VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Į pradžią

06 08. Viskas kaip šachmatų lentoj

Gediminas Navaitis

 

Sveikas protas sako, kad ekonomika negali augti neribotai, nes Že­mės planetos resursai yra baigtiniai. Akivaizdu, kad juos išnaudojus būtų pasiekta plėtros riba. Anglų ekonomistas ir demografas T. Malt­husas dar XIX a. teigė, jog žmonių populiacija auga geometrine pro­gresija, o maisto išteklių - aritmetine, todėl visuomenė pasmerkta, kad joje nuolatos išliktų vargingųjų, badaujančiųjų sluoksnis.

Nuosekliai samprotaujant, šį požiūrį kritikuoti ir atmesti būtų sunku. Juolab kad prie abejojančiųjų beatodairiško ekonominio augimo prasme ir sėkme prisijungė ekologinių judėjimų atstovai, skelbdami, jog su ekonomikos augimu susijęs Šiltnamio efektas galiausiai padidins globalinę temperatūrą, ištirpins arktines ledo kepures, pakilęs vandenynas užlies pakrantės rajonus ir sukels nuožmias audras bei sausras, grasinančias civilizacijos egzisten­cijai. Todėl ne vienas mokslininkas, ypač tyrusieji su gamtosau­ga susijusias temas, vis dažniau klausė, ar visuomenei verta siekti nesibaigiančio ūkio augimo, ar tai gali būti jos tikslas. Pavyzdžiui, JAV ekologas G. Spethas rašo, kad norėdama pereiti nuo krizių prie tvarumo šiuolaikinė visuomenė turi keisti plėtros kryptį, suteikti prioritetą humanistinėms vertybėms. Kitas ekologas A. Naessas pastebi, kad moderni visuomenė retai kada užduoda sau klausimą apie plėtros tikslus. Vienas iš jų galėtų būti: "Kodėl įprasta manyti, kad ekonominis augimas ir aukštas vartojimo lygis yra svarbūs, o pagrindiniai žmogaus poreikiai: saugiai jaustis, mylėti ir bendrauti su gamta antraeiliai“?

Panašių teiginių rasime tikrai daug. Jie vėl atkreipia dėmesį į

Romos klubo idėjas, kurios rėmėsi gyventojų ir ekonomikos augi­mo, žaliavų sunaudojimo ir maisto produktų gamybos pokyčių bei aplinkos užterštumo analize. Šių idėjų esmė - teiginys, kad būtina riboti ekonominį augimą, nes jo pobūdis yra eksponentinis. O kaip rašo K. E. Bouldingas, kiekvienas kuris mano, kad eksponentinis augimas gali tęstis amžinai, yra arba beprotis arba ekonomistas.

Eksponentinį augimą vaizdžiai iliustruoja senovės persų legen­dą apie dvariškį, padovanojusį šachui šachmatų lentą ir paprašiusį tik vieno grūdo pirmajam lentos laukeliui, o kiekvienam kitam po dvigubą grūdų skaičių nei buvo duota ankstesniam. Šis "menkas" prašymas negalėjo būti įvykdytas: nors dešimtajam langeliui teko tik 512 grūdų, tačiau 21-ajam jau daugiau nei milijonas, o paskuti­niam (64-ajam) - viršijantis viso galimo derliaus grūdų skaičių.

Kiekvienas iš minėtų penkių veiksnių, kurie, Romos klubo specialistų nuomone, lemia plėtrą, sąveikauja su visais likusiais. Gyventojų skaičius negali augti trūkstant maisto; maisto gamyba auga didėjant kapitalui; daugiau kapitalo sukuriama panaudojant daugiau žaliavų, o panaudotos žaliavos teršia gamtą, kuri vėlgi daro įtaką gyventojų skaičiaus augimui ir maisto produktų gamybai. Todėl visada būta skeptikų, kurie manė, kad augimas turi savo ribas. Pasaulinių ekonominių krizių prisiminimai, nuogąstavimai, kad beatodairiškas augimas gali sukelti infliaciją, perkaitinti eko­nomiką ir sukelti krizes, nuolat minimi politinėse bei ekonomi­nėse diskusijose. Be to, nerimaujama, kad nuolat augant gamybai išseks baigtiniai gamtiniai ištekliai. Šie globalūs pavojai paskatino vėl ieškoti atsakymo į klausimą, kokios visuomenes naikina, o ko­kios geba saugoti gamtinę aplinką.

Ekologiškos ir antiekologiškos bendruomenės. Literatūroje nere­tai sutinkamas žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros supriešini­mas iš tikrųjų neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Nėra abejonės, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę.

Gyvenimo kokybės sąvoka pradėta vartoti šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais ir pastaruoju laiku vis dažniau siejama su postindustrinės visuomenės tikslais. Gyvenimo kokybės rodi­kliai gali būti labai įvairūs, o jų kiekis įvairiuose tyrimuose paste­bimai skirtis, tačiau paprastai jie apima socialinius, ekonominius ir gamtinius veiksnius. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi manoma, kad sveikatos, materi­alinio gyvenimo lygio ir aplinkos sąsajų apibūdinimas leidžia įver­tinti šalies padėtį, kuri neišvengiamai veikia ir jos piliečių laimę.

Daugelyje laimės tyrimų konstatuota, kad socialiniai ryšiai ir asmeniniai pasiekimai yra svarbiausi pozityvių išgyvenimų šalti­niai. Malonius išgyvenimus sukelia ir asmenybei patraukli veikla bei laisvalaikis, todėl socialinės ir kultūrinės aplinkos poveikis lai­mei nekelia diskusijų ir yra patvirtintas gausiais tyrimais. Gamti­nės aplinkos nulemti išgyvenimai tirti rečiau ir, vardijant veiksnius, darančius poveikį laimei, paprastai minimi vieni iš paskutinių, nes ši aplinka daugiau siejama su malonumu/nemalonumu, pasiten­kinimu/nepasitenkinimu, o ne su laime. Kita vertus, analizuojant gamtinės aplinkos poveikį asmens būklei, dažnai konstatuojama, kad ji gali silpninti negatyvius išgyvenimus. Antai P. Lewinsohnas ir M. Grafas nurodo, kad gražaus peizažo stebėjimas nesuderina­mas su depresiniais išgyvenimais, o B. E. Levine'as, rašydamas apie modernių visuomenių atstovų atitrūkimą nuo gamtos, tvirti­na, kad ir ši aplinkybė sąlygoja depresijos plitimą ir siūlo modernių visuomenių piliečiui dažniau būti gamtoje, susilpninti stresą saulės bei oro voniomis ir pan. Tokie siūlymai gana pagrįsti, nes nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje, iš­saugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius), pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, augmenija gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, mokyklose, kuriose yra augmenijos, vaikai labiau patenkinti, o jų mokymosi rezultatai geresni. Panašių tyrimais patvirtintų faktų galima pateikti tikrai daug. Tarsi juos apibendrindamas, žymus psichoanalitikas C. G. Jungas pastebi, kad žmogus tampa laimin­gas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jo sąmoningumas ir nesąmo­ningumas papildo vienas kitą ir jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka. Todėl nekyla abejonių, kad sąlytis su gamta yra svarbus žmogaus dvasinei ir fizinei gerovei.

Atgal