Parama, labdara
11.11. Nepraeik pro šalį, išgirsk ir paremk
Vaclovas Volkus
Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, sujungdamas daugelio lietuviškų dalinių kunigaikščių valdas, padėjo pagrindus Lietuvos valstybingumui kurtis. Besikuriant ir stiprėjant Lietuvos valstybei, jos vadovui – Didžiajam kunigaikščiui rūpėjo tarptautinis krikščioniškų Europos valstybių pripažinimas. Neišvengiama pripažinimo sąlyga buvo Lietuvos krikštas.
Tais laikais krikščionybė plito dviem būdais: krikščioniškos valstybės nukariautojai pagoniškas tautas krikštijo kardu arba krikščionybė buvo įvedama savanoriškai. Kardo likimo susilaukė valstybingumo nesukūrusios prūsų, latvių, estų tautos. Siekdamas tarptautinio valstybės pripažinimo, jos valdovas Mindaugas ėmėsi žygių taikiai krikštytis. Dėl to kreipėsi į latvių žemėse įsikūrusį Rygos arkivyskupą Albertą, kuris, tenkindamas prašymą, 1251 m. su gausia dvasiškių palyda apkrikštijo Mindaugą, jo šeimą, artimuosius ir daugiau kaip 20 tūkstančių kitų žmonių. Po to sekė 1253 m. Romos popiežiaus Inocento IV bulė – raštas vainikuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą Lietuvos karaliumi. Taip buvo tarptautiniu mastu pripažinta Lietuvos valstybė – karalystė.
Su Lietuvos krikštu nesutiko kai kurie pagonys – daliniai kunigaikštukai suokalbininkai, nužudę Mindaugą, jo šeimą, artimuosius, paskelbdami, kad grįžta prie savo seno tikėjimo ir krašto valdymo tradicijos.
Po 135 metų antrą Lietuvos krikštą 1387 m. sąlygojo dviejų nepriklausomų valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Jogailos ir Lenkijos karalystės atstovų dinastinis susitarimas: Jogaila krikštija Lietuvą, sutinka su lenkų pasiūlymu prašyti Lenkijos karalaitės Jadvygos rankos, po to vainikuotis Lenkijos karaliumi. Su vadinamuoju „lenkišku” krikštu prasideda Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenančių lietuvių, vakarinių baltarusių ir ukrainiečių polonizacija.
Per kelis amžius lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautos, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, kartu su lenkais neatlaikė stiprėjančios Rusijos carų ekspansijos į vakarus. Po 1795 m. Lietuva tapo Rusijos grobiu.
Šių pavergtų tautų, netekusių laisvės, nepriklausomo gyvenimo, valstybingumo, sistemingas nacionalinės kultūros niekinimas – kalbos, rašto varžymas, rusinimas privedė prie 1831 ir 1863 m. sukilimų. Pavergėjai sukilimus negailestingai malšindavo: vadus lietuvį Antaną Mackevičių, baltarusį Konstantiną Kalinauską, lenką Zigmuntą Sierakauską pakorė, kitus sušaudė, ištrėmė į Sibirą. Minėtųjų vadų ir jų bendražygių palaikai buvo neseniai atsitiktinai atrasti Gedimino kalne ir dabar jie identifikuojami.
Po 123 rusų priespaudos metų negausi lietuvių inteligentija XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje paruošė lietuvių tautą ilgai brandintam Lietuvos valstybingumui atkurti. 1918 m. vasario 16 d. 20-ties Lietuvos Tarybos atstovų naujomis geopolitinėmis aplinkybėmis paskelbė Nepriklausomybės – Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, o Lietuvos kaimo savanoriai su ginklu rankose apsigynė nuo rusų ir lenkų užmačių.
Tais sunkiais Lietuvos metais Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos iniciatyva, sąmoningai materialiai remiant išsilavinusiai lietuvių inteligentijai, pradėjo leisti A. Smetonos redaguojamą valstybės laikraštį „Lietuvos aidas” , kuris tuo metu vokiečių kaizerio okupacijos sąlygomis paskelbė 1918 m. Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą.
Trūkstant kitų informacijos priemonių, valstybės laikraštis „Lietuvos aidas” buvo ne tik informatyvus, bet ir organizuojantis krašto gynybą atstatant karo sugriautą ūkį, gaivinant švietimą ir kultūrą, ugdant lietuviškumą, meilę Tėvynei. Neatsitiktinai laikraštį, jo leidėjus, korespondentus puolė Maskvos ir jos užverbuoti Lietuvos piliečiai, vadindami laikraštį buržuaziniu ruporu, vėliau fašistų parankiniu „smaugiant Lietuvos darbo žmones”. Tas tęsėsi iki 1940 m., bolševikinės Rusijos, pasivadinusios SSSR, okupacijos (knygoje „Lietuvos komunistų partija skaičiais”, išleistoje „Minties” leidyklos 1976 m., rašoma, kad 1941 m. sausio 1 d. iš pogrindžio išėjo 1 300 lietuvių ir kita pusė – 355 žydai, 283 rusai ir 30 kitų tautybių LKP (b) narių – Lietuvos valstybingumo griovėjų, išdavikų, nusikaltimų prieš lietuvių tautą vykdytojų ir organizatorių).
Sovietinė valdžia „Lietuvos aidą” uždarė, jos redaktoriai buvo persekiojami, teisiami, kai kurie ištremti, kai kurie pasitraukė į Vakarus. Sovietų okupacijos metais komunistinis ruporas „Tiesa” ištikimai tarnavo sovietizuojant ir rusinant lietuvių tautą. To pasekmės išliko iki šių dienų, ypač švietimo ir kultūros sistemos darbuotojų, jų atžalų valstybinėje veikloje.
Mąstantys ir sąmoningi lietuviai aiškiai mato, kad kai kurie esantys Lietuvos valstybės aukštuose postuose su išdūkusia tautine sąmone, „aukso veršį” garbinantys kosmopolitai „ne savomis rankomis” tik imituoja paminėti tautos iškilią neeilinę kiekvienam doram tautiečiui Nepriklausomybės šventę, neparemia „Lietuvos aido”, kuris kaizerio vokiečių okupacijos sąlygomis viešai paskelbė Vasario 16-osios nepriklausomybės akto turinį. Ta proga būtina prisiminti ir pagerbti visus tuos, kurie nuo karaliaus Mindaugo valstybės įkūrimo 1253 m. per ištisus per 764 metus gynė Lietuvos laisvę, valstybingumą iki šių dienų. Jie verti didingo Lietuvos sostinėje paminklo.
Lietuvos aido” reklama, Kaunas, 1928 metai
„Lietuvos aidas” pelnytai užsitarnavo paprašyti visuomenės materialinės paramos – paremti jo leidybą. Jame nedidelis, darbštus, už kuklų atlyginimą dirbantis kolektyvas. Jį jau parėmė ne tik Vilniaus skautai, norėtųsi, kad šį laikraštį paremtų ir Seimo nariai, valdininkai, verslininkai, turtingesni senjorai, tuo labiau rašantys straipsnius į šį laikraštį. Jeigu negailima pinigų pramogom, nebūtiniems asmeniniams poreikiams, nepagailėkite kilnią tėvynės meilę, dorą, Lietuvos valstybingumą remiančio laikraščio. Rėmėjams bus padėkota laikraštyje pirmame puslapyje. Laikraščio el. p.: [email protected], tel. + 370 65175795, atsiskaitomoji sąskaita: LT 484010042402801262 DNB. Banko kodas 40100.
Kviečiame prenumeruoti „Lietuvos aidą“ visuose pašto skyriuose, internetu arba paskambinę į redakciją tel. 8 651 75795.
Atgal