VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Pasaulis

05 02. Sostinės langų kiaurymės...

Aleksandras Šidlauskas

Kiekvienas žmogus, eidamas gatve, dairosi į vitrinas, stebi praeivius, susitinka pažįstamą ir nukelią kepurę. Keliauninkui turistui visų pirma rūpi architektūra, parduotuvių interjerai, muziejai, skulptūriniai paminklai, žmonių apranga ir jų elgesys, parkai, skvereliai. Pagaliau kiekvienam atvykėliui rūpi skirtingi dalykai. Vienas lanko beveik visas galerijas iš eilės, kitas perkasi miesto atvirukų komplektus, magnetukus su žymiausiais paminklais. Treti fotografuoja vaikus ir senolius, žvalgosi į įstaigų iškabas. Tai natūralūs potraukiai. Žinia, kokiame mieste dabar mes esame. Trakai patraukia atstatytąja pilimi, karaimų muziejumi, Galvės ežeru ir Užtrakio dvaru. Kėdainiai pavilioja deramai sutvarkytu senamiesčiu, bažnyčiomis ir itin skoningai bei savaimingai įrengtomis ekspozicijomis. Lituanistai čia ieškos K. Ulvydo, M. Daukšos, J. Urbšio, J. Paukštelio pėdsakų. Kur miestas, kur miestelis – vis kažkas naujo, istoriška, etnografiška. Tauragėje – pilis, Pakruojyje – dvaras, Mosėdyje – akmenynai ir gydytojo V. Into sodyba, Priekulėje – I. Simonaitytės namas.

Kodėl, visa tai minėdami, visiškai pamiršome Lietuvos sostinę, su jos įvairiausiomis įžymybėmis, kultūros palikimu, garsių menininkų ir mokslininkų gyvenimais, istorine atmintimi. Ne vienas turistinis maršrutas veda po senamiestį, ar jo pakraščius – Antakalnį, Rasas, Verkius. Tik, dievaži, regis, niekas ir niekada nesilankys Šeškinėje, Fabijoniškėse, Pašilaičiuose, Viršuliškėse. Argi čia nėra lankytinų objektų? Vienas kitas rasis, bet mūrų mūrai gali pavilioti nebent svetimšalį architektą, kuris stebėsis nesutvarkytais kiemais, apleistais želdiniais, neskoningos infrastruktūros detalėmis. Atsiprašau, jis, matyt pažvelgs ir į architekto darbus – pastatų išplanavimą, balkonų įrangą, šaligatvių plytelių įvairovę ( jeigu tokia rasis). Tegul jis visa tuo domisi, bet dera pavaikščioti po Vilniaus širdį – Senamiestį, UNESCO globojamą objektą. Neverta pasakoti, kiek sostinėje yra bažnyčių ir muziejų, teatrų ir galerijų, alėjų, parkų ir skverelių su dekoratyviomis skulptūromis. Nusipirk, žmogau, žemėlapį ir žinyną, įsigyk spalvotų atvirukų ir keliauk po miesto širdį, grožėkis, fotografuok, užsuk tai vienur, tai kitur, išsivežk iš šalies sostinės kuo geriausius įspūdžius. Tik, šiukštu, visko nematyk, negirdėk.

Reikia gi pasivaikštinėti po Senamiestį ir dar kartą pabūti ten, kur jau daug kartų buvota. Kur matyta, jausta, džiaugtasi,medituota. Geriau dabar pavaikščioti vienam, nes su svečiu bevaikštant, man, kaip sostinės gyventojui senbuviui, imtų svilti ausys, stotis plaukai ir pilti šaltas prakaitas.  Kas norima šituomi pasakyti? Norima pasakyti tai, kad Senamiestyje dar nepaprastai daug netvarkos, aplaidžios ir nerūpestingumo. Kai kas akis iš tolo bado jau metų metais, o kai kokia bjaurastis vis netikėtai kasmet atsiranda. Tegul skaitytojas nepamano, kad tai bus piktybiškas noras pasityčioti ar apšmeižti Artūro Zuoko ,,miestą”. Deja, ne. Norisi persergėti ir paprašyti, kad miesto savivaldybėje būtų žymiai mažiau kombinacijų ir machinacijų, o daugiau susiklausymo ir žmogiško noro domėtis savo miestu. O, rodosi, ne tiek gi daug ir reikėtų. Galbūt vienur visuotinų kalbų, kitur naujos, dar nusibrūžinusios šluotos, o trečiur architekto žvilgsnio ir statybininko triūso. Ne, ne milijoninių išlaidų reikia. Reikia atidaus, geranoriško žvilgsnio į gatvę, šaligatvį ir skersgatvį, į paminklą ir į namo fasadą, į skverą ir jo želdinį, į įstaigos iškabą ir jos pavadinimą, į parduotuvės vitrinas.

Tai turėtų tapti seniūnijų darbų kasdienybe ir miestiečių esminių poreikių tenkinimu. Matyt, merui lengviau pastatyti daugiaaukštį pastatą, tikrą siloso bokštą, negu sutvarkyti Lazdynų Pelėdoms skirto paminklo (skulptorė Dalia Matulaitė) postamentą. Jo plytelės iškrypusios, perskilusios, aižinčios, kai kurios jau kažkur pradingusios. Matyt, lengviau tam pačiam (o gal jau kitam?) merui fantazuoti apie tramvajų, metro ir Gugenheimo muziejaus filialą negu tuo pat metu pafantazuoti, kaip meniškai sutvarkyti apleistą, visuomet šlapią skverelį tarp Pylimo ir Kėdainių gatvių. Čia galėtų būti senolių pasisėdėjimo vieta po kaštonais ir pasigrožėjimas sodriu gėlynu – erdvės čia pakanka. O jeigu pinigai jau išlaidokauti, tai bent modernesnę automobilių stovėjimo aikštelę įrengti iš pačių vairuotojų pinigų. Dabar čia žvirgždo sąvartos, duobės ir šaligatvių išvartos.

Primenu, tai Vilniaus Senamiestis, tai Rytų Europos baroko architektūros šedevras, savaimingas savo stiliumi, originalus savo poetine raiška. Čia susipynė itališkasis ir lietuviškasis barokas, kuo negali pasididžiuoti nė vienas buvusios Sovietijos miestas. Antra, šiame mieste visą laiką buvo gyvos laisvės, lygybės ir brolybės idėjos, tiesa, su vėlesniais europiniais atgarsiais. Tai didingas, su paslaptingumo skraiste miestas, apie kurį ne vieną kart rašė ir mūsų šviesuoliai, ir svetimtaučiai intelektualai, kurių žvilgsnis visuomet buvo įdėmesnis, šviežesnis ir subtilesnis.

Ir vėl maga išeiti senamiestin. Ir vienam, ir su bičiuliais. Norisi labiau vienam, nes tuomet niekas netrukdo žavėtis bažnyčiomis, užsukti į galerijas (,,Vartai”, ,,Arka”), pasėdėti prie Ad. Mickevičiaus paminklo, nusidaužti į Rasas ir Markučius, užsukti į Aušros Vartus, stabtelėti knygynuose prie naujų knygų lentynų. Reikia apeiti Universiteto kiemus; - tai būtinų būtinybė. Čia penketą metų mokytasi, čia girdėtas J. Balčikonis ir J. Lebedys, čia įdėmiai klausytasi M. Lukšienės ir V. Zaborskaitės. Su bičiuliais vaikštinėti gerokai nuobodžiau, nes kai kurių bohemiškoji prigimtis vis traukia užsukti į kavinę. Joje ne apie Senamiestį bus kalbama, o degustuojama, valgoma.

Einu vienas, bet ne vienišas, einu neskubėdamas, nes noriu išvysti tai, kas dar neregėta ankščiau. Pagaliau tos pačios baroko ir klasicizmo linijos sužimba skirtingomis spalvomis, juolab, jeigu vasarvidžio saulė nepagaili savo vaivorykštinių varsų. O juk norėjau kalbėti ne apie sostinės gražmenas, o apie langų kiaurymes, nušiurusias sienas, išsivarčiusias duris, apšerpusius kiemus su sendaikčių sąvartynais, išsiklaipiusiomis šaligatvių plytelėmis ir bordiūrais.

O , kaip norėtųsi kartu pavaikščioti su meru A. Zuoku, ir jo komanda, nes, regis, jų Senamiestyje bebūta senų senovėje, seniūno kviestis visai neverta, nes jam tai nė motais. Kita vertus, jo dienos galbūt jau suskaičiuotos, nes seniūnijos lėšos ,,nuplaukė” į privatų sektorių. Praeikime, mere, šv. Ignoto gatvele. Kaip čia galėtų būti jauku, sava ir šilta, kaip Didžiojoje, Vokiečių, Arklių, Trakų gatvėse. Šalia Domininkonų bažnyčios stūkso Antrojo pasaulinio karo poliktis; kiemas išbombarduotas, tarsi langai žiojėja lyg paties pragaro gelmės ( vaikai, nevaikščiokite šičia tamsiais vakarais, nes pasivaidens drakonai, raganos ir velniūkščiai). Iš kiaurymių kyšo medokšniai ir kiečiai, šeimininko rankos čia nebūta nuo 1944 metų, kai sostinė buvo gerokai karo sunaikinta. O, visai nešneku apie unikalųjį V. Drėmos albumą ,,Dingęs Vilnius“, tikrąjį 20-ojo amžiaus barbariškų niokojimų teismų dokumentą. Ar buvo kas nuteistas? Pradėjau juokauti.

Meras paraudo kaip pernokęs pomidoras, nes seniai buvo bematęs tokių prajovų. Kažkas viską fotografuoja, nes girdėta, ruošiasi išspausdinti albumą, spalvotų nuotraukų ,,Senamiesčio šiukšlynai“. Gatvės pastatų ir aukštų mūrinių tvorų sienos ištrupėjusios, lietaus ir šalčio išgraužtos, nugrafituotos, nuspardytos ir byrančios. (,,Pelėsiais ir kerpėm“!!..), ima cituoti meras Maironį. O čia pat šv. Ignoto bažnyčia, puikiai restauruotas statinys.

Kokie sunkiai įsivaizduojami ,,deriniai“. Tikėtina, kad UNESCO artimiausiu laiku turėtų paskelbti Vilniaus miestui griežtą nuosprendį : arba susitvarkote, arba atimame europinio kultūros paveldo statusą. Grafitais mirga marga kone kiekvieno namo sienos, į šaligatvius daugiau išlindę parduotuvių ir kavinių (restoranų) laiptai ar kitokios pakylos. Kas uždraudė restauruoti ar paremontuoti senuosius, per karą nukentėjusius pastatus? Kodėl jie neprivatizuojami, jeigu biudžete žiojėja skylės? Nugriauti būtų lengviausia, bet tai vertingas palikimas – nevalia.

Nieko sau – karas Vilniuje baigėsi 1944 metais, vadinasi, dera palaukti iki 2014 metų, kai bus ,,švenčiamos“ septyniasdešimtosios karo pabaigos metinės. Bus gražus renginys, vertas buvusios Europos ,,kultūros sostinės“ vardo. Valio...

Neverta kaišioti nosį į kiemus. Ten taip pat visko rasime : šiukšlių, sąvartos, išklypusios namų, kai kurių durys ir langai, apleistos vaikų žaidimo aikštelės, išmindžiotos ir mašinų išvažinėtos vejos. Rasti gelių darželį? Su žiburiu teks ieškoti. Pastebėti dekoratyvinę skulptūrą? Esu visai nesuprastas, nes visi ėmė pirštais į mane rodyti. Čia rasime supuvusių, nebenaudojamų automobilių. Atsiprašau tų, kurių kiemai blizga, yra švarūs, mieli akiai, gėlėti.

Žinau, kad iš tokio mano rašinėlio savivaldybėje šurmulio nekils, nes ne tai valdininkams rūpi. O rytoj argi taip pat nerūpės? Tuoj ims aiškintis : nėra lėšų, brangūs įkainiai, nėra restauratorių, trūksta statybinių medžiagų. Tai tiktai dalis tiesos. Svarbiausia – nėra noro, nėra meilės savo miestui, nėra jokios tvarkymosi perspektyvos. Tiesa, yra ,,pragiedrulių“. Štai įstaiga, parduotuvė, kavinė savo fasadą nusidažė ir išdailino, net visa iš tolo šviečia, o gretimieji pastatai daugiau nei 30 – 40 metų neregėjo dažytojo ir tinkuotojo. Galbūt reikia kalbėti apie ant voro siūlo kabančius lietvamzdžius, apie tarptautines, iškabas be lietuviškojo vertimo, apie kulto pastatus, besišaukiančius ,,greitosios“ pagalbos.

Vilnius – baroko perlas, viena gražiausių Vidurio ir Rytų Europos sostinių. Vilniaus senamiestis taip pat šiame regione yra pats didžiausias. Vilniuje gyvena ir dirba labiausiai apsileidusi savivaldybė, kuriai jau nebesvarbus kažkoks senamadiškas centras. ,,Mums rūpi Konstitucijos prospektas, dangoraižiai, būsimieji požeminiai garažai Senamiestyje. Mes rūpinamės patys savimi, mus išrinko mūsų sostiniečiai. Jie mums nieko nesako, jie mumis patenkinti. Dėl išklibusio šaligatvio nesukame galvos. Norėtųsi, labai norėtųsi sulaukti oficialaus pasiaiškinimo.

 

Mediniai langai

Atgal