VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

05 29. 60–ties paveikslų jubiliejinė paroda

Lidija Veličkaitė

Niūrią ir gana lietingą 2015 m. gegužės 6 d. į Vilniaus įgulos karininkų ramovės parodų salę palengva rinkosi daugiau garbaus amžiaus žmonės. Daugiausia tai buvo moterys, rankose laikančios raudonų tulpių ir rožių žiedus. Visi jie atėjo pagerbti tautodailininkę Ireną Antaniną Suveizdienę, surengusią savo jubiliejinę parodą. Parodų salės sienas puošė Irenos Suveizdienės 60 tapytų paveikslų, kuriuose Lietuvos vaizdai, gėlės, natiurmortai, piešti akvarele, aliejumi ir mišria technika.

„Prie Molėtų ežero“

Pradėjęs garbingą paminėjimą, Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas Gaudentas Aukštikalnis kalbėjo, kad šis vakaras išskirtinis – Lietuvos karininko Antano Staronio dukters Irenos Antaninos Staronytės–Suveizdienės kūrybos paroda. G. Aukštikalnis paminėjo, kad šiose patalpose yra surengiama daug parodų. Iniciatyvą ruošti parodas šioje erdvėje pasiūlė dailininkė Giedrė Bulotaitė–Jurkūnienė. Jos vadovaujamas Vilniaus miesto menininkų klubas ,,Plekšnė“ čia ir pradėjo rengti parodas, ir pirmoji buvo pačios dailininkės Giedrės Bulotaitės. Po to pasirodė ir Irenos Suveizdienės dažnos parodos. Jubiliatei Irenai gerbėjų dovanotos gėlės buvo gražiai sustatytos viduryje salės, tad paminėjimo vadovas prie šio darželio pakvietė dailininkę Viją Tarabildienę, kuri galbūt ir padarė įtaką Irenos tapybai.

Dailininkė Vija Tarabildienė paminėjo, kad yra dvi progos šiandien švęsti: pirmoji – Irenos Suveizdienės jubiliejinis gimtadienis ir antroji – Vilniaus dizaino mokymo centro Menų kampo senjorų studijos dešimtmetis, nes Irena tais metais kaip tik atėjo mokytis piešti ir užgimė kaip dailininkė. Dailininkė V. Tarabildienė džiaugėsi, kad Irena mėgsta akvarelės techniką, nors piešia ją savaip – turi savo stilių, ne taip kaip kiti dailininkai – lieja laisvai ant šlapio popieriaus. Ji ir pati labai mėgstanti piešti akvarele, todėl joms malonu drauge bendradarbiauti.

,,Kodėl tiek daug darbų pas Ireną? – klausia dailininkė. – Ji turi gerą bruožą – nė vieno darbo nepalieka neužbaigto, dirba tol, kol atrodo, kad jau padarė viską. Jai labai būdinga, kad kiekviena spalvinė vieta būtų išniuansuota. Ir negali prikibti, kad kažko trūksta.“ Tad palinkėjo jai ir toliau taip kūrybingai dirbti.

Kalbėjęs dailininkas Rimtas Tarabilda sveikino Ireną Suveizdienę su gražia švente – jubiliejine paroda, pagyrė jos profesionalius darbus sakydamas savo mokinei, kad ji pati net nežinanti, kaip labai gerai, savitai dirba.

Irenos A. Suveizdienės tapyba: ,,Lelijos"

Vilniaus dizaino mokymo centro Menų kampo direktorius Arvydas Bagočiūnas džiaugėsi, kad senjorai, tarp jų ir Irena, išlaikė kūrybingumą, šilumą, dvasią ir gerų mokytojų dėka įgijo profesionalumą. Padėkojo už gražios parodos surengimą ir šiltą priėmimą.

Vilniaus krašto bajorų vadas Kazimieras Mackevičius kartu su kitais bajorais sveikino jubiliatę Ireną Suveizdienę ir pagyrė už įvairiapusį kūrybingumą (tapyba, parašyta knyga apie savo plačią giminę). Priminė, kad keliaudama su bajorais po įvairius kraštus (Prancūziją, Italiją), Irena vis būdavo pirmoji, vienoje iš kelionių atšventė 80–ties metų jubiliejų.

Dailininkė Giedrė Bulotaitė–Jurkūnienė jau ne pirmą Irenos Suveizdienės parodą matanti šioje erdvėje. Susipažino ji su Irena Bajorų sąjungoje, nes abi esančios bajorės.

,,Kas tie bajorai? – klausė dailininkė ir pati atsakė – tai samdytas karys.“

Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis pasikvietė Krymo totorius kaip pirmuosius saugotojus – bajorus ir nuo tada žodis ,,bajoras“ pas mus prigijo. Lietuviškai reikėtų sakyti – didikas. Bajorų privilegija – tarnauti Tėvynei, jei reikia, – paaukoti gyvybę. Jei kiti žmonės gali atsisakyti, pabėgti, išvengti tarnavimo, tai bajoras to padaryti negali. Vytauto Didžiojo laikais Krymo totoriai buvo pradininkai mūsų karininkijos. Kažkada netyčia pakviesta į „Baldų rojaus“ patalpose esantį Menų kampą, dailininkė G. Bulotaitė pamatė, koks gražus senjorų kolektyvas, kaip abu dailininkai Vija ir Rimtas Tarabildai moko juos piešimo ir kaip patys senjorai stengiasi mokytis. Jau kai kurių tada matytų žmonių nebėra šiame pasaulyje, o ir čia susirinkę daugelis garbaus amžiaus, bet švytinčiomis akimis. Dailininkė sako, kad profesionalūs dailininkai žino, kad kūryba – tai žaidimas. O jei žaidi, tai nesensti. Mes taip sutverti, kad visi nuo vaikystės piešiame. Mažas vaikas piešdamas sukuria savo pasaulį ir jame gyvena. Iki 12 m. vaiko negalima mokyti piešti, ką teisingai daro Dailės mokyklos, priimdamos būsimus dailininkus tik tokio amžiaus. Todėl, kad žmogus iki 12 m. neturi savikritikos. Ir jei kas vaikui pasako, kad karvė negali būti mėlyna, tada vaikas išsigąsta ir nebepiešia. Ir daugelis žmonių yra taip išgąsdinti, todėl meta piešimą. Mes visi esame dar ir muzikalūs, visi vienaip ar kitaip dainuojame. Ir jokio čia stebuklo nėra, taip mes esame sutverti. Dailininkė sako, kad stebuklas yra tas, kad senjorai surado kur ateiti mokytis meno, turi energijos tą daryti ir kad daugelis yra nepaprastai imlūs kritikai. Kai Giedrė Bulotaitė mokėsi piešimo pedagogikos, buvo sakoma, kad nuo 32 ar 34 m. žmogus vėl nepriima kritikos. Todėl sulaukusio tokio amžiaus, į aukštąją mokyklą mokytis meno jau nepriima. Tačiau senjorams dailininkė linki užmiršti savo amžių, žengti pirmyn ir toliau tobulėti. Ji taip pat, kaip ir Irena, yra karininko vaikas ir kažkuria prasme jų likimai panašūs. Giedrė Bulotaitė labai gerbianti miškininkus, o parodos autorė, nors norėjo tapti farmacininke, bet likimas nusprendė kitaip – studijavo miškininko specialybę ir pagal ją dirbo. Palinkėjusi Irenai Suveizdienei sveikatos ir gražių darbų, dailininkė sako, kad mene įdomiausias dalykas – pats procesas.

Vilniaus įgulos karininkų ramovės parodų salėje. Iš kairės: dailininkas Rimtas Tarabilda, tautodailininkė Irena A. Suveizdienė, dailininkė Vija Tarabildienė ir Vilniaus dizaino mokymo centro Menų kampo direktorius Arvydas Bagočiūnas. Nuotrauka Luko Vaičiulio

Parodos autorę sveikino jos buvusi darbo kolegė poetė Regina Skučaitė, atvykusi iš Kėdainių. Kartais rašanti ir proza, ji perskaitė savo įdomų, skirtą pamąstymui kūrinėlį ,,Kūrikas ir kūrėjas“, kaip kūrikui tenka kūrėjo vaidmuo. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Vilniaus skyriaus vardu pasididžiavimą savo sese išreiškė valdybos pirmininkė Irena Burokienė. Buvusi gydytoja, docentė, mokslų daktarė Vida Domarkienė, taip pat lankanti senjorų meno studiją, laiminga, kad Irena yra pavyzdys visoms šalia esančioms kolegėms. Ji, kaip ir Irena, yra karininko dukra. Priminusi Irenos išleistą knygą ,,Tikroji Kovalevskių, Kovaliauskų, Kavaliauskų giminės istorija“, ji, kaip medikė, sako, kad Irena paveldėjo genus iš savo darbščios giminės. Kalbėjusi Irenos pusseserė farmacininkė, poetė Anė Ambrazienė, priminė, kad Irena buvo jos pirmoji mokytoja, mokiusi ją skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Perskaitė savo sukurtą eilėraštį, kurio pirmasis stulpelis: ,,Kuo ilgiau gyvenu,/ Tuo gražesnis pasaulis,/ Tuo daugiau aš matau jo spalvų./ Ar mėlynėj dangaus šviečia plieskianti saulė,/ Ar beria mėnulis skaidrių spindulių.“

,,Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos“ pirmininkas Vytautas Zabielskas pabrėžė, kad Irena labai aktyviai dalyvauja jos veikloje. Jai visada užtenka laiko ateiti, randa ką pasakyti ir su visais pabendrauti.

Irena Suveizdienė, daug metų dirbusi Vilniaus gide, tad buvusios ir net esamos gidės nepamiršo jos, atėjo pasveikinti ir pasidžiaugti jos pasikeitusia specialybe – tapyba.

Jaunystės laikų draugė nuo 1940 m. Neringa Listopackytė–Dičiuvienė, gyvenusi su Irena viename name, priminė, kad jų abiejų tėvai kartu dirbo, o jos bendrai žaidė iki karo pradžios. Paskui karas staiga išskyrė ir, karui pasibaigus, jos kažkaip stebuklingai vėl susitiko.

Susirinkusieji į Vilniaus įgulos karininkų ramovės parodų salę

Dirbusią Miškų ūkio ministerijoje, Ireną Suveizdienę atėjo pasveikinti buvęs Miško naudojimo skyriaus viršininkas Stasys Bartaševičius, vienas puikiausių ministerijos darbuotojų Paulius Baliūnas. Pastarasis priminė kažkieno posakį: ,,Tik miško karalystėje amžinos ramybės prieglobstyje tu suprasi gilią gyvenimo prasmę.“ Tad palygino Ireną su šiuo supratimu. Atėjusi dirbti į ministeriją, jauna panelė Irena žavėjo darbuotojus vyrus, todėl Paulius Baliūnas ir sako, kad ji savo grožį perkėlė į paveikslus.

Dar viena Irenos pusseserė Vasara Žilionienė vadina ją sesute. Retai susitinkančios, bet mylinčios viena kitą. Apsilankiusi Irenos namuose, pusseserė apžiūrėjo jos darbus ir laukianti dovanos – paveikslo. Džiaugiasi jos darbais, spalvų gama, gražiais gimtinės vaizdais.

Irena Suveizdienė padėkojo visiems taip gausiai susirinkusiems ir ją sveikinusiems, širdingai padėkojo savo dėstytojams, Menų kampo direktoriui ją pastebėjusiam ir pakvietusiam į senjorų menininkų būrį. Tokioje gražioje paveikslų aplinkoje svečiai dar ilgokai bendravo, vaišinosi Irenos paruoštomis vaišėmis, fotografavosi ir dalijosi patirtais įspūdžiais.

Atgal