Į pradžią
06.14. Minimos Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienos
Birželio 14-16 d. vyksta Okupacijos ir genocido dienos 78-ųjų bei Gedulo ir vilties dienos 77-ųjų metinių minėjimo rengininiai. Lietuvos gyventojų masinių žudynių ir trėmimo tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti skirtuose renginiuose dalyvaus Krašto apsaugos sistemos vadovybė, kariai.
Nuotraukos aut. A. Pliadis
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas ir kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas dalyvaus birželio 14 d. 10.00 val. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vysiančiame minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti. Pagerbiant netektis ir visus žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, skambant Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamam Lietuvos himnui, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Valstybės vėliavą nuleis per trečdalį stiebo.
Taip pat, likus minutei iki vidurdienio, 11.59 val. visi kviečiami tylos minute pagerbti okupacijos aukų kančias ir atminimą. 12.00 val. Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje bus iškilminga Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija.
Vėliau, 12.30 val., prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje prasidės Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonija. Čia 13.00 val. taip pat prasidės ir projekto „Misija Sibiras“ organizatorių jau trečius metus inicijuojama istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kai nepertraukiamai skaitomi ištremtųjų vardai, pavardės bei likimai.
Šiemet akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ skaitymai vyks ne tik Vilniuje, bet ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje Kaune, prie paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ Klaipėdoje, šalia Šiaulių turizmo ir informacijos centro Šiauliuose, Nepriklausomybės aikštėje Panevėžyje, prie memorialo „Nurimęs varpas“ Alytuje, prie paminklo tremčiai atminti Marijampolėje, prie Jonavos kultūros centro Jonavoje, šalia Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios Mažeikiuose ir prie Utenos kultūros centro Utenoje. Akcijos pabaiga numatoma birželio 15 d. 11.00 val.
Atminimo valanda vyks ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio memorialo – 14.00 val. bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje. Čia rengiama atminimo valanda–koncertas – 16.00 val.Šv. Mišios už okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukas bus laikomos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 17.30 val.
Krašto apsaugos viceministras V. Umbrasas ir gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras padėsgėlių prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėsebirželio 15 d. 9.00 val. Čia 2015 m. birželio 15-ąją, Antakalnio kapinių kalnelis pasipildė dar vienu paminklu, skirtu priminti gūdžiuosius Lietuvos okupacijos metus ir įprasminti visų žuvusiųjų ir nukankintų tolimose tremties vietose, kai sovietai okupavo Lietuvą, atminimą.
Birželio 15 d. 10.00 val. bus laikomos Šv. Mišios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Varėnoje, pagerbiant pirmąją sovietų okupacijos ir invazijos auką – Ūtos pasienio baro viršininką Aleksandrą Barauską. Jo žūties vietoje Ūtos kaime, Varėnos rajone 11.30 val. rengiama atminimo ceremonija.
Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimo renginiai vyks visoje Lietuvoje.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1952 m. buvo vykdomi masiniai partizanų ir jų šeimų, rėmėjų trėmimai siekiant suduoti galutinį smūgį partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje.
Pagrindinis pirmojo trėmimo tikslas buvo akivaizdus – pašalinti iš Lietuvos gyventojus, pasižyminčius aktyvia tautine savimone. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, bet labiausiai nukentėjo inteligentija. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus inf.)
1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą – Okupacijos ir genocido diena. Sovietų okupacijos metu įkalinta ir ištremta 280 tūkstančių Lietuvos piliečių.
Buvusios Seimo narės tremtinės Vidos Marijos Čigriejienės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke Vyriausybės ir Seimo nariai, mieli politiniai kaliniai ir tremtiniai, visi čia susirinkusieji,
savo pasisakymą norėčiau pradėti Jono Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. Šiandien šie žodžiai yra ypač prasmingi.
Net ir prabėgus 77 metams nuo tų baisių įvykių, patyrusi visas tremties kančias ir patyčias, iki šiolei negaliu atsakyti į, atrodo, patį sunkiausią mano gyvenimo klausimą: už ką man likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą? Pasmerkimą, su kuriuo neįmanoma susitaikyti, neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, kančių, bado ir šalčio, Tėvynės ilgesio. Juk tūkstančiai šeimų ir vaikų buvo ištremti, gyvenimai sugriauti tiesiog aklos tirono valios mostu.
O ir pati Tėvynė tuomet apimta skausmo ir gedulo, kraujavo, baimė ir nežinomybė kaustė visų likusių gyvenimus. Okupantai buvo puikiai įvaldę vieną tautos naikinimo įrankį – „sulaužyti stuburą“ sakė jų doktrina. Tai reiškė – ištremti šviesiausius visuomenės atstovus, nubausti už tai, kad jie buvo atgimusios Lietuvos viltinga ateitis, tuomet sparčiau bus galima vykdyti sovietizaciją.
Man ir mano šeimai ši diena buvo, yra ir bus ypatinga diena. Mano, kaip ir daugelio žmonių, ankstyvosios jaunystės prisiminimai yra susiję su begaliniu motinos pasiaukojimu ir meile. Tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo vaikams pakelti jų gležnučiams pečiams nepakeliamą naštą, leido neprarasti vilties, tikėti, jog gyvenimas nėra vien juodas. Todėl be jokių abejonių – Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai – vaikai be vaikystės ir džiaugsmo. Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės – Mokytojai.
Tą birželio keturioliktosios naktį į Sibirą juos vežė 17 ešelonų, vien iš Alytaus apskrities vagonais išdardėjo apie 80 mokytojų.
Nepraradę žmogiškojo orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie – Mokytojai – stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinė atrama savo tautiečiams, orientyras renkantis vertybes.
Kas dabar suskaičiuos, kiek vaikų Sibire išmoko lietuviškos abėcėlės pradmenis, išgirdo savo tautos garbingos istorijos faktus?
Kas dabar pasakys, kiek nelaimingų vaikų, įkvėpti mokytojų, patikėjo savo jėgomis ir ryžosi siekti savo svajonės, savo tikslo, visų pirma, kabintis į patį gyvenimą?
Sibiro mokytojų pastangomis suvokėme, kokia svarbi žmogui yra tauta ir gimtoji kalba. Jų dėka sužinojome, kad negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių.
Jų dėka nepraradome lietuvybės, ryšio su gimtine, kalbos įgūdžių. Jie buvo Lietuvos šviesuoliai, amžina pagarba jiems už tą pirmą lietuvišką raidę, už tą tik mūsų svajonėse priartintą tėvynę, kuri tuo metu mums buvo nepasiekiama.
Ir kaip daugelio mūsų tautiečių, jų dauguma taip pat užbaigė savo žemišką kelionę Sibiro platybėse, nėra jų kapų, paminklų, nieks neįprasmins jų titaniško darbo. Jie liko tik mūsų, tremtinių, atsiminimuose.
Kelis žodžius norėčiau tarti ir apie kai kurias mūsų, tremtinių akimis, dabarties gyvenimo problemas. Kaip gydytoja galėčiau retoriškai paklausti: „Kuo šiandien sergame?“
Savus papročius lengvai iškeitėme į svetimus, gimtoji kalba dingsta iš viešųjų užrašų, eini gatve ir jau nebesupranti kurioje pasaulio šaly esi, viešuosiuose tekstuose pavardės rašomos taip „originaliai“, kad nepoliglotai sunkiai gali suprasti, kaip jas skaityti. Įleistas svetimos kalbos virusas tarp lietuviškų žodžių jau pradeda savo naikintojo misiją. Ir tas virusas pamažu ir tyliai ardo mūsų gramatikos ir rašybos sistemą. Deja, turintys galių saugoti lietuvių kalbą, į savo prievolę tai daryti žvelgia labai atsainiai.
O juk mūsų lietuvių kalba – pats didžiausias, brangiausias iš protėvių paveldėtas kultūros lobis. Tai seniausia ir turtingiausia šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vienus istorinių sunkmečių egzaminus, beveik negrįžtamą tautos išnykimą XIX amžiuje. Išmokta lopšyje, ji lydi mus visą gyvenimą.
Mes visi Sibiro tremtiniai išmokome mums lemtą istorijos pamoką – nesvarbu, kur tu esi, nesvarbu, bet jeigu esi lietuvis – saugok savo kalbą, didžiuokis ja, gyvenk ir kurk savo Tėvynėje – Lietuvoje, nes ji tokia mums yra vienintelė.
Taigi branginkime istorinę atmintį. Ir kol nevėlu, kartokime neišmoktas istorijos pamokas, nes panašu, kad kai kurie politikai tų pamokų net ir nesimoko. Šiandien įsijautę į visagalio rolę jie puola keisti Konstituciją, neatsakingais pažadais siekia dalyti Lietuvos pilietybę tiems, kuriems ji reikalinga tik ekonominiais sumetimais..
Negano to, kai kurie politikai siūlo keisti ir lietuvišką abėcėlę, nes, pasirodo, ji jau kitiems trukdo, sako, mūsų partneriams. Trukdo tiems, kurie čia gimę nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, jiems stringa ir jų pavardžių rašymas.
Bandoma sukurti mitą, kad vardų ir pavardžių rašymas nevalstybine kalba pagerins santykius su strateginiu partneriu, lyg tie santykiai būtų blogi. Ar daug pasaulyje valstybių, kurių oficialiuose asmens dokumentuose vardai ir pavardės būtų rašomi nevalstybine kalba? O gal šie politikai tokiu būdu tik ir siekia savo politinės karjeros, tikėdamiesi palenkti į savo pusę rinkėjus, kurie nesugeba gerbti Lietuvos valstybės įstatymų ir kalbos? Ar tai ne pasityčiojimas iš Valstybės, iš garbingos mūsų praeities, iš kalbą kūrusių tautos šviesuolių?
Taip ir norisi paklausti šių politikų, gerbiamieji, kas darosi Jūsų galvose?
Ar Jūs užmiršote mūsų protėvių pasipriešinimą kirilicai – nelietuviškai abėcėlei? Mūsų protėvius, kurie dėl šio pasipriešinimo 40 metų vargo be lietuviško rašto ir lietuviškos mokyklos. Ar jūs užmiršote knygnešių fenomeną, jų pasiaukojimą dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.
Ar Jūs užmiršote tų didžiavyrių Vasario 16-osios akto signatarų ryžtą, drąsą, žmones, kurie dar baisesnėmis sąlygomis nepasidavė jokios svetimos valstybės spaudimui, atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą.
Ar užmiršote mūsų tautos golgotą Sibire, tuos mokytojus, kurie ten ir pasiliko amžiams?
Dažnai atrodo, kad minime sukaktis, tremtis, sukilimus ir pergales, tačiau nebetikime tais idealais, kurie šias datas sukūrė. Nebetikime tautine valstybe, kuria šventai tikėjo signatarai, savanoriai, partizanai ir tremtiniai. Jų dėka mes išlaikėme nenutautėjimo egzaminą, jų dėka neužmiršome savo lietuvių kalbos. Šiandien visur švenčiamas mūsų Valstybės šimtmetis, bet nusisukama nuo tą šimtmečio stebuklą įgalinusių idealų, nuo idealo mažai tautai turėti savo Valstybę.
Baigiant noriu pasakyti, gerbiamieji politikai, branginkite savo lietuvių kalbą, netobulinkite jos pagal savo siaurą supratimą.
Linkiu vienybės ir susiklausymo dirbant Tėvynės vardan, neieškant užuovėjų svetimose valstybėse ir atminkime Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“
Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
Jūsų Ekscelencija Prezidente ponia Dalia Grybauskaite, Ministre Pirmininke, gerbiamieji ambasadoriai, Seimo nariai, gerbiamieji politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų šeimų nariai, visi susirinkusieji. Šiandien gedime ir prisimename, prisimename dešimtis tūkstančių žmonių, šimtus tūkstančių sudaužytų vilčių ir neišsipildžiusių svajonių, palaužtų gyvenimų ir likimų. Tai mūsų visų istorijos šešėlis, skaudžiai palietęs kiekvieną šeimą. Liūdna? Tragiška? Nesuvokiama? Kokį dar galime rasti žodį norėdami apibūdinti tokį žiaurų elgesį su tauta. Neminėsiu skaičių ar enciklopedijose aprašytų faktų, tai istorikų darbas. Pasidalinsiu prisiminimais apie tremtį, kuriuos dar būdamas mažas girdėjau iš savo tėvo, jis su neteisybės nesuprantančiu balsu atverdavo dalį savo praeities.
Viena istorija liudijo, pasakojo apie jauną studentą, lageryje virtusį išblyškusiu ir iškankintu kaliniu. Kaip tuščiomis akimis jis tiesė kaulėtus pirštus, prašydamas bent kelių kruopų ryžių – ne sau, o nuo sunkios ligos mirštančiam savo profesoriui.
Kita istorija – apie partizaną Juzę, 12 kv. metrų rūsyje įkalintą su dar 60 žmonių. Pažįstami jo nebegalėjo pažinti, nes visas veidas buvo sudaužytas stribų šautuvų buožėmis. Jis vienintelis nežuvęs, kai jį su kitais partizanais apsupo miške.
Tai tik maži potėpiai dideliame ir tamsiame Lietuvos istorijos paveiksle. Jie sunkūs ir skaudūs, bet turi išlikti kaip mūsų istorijos dalis. Rašykime jas, kalbėkime apie jas.
Tolimuose nuo gimtinės kraštuose, kurie bendrai buvo vadinami gulagu, amžino poilsio liko tūkstančiai įvairių tautybių mūsų tėvynainių, taip ir neišvydusių laisvos Lietuvos. Jų vardus šiandien skaitome, prisimename, apie juos galvojame.
Turime didžiuotis mūsų jaunuoliais, kurie kaip savanoriai, kasmet ryžtasi leistis į ilgą ir sunkią ekspediciją į Sibirą, kad tinkamai pasirūpintų protėvių atminimu.
Kiekvienas jų pastatytas kryžius ir sutvarkytas kapas tarsi sako: „mes vertiname savo istoriją, kad ir kaip sunku ją suvokti“.
Nuostabu, kad „Misija Sibiras“ taps tarptautiniu projektu – Lietuvos kvietimu ketina prisijungti ir Lenkija. Juk neretai kartu su nelaimės draugais lenkais lietuviai dalijosi tuo pačiu tremtinio kryžiumi.
Prasidėjus rezistenciniam pasipriešinimui, per 20 tūkst. Lietuvos „miško brolių“ stojo į pogrindinę kovą už mūsų dabartinę laisvę. Laisvę, už kurią amžinai būsime dėkingi.
Nelaisvė nėra amžina. Amžinas yra laisvės šauksmas.
Galime vadinti tai simbolišku sutapimu, tačiau nepaneigsime fakto svarbos, kad laisvės kovotojo, tuometinio faktinio laisvos Lietuvos vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų radimas yra dovana, įteikta tuo metu, kai šalis mini svarbias Nepriklausomybės datas. Mūsų tautos didvyris bus palaidotas garbingai ir už tai visos Lietuvos vardu noriu padėkoti istorikams ir archeologams. Noriu padėkoti ir Jungtinių Amerikos Valstijų Konektikuto valstijos Niu Briteno miesto, kuriame gimė generolas Adolfas Ramanauskas, vadovybei, sutikusiai prisidėti prie jo atminimo įamžinimo šio miesto skvere. Privalome pasirūpinti tinkamu Vanago, dvigubo piliečio, atminimo istoriniu įprasminimu abipus Atlanto.
Dėkoju tiems, kurių pavardes šiandien skaitome, žmonėms, kurie visa tai matė, kurių gyvenimus paženklino kančia, tremtis, žudymai ir negailestingi represijos kirčiai.
Padėkokime jiems tyla.
Ačiū. Visada juos prisiminsime.
Atgal
.jpg)
(1).png)
