VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

01 30. Jubiliejinė muzika pulsuojančių paveikslų paroda

Lidija Veličkaitė

Vienoje iš aštuonių Lietuvos dailininkų sąjungai priklausančių galerijų „Arka“ 2016 m. sausio 19 d. buvo atidaryta dailininko grafiko, dizainerio, dailės pedagogo Kęstučio Petro Ramono jubiliejinė paroda. Ši galerija yra viena didžiausių Vilniuje, įsikūrusi XVI a. Bazilijonų vienuolyno architektūriniame ansamblyje, esančiame sostinės senamiestyje. Ją sudarančios šešios parodų salės užima 500 kvadratinių metrų. Dailininko Kęstučio P. Ramono jubiliejinėje parodoje eksponuojami dabartiniai ir ankstesni nuo 1967 m. sukurti darbai: šilkografijos, litografijos, ofortų ir monotipijų atspaudai, įvairios technikos piešiniai, mišrios technikos spalvoti darbai. Dailininko kūrybos bagažas apima ir kitas sritis: aliejinė ir akrilo tapyba, ekslibrisai, kaligrafija, dizainas. Būdingas įvairiapusiškumo siekis, intelektualus smalsumas pasireiškia ne tik dailininko kūrybos sričių gausa, bet ir stilistiniais bandymais ieškoti naujų krypčių ir estetinių raiškos įvairovių. Jubiliejinė paroda, skirta dailininko Kęstučio P. Ramono 80–ties metų sukakčiai, 60–ties m. kūrybinei veiklai, 30–čiai personalinių parodų, 40–ties m. dailės pedagogo darbui atminti. Dailininko, kaip pedagogo, išugdyta 1000 mokinių, kurių daugelis tapo dailininkais ir dizaineriais.

Dailininkas Kęstutis Petras Ramonas jubiliejinės dailės parodos atidarymo metu

Atidarydama parodą galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Lina Tomkutė-Veleckienė, buvusi dailininko K. P. Ramono mokinė, pasakojo, kaip dėstytojas stropiai mokė piešimo meno. Ir mokė daug ko: kompozicijos, braižybos, šrifto ir kokių tik įmanoma grafinių gudrybių. Nors praėjo ne viena dešimtis metų, visada, kai Dailininkų sąjungoje susitinka savo mokytoją, direktorei atrodo, kad jis išlikęs toks pat žvalus kaip ir anksčiau. Ji džiaugėsi matydama, kad į dailininko K. P. Ramono parodą susirinko daug jo bendraminčių menininkų, kolegų, nemažai mokinių iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos kartų (dailininkas dėstė M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šiai mokyklai sukūrė emblemą). Jai malonu, kad pavyko tinkamu laiku, jubiliejaus išvakarėse, atidaryti parodą, kurioje daugybė dailininko meno sričių. Visa tai rodo, kiek daug dailininkas per visą gyvenimą yra nuveikęs ir su kiek daug dailės krypčių susilietęs. Direktorė dar kartą priminė, kad K. P. Ramonas mokė ne tik meno, bet ir pačių meno pagrindų, mokė bendravimo kultūros, už ką jie, mokiniai, nepaprastai jam dėkingi. Kalbėdamas per įvairius Dailininkų sąjungos renginius, dailininkas taip pat sugebėdavo pamokyti, patarti. Vidinė kultūra, gebėjimas rasti tinkamus žodžius, konfliktinėse situacijose išlaikyti tinkamą toną – visa tai sutelpa dailininko K. P. Ramono širdyje.

Dailininko Kęstučio P. Ramono “Emblemos”. Iš kairės: Žurnalas “Kultūros barai”, Leidykla “Mokslas”, M. K. Čiurliono menų mokykla”, Vilniaus viešoji A. Mickevičiaus biblioteka

Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvilavičiūtė–Utarienė padėkojo galerijos „Arka“ direktorei Dovilei, kuri pasisiūlė ir su entuziazmu ėmėsi rengti dailininko K. P. Ramono parodą.  Kiekvienais metais Dailininkų sąjungos taryboje vyksta diskusijos, nes dailininkų, norinčių surengti parodas, yra daug. Kiekviena galerija turi tam tikras kryptis ir jomis vadovaujasi. Direktorė ėmėsi šio didžiulio darbo ir padėjo dailininkui K. P. Ramonui suorganizuoti parodą. Daug metų pažįstanti dailininką K. P. Ramoną, pirmininkė žavisi šio žmogaus ne tik kūryba, dailės darbais, bet ir jo dvasiniu pasauliu, jo meile žmonėms. Todėl jo darbuose vyrauja darna, harmonija, darbuose, kaip ir širdyje, nėra pykčio. Netgi labai įskaudintas ir dėl to pergyvenantis, dailininkas sugeba  išlaikyti pusiausvyrą. Nes dabartinėje visuomenėje sunku žmogui apsiginti, kartais netgi neįmanoma. Mes visi klampinami į gilų keršto liūną, kurį dažnai pasigauna mūsų žiniasklaida ir televizija.

„Kiekvienas iš mūsų, ką turime širdyje, ką spinduliuojame žmonėms, kaip sugebame pateikti savo meilę žmonėms, tokie mes ir esame,“ – kalbėjo pirmininkė Edita Radvilavičiūtė.

Nuo Dailininkų sąjungos pirmininkė jubiliejaus proga įteikė dailininkui K. P. Ramonui Garbės raštą ir, dėkodama už turiningą parodą, palinkėjo sveikatos, kūrybinių minčių, ištvermės ir toliau spinduliuoti gėrį, darną, harmoniją savo buvimu ir kūriniais. Dovanodama pluoštą knygų, palinkėjo, kad ir K. Ramono meno kūriniai išvystų dienos šviesą knygoje, kurią dailininkas kol kas mato tik svajose, nes Kultūros ministerija atmetė prašymą knygos leidybai skirti lėšų.

Dailininko Kęstučio P. Ramono „Pajūrio pušys“ 1980 m. Šilkografija

„Kiekvienas menininkas kuria pagal savo pašaukimą, pagal savo supratimą, vienam pavyksta geriau, kitam blogiau,“ – kalbėjo grafikė Ramunė Vėliuvienė. Kai ji dar jauna grafikė įstojo į Dailininkų sąjungą, Kęstutis Ramonas buvo grafikos sekcijos pirmininkas. Per buvusią Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugiją pirmininkas sudarydavo grafikos darbų kolekcijas, kurios buvo vežamos į įvairias Europos šalis, kuriose draugija reprezentuodavo Lietuvos kultūrą. Per Lietuvos dailės kombinatą Vilniuje pirmininkas skatindavo, kad būtų perkami jaunųjų dailininkų kūriniai (Lietuvos dailės kombinatai priklausė Dailės fondui, kuris turėjo 18 parduotuvių visoje Lietuvoje). Tai buvo didžiulė parama laisviesiems menininkams, nes norint jais būti, taip pat reikėjo gerokai pakovoti už savo būvį. Tad Kęstučio Ramono dėka dailininkų darbų užsakymų atsirado gana daug, ir tai padėjo jauniesiems menininkams išgyventi. Dailininkė Ramunė Vėliuvienė labai dėkinga Kęstučiui Ramonui, kaip puikiam tuometiniam grafikos sekcijos pirmininkui, už tarpusavio bendravimo atmosferą ir visapusišką kūrybos sklaidą.

Dailininkas A. Stasiulevičius priminė, kaip jie abu su K. Ramonu atgimimo Lietuvoje metu važiavo į Lenkiją, kur susitiko su Punske, Seinuose gyvenančiais lietuviais, atvežtą parodą ir mons. Kazimiero Vasiliausko pašventintą trispalvę vėliavą padovanojo lietuvių licėjui. Jie abu prisidėjo gelbstint M. K. Čiurlionio galeriją Kaune, kai norėta ją uždaryti ir įsteigti ten revoliucionierių pagerbimo muziejų. Kovodamas su vietiniais rajono komiteto vadovais, Kęstutis Ramonas taip pat prisidėjo išsaugant Šv. Gertrūdos bažnyčią Kaune, kuri buvo beveik sunaikinta, dalyvavo ir kitose kultūros ir architektūros gelbėjimo akcijose. Dailininkas A. Stasiulevičius apibūdina dailininką Kęstutį Ramoną visose situacijose visuomenišką, pasiaukojantį, ir tai yra labai reta savybė.

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus džiaugėsi dailininko K. Ramono pakviestas į šią puikią jį stulbinančią parodą. Jis girdėdavo dailininką kalbant apie savo paveikslus, bet pamatęs savo akimis, negali net apibūdinti, ką jaučia, patekęs tarp tokių šedevrų. Ir kodėl tik dabar, po tiek metų sužinojo, kad yra toks nuostabus dailininkas Kęstutis Ramonas, kuriantis visai kitokį pasaulį. Filosofas atkreipė dėmesį į dailininko gebėjimą, kaip vertybę, sukurti mikro ir makro vaizdinių žaismą, praturtinantį kūrinį smulkiomis detalėmis. Iš arti pažvelgus netikėtai atsiskleidžia detalių ir faktūrų gausa. Kad ir „Veisiejų uosis“. Kiek ten viename medyje, kuriame atsiveria visas kosmosas, brangenybių ir kaip vienoje plokštumoje visa tai sutelpa. Į tai dailininkas K. Ramonas atsakė, kad daugelis dalykų, kurie supa mūsų gyvenimą ir ateitį, yra didžiulė mįslė, nes visi esame didelės paslapties dalelytė – mažos būtybės, ir visa, kas mus supa, yra labai sudėtinga. Mes nežinome, kodėl atėjome į šį pasaulį, kodėl tiek daug paslapčių. Patys turime siekti tobulėjimo ir pažinimo ieškant atsakymo į mūsų egzistencijos prasmę. Priminęs paveikslą „Veisiejų medis“, dailininkas pasakojo kartą ėjęs paežere ir pamatęs inteligentišką žmogų, sėdintį prie to uosio, esančio Veisiejuose netoli Druskininkų. Priėjęs paklausė žmogaus, ar jis žavisi ežeru. Žmogus atsakė, kad ne. Jis atskrido iš Amerikos, pamatė šitą medį ir suprato, kad verta buvo perskristi Atlantą, pabūti prie šito medžio ir pajusti nenusakomą palaimą. Dailininkas rekomenduoja nueiti prie Veisiejų uosio ir pabūti šalia, kaip ir prie Stelmužės ąžuolo, į kurį visi žiūri kaip į stebuklą.

Supratęs dailininko K. Ramono mintis, Krescencijus Stoškus vis tiek klausinėjo. Jei paveikslas kuriamas taip mįslingai, tai kodėl jis toks racionalus, taisyklingas ir tokia spalvų dermė. Tokią harmoniją tik gamtoje dar gali aptikti. 

Dailininko Kęstučio P. Ramono "Eglė" 1978 m. Piešinys 

Vyriškis iš salės šūktelėjęs, kad K. Ramonas labai puikiai skambina fortepijonu, dailininkas į tai atsakęs, kad jo tėvas grojo Biržų miesto orkestre „Fantazija“, namuose virkdydavo akordeoną, mandoliną ir grodavo visokiais kitokiais instrumentais. Vieną kartą tėvas padarė siurprizą sūnui, atvežęs į namus fortepijoną. Jaunasis Kęstutis prisėdo prie instrumento ir pradėjo improvizuoti, tad  tėvai nusprendė vaiką leisti į muzikos mokyklą. Ir nuo to laiko meilė muzikai išliko visam gyvenimui. K. Ramonas priminė pamatęs viename laikraštyje apie jį parašytą labai negatyvų straipsnį. Su straipsnio autore jis niekada nėra susitikęs ir jos nepažįstantis, tad iš kur paimta dailininką šmeižianti informacija. Taip, jis turi savo nuomonę apie modernųjį meną, bet demokratiškoje šalyje niekam neuždrausta ją turėti. Tad dailininkui kilo mintis Dailininkų sąjungoje, turinčioje neblogą salę, rengti autorinius vakarus, kuriuose būtų galima pabendrauti ir pasišnekėti įvairiomis temomis. K. Ramonas džiaugėsi savo pedagogine veikla Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje skambėjo muzika ir gera buvo kartais nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro bendrauti su nuostabiu mokytojų kolektyvu ir pačiais gabiausiais vaikais, surinktais iš visos Lietuvos. Dailininkas supažindindavo mokinius su rytų šalių (Indijos, Tibeto) išmintimi. Didysis bendravimas su visa klase būdavo įvairiose išvykose: Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, ne kartą lankėsi Ermitažo muziejuje Leningrade, pabuvojo Kryme. Jau baigdamas kalbą, K. Ramonas pastebėjo salėje mokytoją ekspertę Nijolę Karaškaitę. Kaip muzikos mylėtojas dailininkas žavisi jos pasiaukojimu paskirti savo gyvenimą vien muzikai. Nijolė Karaškaitė rengia įvairius muzikinius renginius, festivalius Lietuvoje ir užsienyje negaudama jokios vyriausybinės paramos.  Dažnai K. Ramonas dovanoja savo paveikslus mokytojos rengiamų festivalių konkursų prizininkams apdovanoti. Dailininkas apgailestauja, kad Lietuvoje kultūros strategijos kol kas nėra. Todėl siūlo nenuilstamai kovoti už kultūrą, ištisai pasiaukoti dėl savo tėvynės Lietuvos.

Dar ilgokai parodos svečiai nesiskirstė, apžiūrinėjo muzika pulsuojančius paveikslus, šnekučiavosi ir dalijosi įspūdžiais. 

Atgal