VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

09 08. Kunigas A. Rimavičius savo gyvenimą skyrė Dievui ir skulptūrai

Chaimo Frenkelio viloje ketvirtadienį vyks Lietuvos muziejų kelio "Liaudies meno grožis" renginys - tarptautinės parodos "Antanas Rimavičius: Dievui ir Žmogui" atidarymas. Paroda iš Šiaulių "Aušros" muziejaus ir Rundalės rūmų muziejaus (Latvija) rinkinių skiriama kunigo ir skulptoriaus A. Rimavičiaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Kunigo ir savamokslio skulptoriaus A. Rimavičiaus gyvenimas ir kūrybinis palikimas ilgą laiką buvo nepelnytai primiršti. Palikęs ryškius ganytojiškos ir kūrybinės veiklos pėdsakus Latvijoje, ten ir atgulęs amžinojo poilsio, iškilusis šakyniškis didelę dalį skulptūrų testamentu paliko tėvynei Lietuvai. Šias skulptūras saugo ir jomis didžiuojasi Šiaulių "Aušros" muziejus.
A. Rimavičius (Rimawicze, Rimowicz) gimė 1865 m. spalio 28 d. Jis buvo Šakynos ūkininko Juozo Rimavičiaus pirmagimis. Pradinį mokslą A. Rimavičius baigė Šakynos parapinėje, vėliau tapusioje liaudies, mokykloje. Paskui būsimasis kunigas mokėsi Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje. 1884 m. įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs tik trumpam parvyko į Kauną, kad būtų įšventintas į kunigus. Visą likusį gyvenimą nugyveno katalikiškoje Latgaloje. Latvijoje vyraujanti konfesija yra liuteronų. Tuo metu katalikiškoji Latgala tiek ūkiniu, tiek kultūriniu požiūriu buvo atsilikęs kraštas, mišrios nacionalinės sudėties (gyveno daug rusų, lenkų, lietuvių), tad dirbti ganytojišką darbą, kunigauti nebuvo lengva.
Kunigas buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą nuo 1920 m. iki pat mirties 1933 m. (palaidotas Rubenėje). Kunigavo 10-yje parapijų (Rudzatuose, Bikavoje, Šventėje, Grendzėje, Rubenėje ir kt.). Kad ir sudėtingo charakterio, A. Rimavičius buvo meniškos prigimties, labai energingas ir nagingas bažnyčių atnaujintojas. Bažnyčios vyresnybė nemėgo nuo įprastos kunigavimo rutinos nukrypstančių kunigų, ryškesnių asmenybių, tačiau šio kunigo meilė menui nebuvo atribota nuo meilės krikščioniškai tiesai.
A. Rimavičius sekė įvykius savo tėvynėje. Širdimi buvo Lietuvoje ir labai jos ilgėjosi. Rašė į Lietuvos spaudą, bendravo su šakyniškiu žurnalistu ir literatūrologu Aleksandru Merkeliu. Daug džiaugsmo ir kūrybinio įkvėpimo jam suteikė 1930 m. Kaune įvykusi jo darbų paroda, gražus jos įvertinimas.
"Aušros" muziejaus paveldėtų skulptūrų skaičius įvairiuose šaltiniuose nurodomas nevienodas. Antrojo pasaulinio karo metu muziejaus eksponatai buvo išslapstyti daugiau kaip 50-yje vietų. Dalis A. Rimavičiaus skulptūrų žuvo Gilvyčiuose, bet didžiausia netektis patirta 1944 m., kai į Šiaulių "Gubernijos" alaus daryklos sandėlį pataikė bomba ir sunaikino 46 didžiausias medines skulptūras. Iš nuotraukų matyti, kad tai buvo labai įspūdingi kūriniai. Šiuo metu muziejuje saugomos 132 skulptūros. Nemažai A. Rimavičiaus kūrinių liko Latvijoje - katalikų bažnyčiose, muziejuose, daug jų žuvo, kaip ir Lietuvoje. Kaip liudija išlikusios skulptūros, brandžiausias menininko kūrybos periodas buvo paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis. Sprendžiant iš datų, įrėžtų kūriniuose, skulptorius daugiausia kūrė perkopęs 50 metų.
A. Rimavičiaus kūriniai - tai nacionalinis mūsų turtas. Profesoriaus Vytenio Rimkaus žodžiais, jo kūrinius galima laikyti oficialiosios bažnytinės skulptūros ir Šiaurės Lietuvos bei Pietryčių Latvijos liaudies skulptūros tarpine stilistine grandimi.
Dalį Šiaulių "Aušros" muziejuje saugomų įspūdingų A. Rimavičiaus kūrinių galima pamatyti kitur. Didžiosios Kryžiaus kelio stotys nuo 2010 m. eksponuojamos Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, mažosios Kryžiaus kelio stotys nuo 2013 m. - Šiaulių vyskupijos kurijoje.

Atgal