VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

07 11. Savito meno paroda

Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos „Arkos“ galerijoje (Aušros Vartų g. 7 ), liepos 8 d. buvo atidaryta žinomo dailininko grafiko Alfonso ČEPAUSKO (g. 1929 m.), ilgamečio Lietuvos ekslibrisininkų klubo vadovo, padėjusio daugeliui šios dailės šakos kūrėjų lietuvių išeiti į užsienio dailės salonus, galerijas ir užmegzti tarptautinius  Lietuvos ir užsienio šalių dailininkų ryšius, jubiliejinė paroda „Istorinės interpretacijos“ (paroda veiks iki liepos 26 d.).

Dailininkas grafikas Alfonsas Čepauskas

A.Čepauskas yra surengęs keliasdešimt savo personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Danijoje ir daugelį tarptautinių konkursinių parodų Lietuvoje, sudaręs jų katalogus ir parašęs pratarmių. Jis yra išleidęs savo kūrybos albumus „Karšuvos poringė“ ir „Kūryba ir kita pusė“, taip pat praktinę metodinę knygą „Kaip sukurti ekslibrisą“ ir kitokių leidinių.

Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė parodos katalogo pratarmėje glaustai apibūdina A. Čepausko kūrybą, parodoje eksponuojamų grafikos ir skulptūros kūrinių tematiką ir jų savitumą:

„ALFONSO ČEPAUSKO kūryba daugiaplanė ir universali. Jo meninių idėjų lauke ekslibrisas, estampas, asambliažas, skulptūra, koliažas.

Kūrybos kelią pradėjęs nuo mažosios grafikos ir ekslibrisų, A. Čepauskas  iš miniatiūrinių vaizdinių pasaulio išsiveržė į sudėtingos ir įvairiaplanės grafikos erdves, kuriose susiformavo ir atsiskleidė jo savitas mitologinis, filosofinis pasaulis, pagrįstas Lietuvos istorijos, tėvynės temų interpretacijomis.

Ažūrinė madona (metalas)

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio lino raižiniuose jis akcentuoja būdingą monumentalių ir apibendrintų, stilizuotų formų ritmą ir ekspresionistinę raišką, artimą Kauno meno mokyklos tradicijai („Medkirčiai“, „Apokalipsės teatras“). Improvizacijos Vilniaus miesto temų grafikos kalba juvelyriškai išgryninta. Ofortai pabrėžia erdvę, kurioje jungiasi atpažįstamų Vilniaus miesto senosios architektūros paminklų poetinės vizijos su siurrealistiškai įaustais žmonių rankų, veidų, figūrų, gamtos motyvais.

A. Čepausko grafika perteikia ir patriarchalinio kaimo modelį. Buities fiksavimas joje virsta sakraliais būties ženklais su liaudies medžio raižinio atspaudo, koplytstulpio silueto ar rūpintojėlio pėdsakais („Jaunystės prisiminimai“, „Šventadienis“, „Samogithia“). Autorine technika sukurtuose estampų cikluose „Žemiškos interpretacijos“, „Būties paženklinimas“, „Gyvenimiškos atodangos“, „Pastangų eksplikacija“ meninės būsenos dominante  tampa filosofinis žmogaus būties suvokimas ir pastangos aprėpti dar nepažintus jos aspektus.

Dama su strėle (metalas)

Ypač svarūs plastine ir idėjine prasme yra šioje parodoje eksponuojami mitologiniai istoriniai grafikos ciklai „Karšuvos poringė“, „Trapėnų kronikos“, „Išlikimo kelias“. Juose atskleidžiama Žemaitijos istorija, legendos, visai Lietuvai svarbi valstybingumo, laisvės, kovų  ir kasdieninio gyvenimo cikliškumo simbolika. Dviejų dalių „Karšuvos poringės“ ciklo trisdešimt dviejuose lakštuose – daugiaprasmės viduramžių legendų ir realių įvykių improvizacijos, atspindinčios karšuvių kovas, buitį bei istorinius lūžius XIX a.–XX a. pirmoje pusėje („Lemiamas susitikimas“, „Nesvetingi kontaktai“. „Išvarymas“, „Ant bruko“). Daugelis jų būdingi ir visam kraštui. Šešiolikos lakštų „Trapėnų kronikos“ cikle realūs žmonių darbai, dramatiški kovų epizodai kalba apie monumentalią tautos gyvybės idėją, gimtojo krašto istoriją, Pilėnų tragiškos kovos legendą („Jie atėjo“, „Paskutinis susirėmimas“, „Prasiveržimas“).

Vyras su trišakiu (medis)

Apie vykusias žemaičių kovas sukurtas ciklas „Išlikimo kelias“. Kupini grėsmingos nuojautos, kautynių įtampos reljefiški lakštai atskleidžia sunkios ir permainingos istorijos epizodus: kovų, pergalių ir įsibrovėlių prapulties įvaizdžius („Skuodo kautynės“, „Durbės sankirtis“, „Galas“).

Naujausiame devynių lakštų „Lizdeikos“ cikle – žinomiausia Vilniaus įkūrimo legenda. Sudvejintais piešinio kontūrais lyg senųjų Vilniaus monetų reljefais perteiktas šios istorijos legendinis scenarijus. Čia interpretuojama kunigaikščio Gedimino ir krivio Lizdeikos veikla.

Formos vitališkumas ir plastinė įtaiga būdinga A. Čepausko skulptūroms. Autorius jas įtaigiai skobia, drožia iš medžio, lanksto ir kniedija iš metalo, raižo akmenį, granitą, marmurą. Medžio skulptūrose galima jausti liaudies skulptūrų, koplytstulpių įtaką. Akmens miniatiūrinės skulptūrėlės pateikia ne tik gamtos pavidalams artimas nešlifuotų akmenų formas, bet ir išreiškia autentišką primityviosios skulptūros plastiką. Ypač originalios ažūrinės iš metalo juostelių išlankstytos buitinių, sportinių, sakralinių skulptūrėlių kompozicijos. Kitokį, kampuotą siluetą turi iš ofseto plokščių išlankstytos monumentalių formų skulptūrėlės, kuriuose plastinių judesių, iškilimų, įlenkimų įvairovė sudaro šviesos ir šešėlių žaismą.

Alfonso Čepausko kūryba atspindi ir nudienos meno tendencijas. Jis bando atskleisti materijos ir dvasinės paslapties klodus ir talpia menine kalba išreikšti istorinę atmintį.“

Atgal