Lietuvos provincijos žmonės atsigavo dvasia, išdrąsėjo, atsiskleidė tautinės savigarbos jausmas, tikėjimas ateitimi...

Tuo tarpu Vilniuje istoriniai įvykiai vystėsi savo keliu. Atgimimo sąjūdžio susikūrimas, šimtatūkstantiniai žmonių mitingai, reikalaujant Laisvės. Baltijos kelias, sudominęs ir sužavėjęs visą pasaulį, 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimas, Maskvos paskelbta ekonominė blokada, Gorbačiovo įkalbinėjimas atšaukti nepriklausomybės atstatymo aktą, pasienio sargybinių žudymai, įvairūs Kremliaus grasinimai, vietinių kolaborantų suaktyvėjimas ir kt. tik rodė, kad Kremliaus šeimininkai, TSKP ir KGB ruošiasi karine jėga sunaikinti jaunus Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės daigus. Buvo tik neaišku, kada ta „X" diena ateis. 1991 m. sausio mėnesio pradžioje ji visiškai priartėjo.

Sausio 13-oji

Lietuvoje politinė įtampa, atrodo, tvyrojo net ir ore. Jausmas toks, lyg visas dan­gus būtų pritvinkęs juodų grėsmingų debesų ir tik laukia, kad štai nutvieks žaibai ir ims trankytis perkūnas. Ilgai laukt neteko. Sausio 11 d., man būnant „Lino" sanatorijoje Palangoje, televizoriaus ekrane pasirodė toks vaizdas: Vilniuje, prie Spaudos rūmų, tankai, kareiviai. Būrelis žmonių stengiasi kareiviams sutrukdyti įeiti į vidų. Girdėti šūviai. Ant laiptų pasirodo kruvinas jaunuolis. Vaizdas kaip žaibas trenkia į širdį ir protą. Aišku, kad okupantas nutarė tankais susidoroti su nepaklusniaisiais „litovcais". Ne laikas tupėti sanatorijoje! Susimėčiau daiktus į krepšį ir vidurnaktį su savo „Žiguliuku" išvažiavau į Kauną. Pakeliui užsukau į Klaipėdą. Pagrindinėje gatvėje ramu. Prie vieno pastato ant laiptų sustoję gal apie dešimt vyrų mojuoja trispalve, lyg kviesdami prisijungti prie jų. Visame kelyje iki Kauno nieko ypatingo nepastebėjau. Paryčiais pasiekiau Akademijos miestelį. Mažąsias dukras, Aidą ir Gailą, palikome namuose Akademijos miestelyje, o su žmona Janina nuvažiavom į Kauną, kur Kapsų gatvėje gyveno vyresnioji dukra Vaiva. Sekėme nerimastingas žinias iš Vilniaus. Pavakary nenusirengęs atsiguliau pamiegot, nes per naktį ir dieną nebuvau sudėjęs nė bluosto.

Vidurnaktį iš Akademijos gyvenvietės paskambino viena iš dukterų ir susirūpinusiu balsu pranešė, kad kareiviai užėmė televiziją ir pranešėją Bučelytę išsivedė, o ekrane jokio vaizdo nei garso nebėra. Netrukus informacija pradėjo sklisti per radiją. Buvo raginama, kad visi galintys skubiai vyktų ginti Juragių radijo ir televizijos stoties, Sitkūnų radijo stoties, Kauno „Telekomo" ir kitų svarbių objektų. Tiems, kas turi transporto priemonę, buvo siūloma važiuoti į Sitkūnus. Maniau, kad Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius, kaip didelės organizacijos vadovas, tokiu sudėtingu metu turėtų koordinuoti darbuotojų ir studentų veiksmus. Keletą kartų paskambinau rektoriui Rimantui Urbonui darbo ir namų telefonais, tačiau niekas neatsiliepė.

...Nusprendėm, kad žmona eina prie „Telekomo", o aš susirenku savo tris dukteris į „Žiguliuką" ir lekiam į Sitkūnus. Taip ir padarėm. Gatvės jau buvo pilnos žmonių, nors buvo pats vidurnaktis (gal apie 2.30 val.). Iš Kapsų gatvės pasukus į Molėtų, stabdo vyriškis. Sustoju. Įdomus, keistas sutapimas - tai svėdasiškis Albinas Gudonis, mano klasės draugo Mykolo brolis, savanoris.

Prie Sitkūnų autostrados pakrašty jau stovi daugybė lengvųjų automobilių. Naktis. Beveik nieko nesimato. Keturpėsti užsiropščiam ant viaduko ir nueinam prie radijo sto­ties. Grupelė žmonių stato barikadas, kiti susibūrę po kelis dainuoja patriotines dainas. Keli vyrai vaikšto ant pastato stogo. Susitinkam agronomijos fakulteto prodekano Jono Arvaso žmoną Jadvygą su dukra. Susidaro mūsų grupelė. Albinas užtraukia „Ant kalno mūrai", Jadvyga ir kiti „pritūravoja". Per įjungtus garsiakalbius girdėti informacija apie tai, kas dedasi Vilniuje. Pranešama, kad prie televizijos bokšto plūsta žmonės. Važiuoja tankai, komunistai, Maskvos pakalikai Burokevičius ir Jarmalavičius iš kareiviško šarvuočio šaukia, kad sudarytas gelbėjimo komitetas, kad valdžia jau jų rankose ir kad žmonės skirstytųsi į namus. Girdisi šūviai. Skelbiama, kad yra aukų. Dainos iš karto nutyla. Ištempę ausis gaudome kitą informaciją. Radijo pranešėjas sako, kad iš Jonavos į Sitkūnus važiuoja tankai. Žmonės susikimba rankomis ir žiedu apstoja gyvybiškai svarbiu tapusį pastatą, per kurį žinios skleidžiamos pasauliui. Nuo stogo vyrai pamato, bet matom ir mes, artėjančias mašinų šviesas. Aiškinamės, ką darysim, kai tankai važiuos tiesiai ant mūsų. Aš atsistoju tarp mažųjų mūsų dukterų ir mintyse galvoju, kad spėsiu jas nusviesti į šonus.... Per susikibusias rankas lyg tekėtų elektros srovė, lyg ta žmonių grandinė būtų tapusi vienu kūnu! Neatsirado nė vieno, kuris pasitrauktų iš tos grandinės. Nuo stogo žvalgybininkai praneša, kad keli sunkvežimiai pravažiavo ir nuvažiavo tolyn. Įtampa atlėgo. Po kurio laiko vėl pamatome daug artėjančių šviesų. Vėl visi susikimbam. Galvojam, kad dabar tai jau tikrai tie prakeikti tankai... Mergaitės sako, kad nebijo, bet aš bijau, tik drąsinu kitus. Mačiau partizanų pokario kovas, nužudytų vyrų išniekintus kūnus numestus ant Svėdasų miestelio grindinio... Tankai neatvažiavo. Nerami naktis, visam gyvenimui įsirėžusi į atmintį, praėjo. Prašvito. Sausio rytmetinė saulė džiugino akį ir „dūšią". Šlapiom kojom, sušalę pasiekėm savąjį „Žigulį" ir parskubėjom į namus Kapsų gatvėje. (Vėliau girdėjau, kad tankai iš Gaižiūnų poligono buvo išvažiavę, tačiau, atseit, dalinio vadas pareikalavęs raštiško įsakymo iš aukštesnių viršininkų, o jo negavęs, savo padalinį grąžino į bazę. Tankų padalinio vadas išdrįsęs reikalauti raštiško įsakymo tankais traiškyti beginklius žmones, rėmėsi Tbilisio, Baku įvykių karininkų karčia patirtimi. Karininkai, pasiuntę kareivius kastuvėliais kapoti taikių demonstrantų, buvo teisiami dėl įgaliojimų viršijimo.)

Šią klaikią naktį Aukščiausiosios Tarybos pastatą, vadintą Lietuvos širdimi, tūkstančiai žmonių išsaugojo. Komunistų partijos vadai iš Maskvos nedrįso duoti komandos pulti, nes, atseit, būtų „per daug mėsos". Iš visos Lietuvos tebevažiavo žmonės ginti Aukš­čiausios Lietuvos valdžios institucijos.

Šiek tiek pailsėję ir apdžiūvę mes su Albinu Gudoniu išvažiavome į Vilnių. Diena buvo saulėta. Kelias geras. „Žigulis" gerai traukia .... Kažkur apie Elektrėnus vienišas vyriškis pakelia ranką prašydamas pavėžėti. Paimam. Išsikalbam apie įvykius. Iš pokalbio jis ir mes suprantam, kad esam bendraminčiai ir skubame į Vilnių būti kartu su visais. Įvažiuojant į Vilnių prie viaduko į Trakus stovi keletas šarvuočių. Mus sustabdo. Keli siauraakiai kareiviai apžiūri „Žigulio" keleivius, paprašo atidaryti bagažinę ir apžiūrėję leidžia važiuoti. Mūsų pakeleivis paprašo nuvežti jį prie Ryšių ministerijos. Jis mane pakviečia užeiti į jo kabinetą. Pasikeičiame vizitinėmis kortelėmis . Pasirodo, kad tai Robertas Mockapetris, Ryšių ministerijos Ryšių inžinerinio masinio aptarnavimo centro direktorius. Jis paklausia, ar aš nebijočiau jį parvežti atgal su slapta medžiaga? Jam atsakiau, kad, jei būčiau bijojęs, tai su trimis dukterimis nebūčiau budėjęs prie Sitkūnų radijo stoties. Susitarėm, kad mašiną pastatysiu sutartoje vietoje atokesnėje gatvelėje, nes, anot jo, jį sekioja sovietinis saugumas. Jei jis neateisiąs, berods, 15 val., tai jo ir ne­laukti. Mes su Albinu nueinam prie Seimo rūmų. Susitinkame su bendradarbiu Romu Dirse. Pasišnekame su Akademijos miestelio policininku Balke, kuris kartu su kitais kolegomis yra Rūmų saugotojas ir tvarkdarys. Susitinkam ir daugiau pažįstamų.

Žmonės dalijasi įspūdžiais. Svarbiausia tema: „Ką tie maskoliai darys toliau?". Visi žino, kaip pavojinga (ypač po kruvinosios nakties) ginti „Lietuvos širdį" plikomis rankomis, tačiau jokio pasimetimo ar baimės šešėlių žmonių veiduose nėra.

Sutartu laiku ir sutartoje vietoje buvęs nepažįstamas pakeleivis, dabar jau Robertas Mockapetris, ateina. Susėdam į „Žiguliuką" jau penkiese: Mockapetris, Gudonis, Dirsė, jo draugė ir aš. Išvažiuojam Kauno kryptimi. Išvažiuojant iš Vilniaus vėl stabdo kareiviai ir vėl paviršutiniškai patikrina. Leidžia važiuoti. Mockapetrį paliekam pakelėje, toje pačioje vietoje iš kur ir buvom paėmę. Kiek supratau iš jo kalbos, tai jis susirinko informacinę medžiagą ir iš slapto ryšių mazgo tos žinios bus perduotos pasauliui. (Prieš keltą metų Albinas Gudonis bandė surasti tą mūsų paslaptingąjį pakeleivį, bet jam nepavyko.) Sėkmingai grįžom į Kauną. Kitomis dienomis kartu su prof. Albertu Jasiulioniu važiavome budėti prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties.

Po Sausio 13-osios

 Aktyvi veikla, stiprinanti žmonių vienybę, drąsą, pasiryžimą kovoti už Lietuvos Laisvę kaimuose ir miesteliuose nenutrūko ir po sausio 13-osios tragiškų įvykių. 1991 m. vasarą architektas Bronius Kazlauskas suprojektavo paminklą partizanams, palai­dotiems Kunigiškių kaimo (Anykščių raj., Svėdasų sen.) kapinaitėse ir organizavo jo pastatymą.

Senas kapinaites ir aplinką sutvarkė Kunigiškiečiai ir iš gretimų kaimų kilę žmonės. Aktyviai darbavosi partizanų Tumo-Vaižganto kuopos vado Alberto Nakučio-Viesulo sesuo gyd. Irena Nakutytė-Bartusevičienė , Vytautas Bagdonas, Pranas Maišelis, Mindaugas Lisauskas, tremtinys Kaušakys, polit. kalinys Vytas Šukys ir daugelis kitų. Realizuojant projektą daug prisidėjo Svėdasų seniūnija, Anykščių raj. valdžia.

Į paminklo pašventinimo iškilmes susirinko daug žmonių, tarp jų: LR Aukščiausiosios Tarybos deputatai: I. Andriukaitienė, J. Beinorius, M. Treinys. Minėjime - koncerte da­lyvavo aktorius ir poetas Kęstutis Genys, Kauno m. Tremtinių ir Svėdasų chorai, su savo originalia programa Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos (vid. mokyklos) mokiniai.

Pradėdamas iškilmes taip kalbėjau: „...lai šio paminklo varpo dūžiai prižadina mūsų atmintį, suvirpina mūsų sielas, kad prisiminę praeities didvyrius ryžtingai kurtume naują Tėvynę... Išsivalykime savo protą ir dvasią nuo vergiško mąstymo bei per penkiasdešimt okupacijos metų primestų bolševikinių teršalų - alkoholizmo, blato (vagysčių) ir kitokių negerovių, kurios kaip rūdys ėda mūsų visuomenę".

Panašių didesnių ar mažesnių renginių Lietuvos provincijoje buvo gausu. Jautėsi, kad dvasinio bei tautinio laisvėjimo banga apima vis didesnę visuomenės dalį, tačiau buvę kolūkių „karaliukai" tyliai nepatenkinti niurzgė, kiek tik galėjo, ką tik nutvėrę grobė....

O kad būtų įmanoma pasakojant apie tų dienų įvykius, nusakyti ir žmonių jausmus!

Tada, tikriausiai, nė vienas negalvojo, kokiomis lemtingomis ir reikšmingomis dienomis gyvename. Panašūs įvykiai neturėtų pasikartoti šimtmečiais. Ryžtingai, nebodami pavojų, stoję į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę šiandien „dūšioj" jaučia pilnatvę ir ramybę.

Buvo aišku, kad pralaimėjimo atveju, anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinės direktorės Birutės Burauskaitės, „...nieko gero nebūtų buvę. Sąrašai (represuotinų asmenų) buvo sudaryti ir tam tikri juodraštiniai variantai yra išlikę".

Sąrašus sudarinėjo irgi tėvynainiai, tik ar jie žmonės? Kaip jie dabar jaučiasi? Vienas bičiulis į šį klausimą yra atsakęs taip: „Jei neturi sąžinės, tai neturi ir su kuo jausti!"

Viena iš didžiausių klaidų buvo padaryta, kad po pučo Maskvoje nebuvo paviešinti ir demaskuoti vietiniai (Maskvos) kolaborantai, skundikai, KGB darbuotojai. Jie ir dabar tebetūno tarp mūsų kaip penktoji Maskvos kolona ir laukia, kad galbūt dar bus „X" diena ir bus gautas ženklas išlįsti iš pakampių. Dabar jie tyliai, klastingai veikia skleisdami tarp žmonių putinišką propagandą, apnuodydami nemažai daliai žmonių (ypač kitataučių) protus. Žodis „patriotas" dažnai net ir respublikinėje žiniasklaidoje skamba kaip paniekinantis žmones, susirūpinusius Lietuvos ateitimi.

Mylėkime, globokime savo Tėvynę ir mokykime savo vaikus ir vaikaičius to paties!

Atgal