VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

07 22. Tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė–Šimėnienė: Juodupės ir Skapiškio garsintoja

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Genės Kiaulėnaitės – Šimėnienės audiniai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: jos darbais grožėjosi Latvijoje (1990, 1991, 2009, 2010), Lenkijoje (2006–2007), Švedijoje (1996), Norvegijoje (2001–2005, 2011–2012), Turkijoje (2011). Vokietijoje (1996) ir Amerikos žemyne: Bostone (1999), Niujorke (1999) ji pati pristatė savo kūrinius.

G. Šimėnienė surengusi ir personalių parodų. 1995 m. vyko trys jubiliejinės parodos: Juodupėje (Rokiškio r.), Kupiškio krašto muziejuje ir Rokiškio krašto muziejuje. Organizuotos parodos Kupiškio krašto muziejuje (2000), Rokiškio vaikų bibliotekoje (2004), Skapiškio (Kupiškio r.) kultūros namuose (jubiliejinė, 2005), Didsdėsės kaimo bendruomenės namuose (Rokiškio r., 2010), Kriaunų istorijos muziejuje (Rokiškio r., 2011), Rokiškio krašto muziejuje (2013).

Tautodailininkės Genės Kiaulėnaitės – Šimėnienės jubiliejinės parodos Kupiškio etnografijos muziejuje eksponatai. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

2015 m. birželio 19 d. Kupiškio etnografijos muziejuje buvo atidaryta (veikia ir šiuo metu) iš šio karšto kilusios tautodailininkės – audėjos G. Šimėnienės personalinė jubiliejinė darbų paroda: tai lovatiesės, rankšluosčiai, suvenyrai, skautiniai darbai, kuriais gali pasigrožėti ir vietiniai kupiškėnai, ir atvykusieji svečiai.

Vaikystė Skapiškio valsčiuje

Būsimoji tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė gimė 1945 m. sausio 3 d. Skapiškio valsčiaus Šiurpiškių kaime 15 ha ūkininkų Genės Sriubiškaitė – Kiaulėnienės (1911–1988) ir Aniceto Kiaulėno (1910–2009) šeimoje. Ji – trečioji ir jauniausia dukra pakrikštyta motinos vardu. Vyriausioji dukra Bronė Daukienė (1936–2008) gyveno Kupiškyje, ten ir palaidota.

1939 m. Kiaulėnams gimusi dukra Danutė, tapusi medike, dirbo felčere ir gyvena Rokiškio r. Bajoruose.

Šiurpiškių kaime Kiaulėnų namuose gyveno Aniceto tėveliai, jie yra iš Kupiškio krašto ir visa Aniceto Kiaulėno giminė susieta su Kupiškiu. Tautodailininkė Genė pasakoja, kad močiutė Domicelė Dauderytė – Kiaulėnienė (kilusi iš Vėžionių, Kupiškio r.) turėjo audimo stakles ir audė. Tačiau ausdavo tik tada, kai viskas buvo suverta ir sutvarkyta. O šį darbą atlikdavo Genės motina. Abi – motina ir močiutė – ausdavo neilgus audinius: milą (iš jo siuvo paltus), lovų užtiesalus, rankšluosčius ir kt. Genė iš mažens mokėsi audimo meno ir džiaugėsi, ilgaamžiais seneliais.

Pokario metais, skirstant rajonų ribas, buvo padalintas jų 15 ha ūkis: pusė buvo priskirta Kupiškio rajonui, kita pusė – su pastatais – Rokiškio rajonui. Tad kuriantis kolūkiui Kiaulėnai buvo priskirti Obelių kolūkiui (Rokiškio r. ).

Pokalbių pertraukėles pagyvino Kupiškio lopšelio – darželio „Obelėlė“ darbuotojų ansamblis, vadovaujamas Laimutės Vaidilienės. Iš kairės: Virginija Jurevičienė, Ingrida Stančikienė, Vanda Valiaugienė, Danguolė Koženiauskienė, Laima Vaidilienė

1969–1970 metais vykdant melioraciją kolūkyje Kiaulėnų sodyba pateko į griaunamųjų – naikinamų skaičių. Genė prisimena, kad buvo labai didelis sodas – viską išrovė. Tėviškę mena išlikę du didžiuliai ąžuolai.

Tėvai, likę be savo namų, persikėlė pas dukrą Danutę į Bajorus (Rokiškio r.). Į Bajorus motina atsivežė ir audimo stakles. Vėliau tas šimtametes stakles Genė parsivežė į Juodupę, išvalė, iššveitė ir jos, kaip naujos, tarnauja ir šiandieną.

Danutė prižiūrėjo tėvelius – jie Bajoruose atgulė amžinajam poilsiui. Palaidoti prie Rokiškio.

Genės mokslai

Pradžios mokyklą Genė Kiaulėnaitė baigė gretimame Jokšių kaime esančioje pradžios mokykloje, į kurią susirinkdavo apie 40 aplinkinių kaimų vaikų. Visų keturių klasių mokiniai mokėsi vienoje klasėje, tačiau tik 3-a ir 4-a pamokos buvo visiems kartu: sportas, dainavimas, piešimas ir kt. Iš ryto dvi klasės turėjo dvi pamokas, o po bendrų dviejų pamokų, vienus paleidus namo, buvo dirbama su kitais. Genei labiausiai aptiko žemėlapyje su lazdele rodyti įvairiausias valstybes.

Baigusi pradžios mokyklą, Genė tris metus – 5-ą, 6- ą ir 7-ą klases mokėsi Skapiškio vidurinėje mokykloje. Į mokyklą rudenį ir pavasarį žvyruotu keliu važinėjo dviračiu. O žiemos metu gyveno Skapiškyje: vienus metus bendrabutyje ir dvejus bute. Tėvai Genei samdė kambarį pas giminaičius (gyveno trys mokinukės) ir savininkams pristatydavo maisto.

Tautodailininkę G. Šimėnienę (dešinėje) sveikina Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius, kairėje – renginio vedėja Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė

1961 m. Genė Kiaulėnaitė, užbaigusi septynias Skapiškio vidurinės mokyklos klases, įstojo į Žemės ūkio technikumą Vabalninke. Nors mokėsi labai gerai, tačiau, baigusi pirmą kursą, iš technikumo išėjo. O priežastis buvo labai rimta. Dar vaikystėje ji buvo išgąsdinta arklio – jų bijojo nuo mažens. Deja, technikume, vasaros praktikai, ją paskyrė prižiūrėti arklius...

Antras technikumas į kurį įstojo Genė Kiaulėnaitė – Panevėžio politechnikumas. Nuo žemės ūkio mokslų prie politechninių – didelis atotrūkis. Tad Genei buvo sunku mokytis ir jau pirmame kurse susidarė skolų. Iš bėdos išgelbėjo pusbrolis Antanas Pačebutas 1963 m. pasikvietęs ją į Juodupę. Nuo tada ji ir pasiliko Juodupėje ir čia gyvena daugiau kaip 50 metų. Ir Juodupėje apsigyvenusi Genė, iki gimtinėje pravestos melioracijos, dažnai atvykdavo į Skapiškį pas tėvus ir ausdavo.

Juodupėje G. Kiaulėnaitė pradėjo mokytis jau trečiajame– Lengvosios pramonės technikume ir dirbo „Nemuno“ fabrike. Tačiau ir šio technikumo neužbaigė. Po dviejų kursų, 1968 m. ji ištekėjo už fotografo Rimanto Šimėno (gimusio 1941 m.) iš Prūselių kaimo (Juodupė). Gimė vaikai ir mokslus reikėjo nutraukti.

Genės darbai

Jau minėta, kad atvykusi į Juodupę, Genė dirbo „Nemuno“ fabrike. Ištekėjusi, baigė fotografų kursus ir penkerius metus Buities aptarnavimo kombinate dirbo fotografe – retušuotoja, čia fotografu dirbo ir jos vyras.

Gimus antram sūnui, Genė į Juodupę atsigabeno minėtas šimtametes audimo stakles – tai pirmosios G. Kiaulėnaitės – Šimėnienės staklės. Ji ėmėsi audimo meno, kurio nuo mažens nuo šešerių metų mokėsi iš savo mamos – garsios kaimo audėjos. Iš mamos ir močiutės paveldėjo senuosius ornamentus.

Pradėjusi austi Genė Kiaulėnaitė – Šimėnienė įsidarbino Kupiškio buities kombinate. Grupelę žmonių iš Juodupės vežiojo darbui į Kupiškį.

Sužinojusi, kad Latvijoje galima daugiau uždirbti, 1978 m. įsidarbino Jakabpilio dailės kombinate. Iš Latvijos į Juodupę atvažiuodavo atsakingi dailės kombinato darbuotojai, iš visų surinkdavo gaminius, atveždavo medžiagų gamybai, bei atlyginimą – pinigus už atliktą darbą. Latvijoje pradėjo dalyvauti ir pirmose parodose. Jakabpilio dailės kombinate dirbo, kol atkūrus Nepriklausomybę, iškilo valstybinės sienos.

Tautodailininkę G. Šimėnienę (dešinėje) sveikina Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas (kairėje)

n/vasil3 – Parodos atidarymo dalyviai. Priekyje sėdi kupiškėnai Julius ir Stasė Liaudanskai, už jų Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius

Tada G. Kiaulėnaitė – Šimėnienė ėmėsi kitos veiklos – 1991 m. įkūrė personalinę audimo įmonę, deja, šios veiklos turėjo atsisakyti.

Penkias vasaras G. Šimėnienė Norvegijoje skynė braškes. Iš užsidirbtų pinigų Šimėnai apsišiltino ir suremontavo namą, įsirengė dušą, pakeitė langus.

Gėnė itin džiaugiasi draugyste su viena šeima Švedijoje. Jie surengė parodą ir už parduotus darbus nupirko ir Šimėnams į Lietuvą atsiuntė traktorių, be kurio nebūtų galėję pradėti ūkininkauti.

Nors abu Šimėnai dabar jau pensininkai, tačiau darbų netrūksta. „Itin miela, - kalba Genė, - kad savo kūryba gali daug ką pradžiuginti“.

Vaikai ir vaikaičiai

Genė ir Rimantas Šimėnai išaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą, susilaukę šešių vaikaičių. Vaikai jau seniai įsikūrę Norvegijoje, nusipirkę namus, turi gerus darbus ir į Lietuvą negalvoja sugrįžti.

Sūnus Valdas, gimęs 1969 m. vedė Ramunę Grinvičiauskaitę iš Vandžiogalos ir augina Aistį ir Jonį. Valdas dirba statybos bendrovėje, dengia stogus, įrenginėja namus.

Eimantas, gimęs 1973 m. vedė Sonatą Butkutę iš Skuodo. Augina Domantą ir Liepą. Eimantas dirba firmoje, remontuojančioje katerius. Močiutė tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė – Šimėnienė itin džiaugiasi vaikaičiu Domantu, kuriam 11 metų. Sako, kad jis meno vaikas, nuo 9 metų pradėjo austi ir atvykęs atostogų pas senelius – audžia. Norvegijoje turi mažytes ant stalo pasidedamas staklytes. Genė prisimena, kaip Domantas Lietuvoje išaudęs servetėles, nuvežė į Norvegiją ir padovanojo savo mokytojai, tuo labai ją nustebindamas.

Parodos atidarymo dalyviai. Priekyje dešinėje Skapiškio bibliotekos vyr.bibliotekininkė Roma Bugailiškienė

Paskutinė iš Šimėnų vaikų į Norvegiją išvyko jaunylė jų dukra Renata (gimusi 1979). Ji Norvegijoje baigė mokslus, išmoko 6 užsienio kalbas, yra socialinė darbuotoja. Renata, ištekėjusi už norvego Eiriko Jors (jis finansų specialistas, akcijų biržos makleris) susilaukė Kornelijaus ir Karolinos.

Jubiliejinė paroda Kupiškyje

Tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė – Šimėnienė savo 70-mečio jubiliejui surengė parodą jai taip svarbiame ir brangiame Kupiškyje – visai netoli jo ir gimtieji Šiurpiškiai bei Skapiškis.

Šią jau beveik 10-tą personalinę jubiliejinę parodą surengti Kupiškyje paskatino Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. 2015 m. birželio 19 d. Kupiškio etnografijos muziejuje ir buvo atidaryta iš šio karšto kilusios tautodailininkės – audėjos personalinė jubiliejinė darbų paroda: lovatiesės, rankšluosčiai, suvenyrai, skautiniai darbai, kuriais gali pasigrožėti ir vietiniai kupiškėnai, ir atvykusieji svečiai. Parodos atidarymą įdomiai ir nuotaikingai vedė muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, o pokalbių pertraukėles pagyvino Kupiškio lopšelio – darželio „Obelėlė“ darbuotojų ansamblis, vadovaujamas Laimutės Vaidilienės.

Pristatydama parodą V. Aleknienė džiaugėsi, kad į jį atvyko tiek daug garbių asmenų. Ir neatsitiktinai jie buvo suvilioti į renginį: šie metai – lietuvių etnografinių renginių metai, tad šia paroda direktorė džiaugėsi, laikydama ją muziejaus autoritetu. Pažymėjo, kad galima gėrėtis staklėmis ir garsių audėjų kūryba. Muziejaus direktorė V. Aleknienė kalbėdama apie Genę Šimėnienę, akcentavo, kad tai viena žymiausių audėjų, deja, jau senai priklauso Rokiškio kraštui.

Po renginio Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas bendrauja su Birute Baltrūniene (iš Skapiškio geležinkelio stoties)

Pristatydama tautodailininkę, jai pateikė gausių labai dalykiškai parengtų biografinių ir darbo klausimų. Pasirodo, pirmas audėjos išaustas audinys – lovatiesė. Per dieną išausdavo rankšluostį, tačiau ne visada taip pavykdavo: gimė vaikai, jiems reikėjo skirti dėmesio, ruošti maistą. Ir dabar namuose yra šešios staklės, kitos jau išardytos. Rinktinės staklės padarytos meistrų, o dvejas audimo stakles yra padaręs vyras Rimantas Šimėnas, kuris prižiūri jau minėtas šimtametes stakles, jas remontuoja, o kai kurias ir tobulina.

Tautodailininkė G. Šimėnienė raštus audimui braižydavo ant milimetrinio popieriaus. Audė dvinyčius, dabar – keturnyčius audinius. Audžiant staltieses, rankšluosčius, kilimėlius, servetėles bei simboliką naudojama medvilnė ir natūralus linas. Todėl išausti audiniai yra patvarūs, elegantiški ir rafinuotai prabangūs. Rankšluosčiams naudoja per 50 ornamentų.

Audėja džiaugėsi vaikaičiu Daumantu, kad jis audžia – tai liudija gražią ateitį.

Tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė–Šimėnienė yra išaudusi Kupiškio miesto herbą, o Tautinę giesmę rankšluosčiuose pradėjo austi dar tada, kai tokia veikla domėjosi saugumiečiai.

Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius pažymėjo, kad kupiškėnai džiaugiasi visų tautodailininkų darbais. Tačiau apgailestavo kad Kupiškyje mažai šios srities menininkų. Linkėdamas sėkmės vedėjas R. Jocius prašė „Priimkit kupiškėnų mokyti audimo meno, kad būtų išlaikyta tradicija“.

Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skapiškio padalinio vyr. bibliotekininkė Roma Bugailiškienė, džiaugėsi, kad prieš 10 metų jubiliatės darbai buvo eksponuojami Skapiškyje, kvietė ir šįmet nepamiršti savo gimtojo krašto.

Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas iškėlė itin svarbią ir opią mintį: „Jeigu visos mergaitės šluostytųsi tokiais rankšluosčiais, visos būtų skaistesnės, šviesesnės ir sveikesnės“.

Tautodailininkę sveikino giminaičiai, jaunimas, pažįstami, kaimynai.

Sesuo medikė (ilgus metus dirbusi kaimo felčere) prisiminė, kad iš jų trijų tik Gėnė buvo darbščioji bitutė, turėjusi daugiausia kantrybės ir atsidėjimo audimui. Jeigu ne parodos, kas žinotų, kad tiek daug ir taip gražiai jos sesuo audžia – žiūri ir pamalonina akį.

Violeta Aleknienė sveikindama tautodailininkę G. Kiaulėnaitę – Šimėnienė muziejaus vardu, perskaitė Irenos Nagulevičienės eilėraštį „Reikia“. Jis labai tiko jubiliatei, nes ir kiekvienam reikia kantrybės, sėkmės, gėrio, ištvermės. Palinkėjo, kad gyvenimas eitų tiesia tiesia gija.

Įvertinimas

Jubiliatė tautodailininkė Genė Šimėnienė, kaip minėta, dalyvavo jungtinėse meistrų paro­dose, surengė savo personalines parodas.

1990 metais ji tapo Tautodailės sąjungos nare. 2010 m. G. Šimėnienei suteiktas Respublikinis Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Tautodailininkė aktyvi savo krašto parodų dalyvė, todėl jai 2010 metais buvo suteiktas „Metų tautodailininkės“ vardas.

Aktyvi, gebanti vadovauti, šiltai bendraujanti kūrėja daug metų vadovavo Rokiškio rajono tautodailininkams.

2013 m. balandžio 15 d. jai įteiktas Petro Henriko Garškos sukurtas ženklas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“.

Ryšiai su Skapiškiu

Genė Kiaulėnaitė – Šimėnienė jau daugiau 50 metų gyvenanti Juodupėje, nepamiršta ir savo gimtinės Skapiškio krašto – pirmųjų audimo įgūdžių močiutės ir mamos priežiūroje, džiaugiasi, kad gebėjimas perteikti senuosius ornamentus paveldėtas iš motinos ir močiutės.

Skapiškio kultūros namuose, kaip jau žinome, 2005 m. vyko jubiliejinė tautodailininkės Genės Kiaulėnaitės – Šimėnienės paroda.

Prie parodos eksponatų. Iš kairės parodos organizatorė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, Kupiškio Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius, tautodailininkė jubiliatė Genė Kiaulėnaitė-Šimėnienė, Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas ir Skapiškio bibliotekos vyr.bibliotekininkė Roma Bugailiškienė

Vita Vadoklytė – nuo 1991 m. Kupiškio kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė, Skapiškyje sukūrusi teatrą „Stebulė“, vėliau vaikų ir jaunimo teatrą „Ku-kū“, pasakoja, kad nuo 2001 m. – nuo pirmojo „Pienių pūko“ festivalio (festivalių „Pienių medus“, „Pienių vynas“ ir „Pienių pūkas“ sumanytoja bei režisierė Vita Vadoklytė) tautodailininkė Genė audė teatro gaireles, mažas vėliavėles Skapiškio teatrui „Stebulė“, vėliau „Ku-kū“ bei teatrų apžiūros „Pastogė“, vykusių Skapiškyje, gaireles. Išaudusi visas „Pienių pūko“ festivalių gaireles.

Į Skapiškio teatrų festivalius atvykę svečiai į namus išsiveža Genės išaustas gaireles. Tad jos plačiai iškeliavusios po Lietuvą, juos gavo festivalio dalyviai iš Punsko, Slovakijos, Latvijos ir kitur. Pastebėtina, kad Skapiškio teatrai, išvykdami su spektakliais į kitus miestus ar miestelius, šeimininkams atminčiai palieka G. Kiaulėnaitės-Šimėnienės gairelių. O pats Skapiškis įvairių gairelių turi sukaupęs gana daug ir jos visos, kaip pasakoja Vita Vadoklytė, saugomos Skapiškio teatro studijoje.

Tad Vitos Vadoklytės organizuojami teatrų festivaliai tampa tautodailininkės Genės Kiaulėnaitės – Šimėnienės darbų sklaidos svarbiu akcentu, o Skapiškis –vienu jos darbų garsintoju.

Skapiškiečiai labai laukia ir viliasi, kad tautodailininkės Genės Kiaulėnaitės – Šimėnienės 70-mečio jubiliejinė paroda pabuvos ir Skapiškyje.

Tačiau dabar, kaip kalba pati tautodailininkė Genė Kiaulėnaitė-Šimėnienė, jai iškilo naujas rūpestis: vaikai ragina rašyti atsiminimus. Tikėkime, kad atsiminimuose bus didžiulis dėmesys vaikystei, mokslo metams, tad skapiškėnai galės daug ką įdomaus sužinoti apie savo miestelį, šio krašto žmones, o augantiems tautodailininkės vaikaičiams neleis pamiršti jų senelių bei tėvų gimtojo krašto.

Atgal