VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

03 24. Puiki paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Mykolo Romerio universiteto prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Viename iš Napoleono imperijos kampelių, už Alpių besislepiančiame Taro regione keliaujant link Parmos, netoli Buseto miestelio derlingame Po upės slėnyje yra kaimelis La Ronkone. Jame 1813 metų spalio 10 d. gimė berniukas. Mykolo Archangelo bažnyčios knygoje buvo įrašyta, kad vakar gimusį vaiką šiandien aštuntą valandą ryte pakrikštijo Josefu, Fortuninium, Francua… Bet Napoleono valdžia baigėsi ir vaikas visada vadintas Džuzepe (Giuseppe). Iki pat 63 metų jis manė esąs gimęs 1914 metais, kaip pasakojo jo mama. Gyveno varganai, iš tėtės Karlo parduotuvėlės stengėsi vaikus išmaitinti.

Džiuzepės linksmiausias užsiėmimas – klausytis keliaujančių muzikantų ir vargonų muzikos bažnyčioje. Šešerių pradėjo mokytis skaityti, rašyti ir senuko vargonininko Pjetro Baistroko jam atveriamos muzikos kalbos. Skambinti pradėjo iš kažkur jam parūpintu stalo spinetu, – klavišiniu mažu instrumentu, skambančiu tarsi kanklės.

Violetos kostiumas operoje „Traviata“. Autorė dailininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, 1940 m.

Buseto gimnazijoje mokėsi priglaustas  vietinio batsiuvio, o sekmadieniais jau galėjo pakeisti senąjį vargonininką La Ronkolėje. 1828 m. Šv. Velykų šventei Buseto miestelio teatre pirmą kartą Verdi pasirodė viešai su savo kūriniu – uvertiūra Rosinio operai „Sevilijos kirpėjas“. Grojo vietinis simfoninis orkestras. Gyvenimas jau turėjo kryptį: D. Verdi – kompozitorius. Radosi vis naujų kūrinių, vienas mokytojas keitė kitą ir gyvenimas vingiavo istorijos keliais. Verdi jaunystės metais  Parma dar buvo užsienis. Devyniolikmečiui jaunuoliui tik 1832 m. išduotas pirmas pasas. Kaip „užsienietis“, artimų muzikų paremiamas, jau per vėlai bandė įstoti į Milano konservatoriją. o „ypatingų gabumų“ neįžvelgus, priimtas nebuvo. Tačiau artimųjų nusivylimui nebuvo pagrindo: daug dirbo su pedagogais individualiai, pradėjo pats muzikuoti ir kūrė.

Gyvenimas kupinas kontrastų: džiaugsmo ir nevilties, darbo paieškų ir pakvietimų, draugiškų pagalbos rankų paremtas ir pavyduolių intrigų žeminamas. 1839 m. – Milano teatre „La Scala“ įvyko pirmosios D. Verdi operos „Oberto“ premjera. Prasidėjo ilgas operos giganto kelias į pasaulio teatro scenas. Jis nesibaigs niekad, kol nors vienas žmogus planetoje bus gyvas. Melodingos operų arijos dainuojamos, švilpaujamos, skamba puikių ir vidutiniškų ar net mėgėjų dainininkų atliekamos. Džiuzepe Verdi kelias – tai talentingo žmogaus užsispyrimo, tikslo siekio, darbo, kantrybės, protingo gyvenimo vaisius.

Giuseppes Verdi gimimo 200-osioms metinėms paminėti skirta paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g.) apžvelgia nuo 1920-ųjų Lietuvos profesionalaus operos teatro scenose pastatytas D. Verdi operas. 1920 m. pabaigoje Kaune įsteigta Operos vaidykla. Pirmasis spektaklis – Džiuzepės Verdi opera „Traviata“. Kasmet teatras kviesdavo į naujas kompozitoriaus operų premjeras, pasirodydavo vis kiti režisieriai. Vieną brandžiausių operų – „Otelas“ režisuoti pakviestas net dramos veikalų režisierius Eimuntas Nekrošius (scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva).

Įvairiomis premijomis apdovanoti skirtingų kartų dainininkai, ruošę vaidmenis D. Verdi operose. 2000 m. įvertinta Kauno teatralų prizu „Fortūna” Violetos partiją G. Verdi operoje „Traviata” Sabina Martinaitytė. O tais pačiais metais į D. Verdi interpretatorių gretas įsiliejo nauja karta – jauna Julija Stupnianekdebiutavo 2000 Violetos vaidmeniu G.Verdi operoje „Traviata“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Paroda vertinga dėl pateikto istorinio požiūrio į operos meną Lietuvoje. Programėlėse, afišose  galima susipažinti su įvairių laikotarpių Lietuvos operos istorijos dalyviais – dirigentais, režisieriais, solistais. Dabar jaunesniems žmonėms daugelis tų pavardžių tikrai istorinės: Elena Čiudavova, Juozas Indra, Vladas Česas, Elena Saulevičiūtė, Valentinas Adamkevičius, Mykolas Bukša net Jonas Aleksa, Vytautas Viržonis ir kiti.

Liudo Truikio scenovaizdžio fragmentas op. „Kon Karlas“. Karališkųjų rūmų terasa. 1959 m.

Puikiai D. Verdi operų pastatymų istoriją parodoje reprezentuoja  dailininkų kurti scenografijos eskizai. Prisimename Liudo Truikio fenomeną, tuos laikus, kai scenografas kurdavo visą sceninį muzikos atspindį ir nebuvo blaškomas mados kūrėjų užmačių. Todėl žavi „Otelo“, „Aidos“ sceninis konceptualumas, išbaigtumas.

Parodos eksponatai leidžia įžvelgti laiko kaitą. Juk atsispindi dailininkų požiūris į  dažniausiai lietuvių teatro scenoje statytą „Traviatą“ iki šiuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre rodomos rečiausiai pasaulyje statomos šio kompozitoriaus operos „Ernani“. Lankytojai visada stabteli prie  kostiumus kūrusių Ludolfo Liberto, Liudo Truikio, Dalios Mataitienės ir Juozo Statkevičiaus gražiai pristatomų „gyvų“ eksponatų.

Visa tai byloja apie pasikeitusią muzikinės kultūros epochą. Kaip svarbu  saugoti tai, kas kuriama šiandien ir jaunajai kartai vis priminti, kad šiandiena – tai po kruopelę kurtos istorijos rezultatas.

Atgal