VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Parodos

03 25. Tautodailininkė Nina Kalita ir jos darbai...

Birutė Silevičienė

Nina Kalita – tikra rankdarbių kūrėja: mėgsta megzti, nerti, siuvinėti, lipdyti, domisi fotografija. Nuolat ieško kažko naujo savo sielai, domisi kitų menininkų darbais, lankosi parodose, mokosi iš jų ir pati nori išmokyti kitus rankdarbių meno, nes tai – grožis,  nusiraminimas ir poilsis.

Nina sako: „kai pamačiau kvilingo technika atliktus paveikslus, supratau, kad ši meno rūšis yra tai, ko ilgus metus ieškojau. Tai pakeitė mano gyvenimą, buvo sprendimas išmokti taip kurti“.

Pradėjusi domėtis šia kūrybos technika, informacijos ieškojo internete. Surado daug bendraminčių, pradėjo dalyvauti kvilingo gerbėjų  forumuose, kur žmonės rodo savo darbus, komentuoja, pataria. Iš pradedančios kūrėjos Nina tapo tikra profesionale, šia meno sritimi domisi jau 4 metai. Kuria ir sau, ir draugams, organizavo nemažai autorinių darbų parodų.

Kvilingas – meno rūšis, kai siauros popieriaus juostelės sukamos į ritinėlius, o šie yra formuojami į įvairias figūras. Kuo siauresnė juostelė naudojama, tuo  žavesnis kūrinys. Įvairių spalvų ir atspalvių juostelių galima nusipirkti jau supjaustytų, bet galima pjaustyti ir pačiam. Šios įvairios detalės komponuojamos ir jungiamos į vientisą kompoziciją.

Manoma, kad šią meno rūšį XV amžiuje pirmiausia pradėjo praktikuoti Italijos ir Prancūzijos vienuoliai ir vienuolės, kurie naudodavo plunksnos kotą (angl. quill) kaip įrankį plonoms popieriaus juostelėms sukti. Būtent nuo žodžio „quill“ ir kilo pavadinimas „quilling“. Šis menas daugiausia buvo naudojamas knygų viršelių ir įvairių religinių objektų dekoravimui. XVIII a. kvilingas ypač išpopuliarėjo Anglijoje. Iš esmės tai buvo aukštuomenės jaunų damų laisvalaikio praleidimo forma. Kai kurios to meto mokyklos kvilingą įtraukdavo ir į dėstomų dalykų sąrašą.

Buvo stengiamasi sukurti  prabangos pojūtį,  subtilūs popieriaus ritinėliai  tarsi atspindėjo  kitokias meno rūšis (medžiaginius siuvinius, nėrinius ar net dirbinius iš kalto metalo).

Mažiau pasiturinčiose šeimose augusioms mergaitėms kvilingo paslaptys likdavo neįmenamos. Ne todėl, kad jos būtų prastesnės už turtingas bendraamžes – paprasčiausiai popierius buvo pernelyg brangus, tad jį įpirkti galėjo tik turtingos šeimos.

Didžiausia vertybė užsiimant šia technika yra kantrybė. Tai laiko ir kruopštumo reikalaujantis procesas. Kvilingo populiarumą bei prieinamumą lemia ir tai, kad šiam menui nereikia brangių medžiagų. Galima dekoruoti atvirukus, kurti paveikslėlius, religinius objektus, erdvines kompozicijas. Tai unikalu, nes be didelių investicijų galima sukurti išties įspūdingus meno kūrinius.

Šiuo metu kvilingas nėra itin populiarus, bet tikrai populiarinamas. Mačiusiųjų kvilingo technika atliktų darbų yra daug, tačiau  bandančių tai pakartoti – dar mažuma. Popierius yra pigus ir prieinamas kiekvienam.  kKame priežastis? Ji paprasta: kvilingo darbai labai kruopštūs ir smulkūs, iš šalies atrodo, jog juos kurti nepaprastai sudėtinga. Vien popieriaus, žirklių ir laiko nepakanka – reikia išskirtinio, įgimto talento.

Tačiau įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys šio meno šalininkai laužo nusistovėjusius stereotipus. Šia technika kuria ir moterys, ir vyrai, net ir vaikai. Jie darbus talpina internete, nes nori į šią veiklą įtraukti kitus žmones, dalinasi kūrybos paslaptimis. Norintys išpopuliarinti kvilingą visame pasaulyje, jo gerbėjai sukūrė dvi kvilingo gildijas: Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Amerikoje.

„Lietuviai savo kvilingo gildijos dar neįkūrė, tačiau su pačia technika yra pažįstami. Ši meno rūšis mūsų šalyje turi savo gerbėjų ratą.

Norėčiau, kad kvilingu užsiimtų ir neįgalūs žmonės. Ši technika labai ramina, tad puikiai tiks po sunkios ir įtemptos darbo dienos. Puikiai lavinama vaizduotė. Juk turi įsivaizduoti, ką nori sukurti, ir kaip tai darysi, derinsi spalvas didesnius elementus prie mažesnių.

Kvilingo meno nėra sunku išmokti. Juo gali užsiimti net ir patys mažiausieji. Esu vedusi mokymus suaugusiems, kaip pažinti kvilingo techniką, tačiau turiu svajonę dirbti ir su vaikais“, - pasakojo Nina.

Tikiu, kad ši tautodailininkė, atėjusi į Tarptautinės rašytojų sąjungos „Gildijos“ susivienijimo būrį „Vingis“, suras moteris, norinčias išbandyti šią meno sritį.

Ačiū mielai tautodailininkei už įdomų pasakojimą ir surengtą savo darbų parodą Tautinės bendrijos namuose.

Atgal