VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

08 19. Druskininkai skendo spalvų ir garsų jūroje

Vytautas Paliukaitis

Mano Mokytoja iš Kauno laikų J.Pleškūnienė (vėliau spaudoje rašoma pilnesnė pavardė: Mačiokaitė Pleškūnienė), eilę dešimtmečių kūrusi teatralų ir su ja dirbusių humanitarinių pedagogų portretus, visados tvirtai tikėjo – mūsų valstybė atgaus prarastą Nepriklausomybę. Ne visi pakluso buvusios santvarkos kūrybos suvaržymams.

XII tarptautiniame menų festivalyje „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu“ liepos 28 d. Kultūros centre, K. Dineikos g.1, į dailininkės tapybos kūrinių parodos iškilmingą atidarymą susirinko tie, ką jaudina Lietuvos kultūros istorija. „Dvasingumo skambėjimas“ pavadinta penkiolikos paveikslų ekspozicija išliks kaip nepamirštamos, įspūdingos akimirkos ypač tiems, kurie pirmąkart išvydo daugelio mūsų sostinės Operos ir baleto teatro talentingų menininkų portretus, nutapytus J.Pleškūnienės.

„Dirbkime drąsiai, plačiais potėpiais“, - prieš 50-tį metų mokė mus dėstytoja, - „jauskite spalvos skambesį“. Piešimo užduotys man patiko ir sekėsi, bet mane visą jau buvo „pavergęs“ spalvų pasaulis. Šiandien suprantu, kodėl širdyje nesuskaičiuojamuose eskizuose akvarele, guašu, o vėliau ir aliejumi atrandu vizualinius atgarsius reiklių mūsų pedagogės pastangų.

Valandą prieš parodos atidarymą susitikę su muziku A.Pleškūnu aptarėme vietoje, ką man teks išryškint, nes skirta nedaug laiko, į tai dar įtraukiant trijų atlikėjų muzikos kūrinius.

Brandaus kūrybos periodo „Aktorės E.Pleškytės portretas“ buvo nutapytas Palangoje, Kūrybos namuose. „Dirigento J.Aleksos portretą“ sukūrė jau Pamėnkalnio gatvėje, o figūros modeliavimą užbaigė sūnui Andriui užsivilkus atlikėjo drabužį.

Kelerius metus pats dirbau 1974 m. pastatytame naujajame LOB teatre, retkarčiais užeidavau į baleto repeticijų salę, tad gerai supratau, kiek šokėjams tenka repetuoti, kad atėję į spektaklį žiūrovai patirtų stiprų estetinį jausmą.

Po mano studijų metų tuometiniame Leningrado I.Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute stengiausi įspėti, iš kur jau solidaus amžiaus sulaukusią dailininkę „aplanko“ kūrėjų tarpe taip vadinamas įkvėpimas. Būtent vėlyvuoju J.Pleškūnienės periodu sostinės parodose pamatėme nemaža dvasininkų portretų. Iš jų ir Druskininkuose, pasitarus su renginio konsultantais, lankytojai pamatė „Arkivyskupo J.Steponavičiaus portretą“, atkreipusį visų dėmesį savo kolorito sandara.

Dėkoju visiems, prisidėjusiems organizuojant šį renginį, nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai viena iš veiklių moterų priėjusi man pasakė: „Kalbėjote įdomiai ir trumpai“. Ar bereikia dar geresnio įvertinimo?.. Netrukus, kai suruošiu savo jubiliejui portretų ir peizažų parodą Dzūkijoje, pakviesiu pakritikuoti mano tapybos darbus.

Atgal