VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

02 22. Budėjimas

Birutė Liškauskienė

Anykščių kultūros centre vasario 26 d. 16:00 val. atidaroma Ilonos Daujotaitės tapybos paroda “Budėjimas“, skirta mūsų laisvės dvidešimtpenkmečiui.

Savo gyvenimą pašvęsti nuolatiniam budėjimui prie svarbių, šventų, neįkainojamų mūsų protėvių paliktų dabarčiai ir ateičiai vertybių - toks yra darbas, gyvenimas ir kūryba miške prie Kernavės įsikūrusios dailininkės tapytojos Ilonos Daujotaitės Janulienės credo. Tai svarbiausioji autorės kūrybos tema, kuria pasitinkama mūsų laisvės dvidešimt penktąjį gimtadienį, tapybos paroda Anykščiuose. Pasak autorės, tokių dalykų tapymas turi tikslą „nubraukti užmaršties dulkes“ nuo nuostabiai gražių baltiškų juvelyrinių papuošalų, skaisčių protėvių tautinių drabužių, apsamanojusių rūpintojėlių. Toks darbas - tai ne tik išsamios istorijos, etnografijos, archeologijos, papročių studijos, bet ir didžiulis džiaugsmas išskleisti, parodyti visą mūsų senolių sukurtą grožį šiuolaikinės tapybos kūrinių šviesoje. Tai yra reikalinga, tai yra budėjimas, kad neprarastume tų vertybių, savo šaknų, protėvių papročių ir jų estetinio gyvenimo įpročių, kalbos, dainos, tautiškumo, meilės gimtajai žemei. Ilonos Daujotaitės Janulienės tapyboje nuolat juntama praeities transformacija į dabartį, praamžių sukurtų vertybių tausojimas ir puoselėjimas. Kūriniuose atsispindi autorės vidinių nuotaikų ir emocijų pasaulis. Spalvos skamba, tarsi ilgesinga, budinčių vaidilučių prie šventos ugnies aukuro, daina, - Ilonos „daina“ teptuku, aliejumi, drobe. „Dainuočiau ir dainuočiau mūsų liaudies dainas, jei tik turėčiau balsą“, - prisipažįsta autorė, ruošdamasi savo „Budėjimui“ Anykščiuose. Nors Ilonos kūrinių motyvai individualūs, istoriškai apibrėžti, bet toji ataidinti iš praeities tema reikalauja asmeninio žiūrovo atsako, reikalauja, kad prisimintų, neatitrūktų nuo savo šaknų. Kada dailininkė pajuto, jog būtent tuos dalykus ir taip reikia tapyti, sukūrė tapybos darbų kelias serijas. Tautinių kostiumų pagal etnografinius regionus, seriją juvelyrinių papuošalų, rūpintojėlių skulptūrinių kompozicijų. Autorė net savo autoportrete, kuris pateiktas parodos plakate, neįsivaizduoja savęs kitaip, kaip pasipuošusią aukštaitės tautiniu kostiumu ir senoviniais papuošalais. Jeigu kalbėti apie tapybinį naujumą autoportrete, tai pabrėžtina, kad medžiaga, kurią dėvi aukštaitė galvos apdangalui yra lengva, plonytė, perregima, spindinti melsvai balto šilko audiniu.

„Autoportretas“

Kernavė yra džiaugsminga menų ir ramybės sala, priimanti kiekvieną, puoselėjantį protėvių tradicijas. Ilonos pozityvus požiūris, pozityvi tapyba yra ne metraštininkiška, o naujai interpretuota estetinės tradicinės atributikos kasdienybė. Autorė puikiai perteikia vaizduojamo motyvo, audinio, juvelyrikos dirbinio, skulptūrinių, architektūrinių detalių medžiagiškumą. Toks tapybos kūrinio pateikimas nebūtinai atspindi realistinę praeities kultūros tradicijų tautinę atributiką, bet būtinai atskleidžia jų vidinę esmę, konkrečią būtį, kaip priminimas, kaip budėjimas prie dalykų, kurie šiandieną yra tik muziejuose ir istorijos vadovėliuose. Istorinės praeities įamžinimas tapyboje yra svarbiausias Ilonos Daujotaitės kūrybos moto. „Dalyvauju visuose renginiuose su paroda ten, kur pristatomi tautiniai dalykai,“ - pabrėžia autorė. Šioje parodoje pateikiama Lietuvos istorijos dalis nuo senovinio krikšto iki koplytstulpių, bažnyčių architektūriniai fragmentai ir kiti sakraliniai motyvai. „Tautinis ir religinis motyvas - neišsemiama tema. Tikėjimas ir viltis yra pagrindiniai akcentai mūsų laisvės dvidešimtpenkmečiui“ - teigia autorė. Į paveldą įdėti šiuolaikinį kontekstą, užtvirtinti jį tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis yra daroma ne šiaip sau, o pateikiama žinia apie tai, kokius turime lobius. Ilonos Daujotaitės Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai, Dailės parodų rūmai (dabar jie vadinasi Šiuolaikinio meno centras), privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juvelyrika, senovės simboliai - visą tą žinojimą norisi pratęsti ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per pasaulio šalis - visur, kur tik bebūčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžino. Tai toks mano kūrinių „budėjimas“ šimtmečių kultūrai“- užbaigia autorė apie savo tapybos parodą.

Atgal