VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Pasaulis

06 30. Apie žemės (ne)pardavimus

Laura Ruplėnaitė

Dažniausiai, diskutuojant šia tema, keliamas kaip vienas iš svarbesnių aspektų – tautos išlikimo, kas iš esmės dažniausiai ir neramina referendumą remiančius žmones. Apie tai truputį ir pakalbėkime.

Nepriklausomai nuo (ne)patikimo faktas yra tas, kad, kaip yra išsireiškęs tarptautinių santykių profesorius Baris Buzanas (Barry Buzan): ,,Žiūrint iš istorinės perspektyvos, beveik visos tautos yra kosmopolitinio mišinio produktai ir dabartinė jų būklė yra ankstesnių migracijų produktas“.

Taip pat B. Buzan pažymi, kad ,,Potencialas tolesniam žmonių judėjimui yra didelis, ir akstinas tam kyla, kai atsiranda dideli gyvenimo kokybės skirtumai skirtingose valstybėse“. Ir to mes negalime išvengti. Taip buvo, yra ir tikriausiai bus.

Iš esmės mes esame gan maža šalis, tai tik dar labiau suponuoja, kad vis tiek esame iš dalies priklausomi ir nuo kitų, kad dabartiniu laikmečiu mes negalime gyventi kažkur tai izoliuotai nuo kitų. Jei ne viena sąjunga, bus kita. Kryptis kaip ir akivaizdi. Europa turi potencialo būti pakankamai stipria, tačiau šiandien per daug paskendusi pliuralistinėje demokratijoje ir liberalizme.

Yra vertybių, kurių mes negalime išsižadėti. Mes negalime pasakyti, kad santykiai tarp dviejų vyrų ar dvejų moterų, ar tarp vyrų/moterų su kitos rūšies žinduoliais yra pavyzdiniai ir sveikintini. Griežtai tokius dalykus turėtumėme pasmerkti ir pripažinti kaip ligos požymį. Tai yra akivaizdus veiksmas prieš gamtą. Gamtos dėsniai aiškiai byloje, kad teisingi tie santykiai, kurie leidžia susilaukti tolesnių palikuonių. Vertybių devalvacijos jūroje paskendę, mes nebesugebame Europos pateikti kaip ir mūsų tautai bendros kultūrinės nuostatos.

Nepriklausomai nuo referendumo rezultatų, ryškėja tendencija, kad ateityje silpnėjant nacionalinėms kultūroms, dalis tautų nunyks (nesakau, kad po metų ar dviejų: tai ilgalaikiai procesai; beje, istorijos įvykių eigoje jau ne vieną tautą prarijo ,,etnoso hidros“). O kaip ilgai sugebėsime išsilaikyti kaip nacija, tai iš dalies priklauso ir nuo mūsų. Verta akcentuoti, kad vienas iš tautą jungiančių bruožų – kalba. Tad bent jau sugebėkime nustatyti kalbos barjerą tiems, kuriuos ketiname įsileisti į savo šalies žmonių žemes. Žinoma, būtų sveikintina, jei sugebėtumėme kaip įmanoma ilgiau ir pastarąsias išlaikyti tautiečių dispozicijoje.

Taigi nykstant sienoms ir riboms, tampame vis didesniais kosmopolitais. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, kosmopolitas tai ,,žmogus, nepaisantis savo ir kt. tautų tradicijų, kultūros, neturintis patriotizmo, deklaruojantis savo bendrumą su viso pasaulio kultūra“. Ar tai gerai ar blogai, tikriausiai jau spręs kitos kartos....būti blogiu, o kitam blogis - gėriu..

 Tačiau mes, žmonės, laikomės tam tikrų sutartų ir visuotinai pripažįstamų moralinių ir etinių standartų ir ieškome jų atitikmenų kasdienybėje. Po kiek metų - kiti - galbūt tai, kas šiandien laikoma ydingu dalyku, laikys teigiamu ir pateiks kaip už pavyzdinį...

Ir prieš bandydami pasirinkti tolimesnį savo, savo tautos kelią, prisiminkime Zaratustrą, o pastaroji štai taip Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) žodžiais kalbėjo: ,,Aš daug ir visokių naudojau būdų, kol tiesą savo atradau: ir ne vienom aš kopėčiomis kopiau į aukštį tą, iš kur akis manoji į tolį mano žvelgia./O kelio klausdavau aš visad sunkiai - tai prieštaravo mano skoniui! Mieliau pačių kelių aš klausinėjau ir mėginau jais eiti./ Mėginimai ir klausimų davimai - tai ir sudarė man kelionę visą; ir iš tiesų, į tokius klausimus dar ir atsakinėt išmokti reikia! O tai - jau mano skonis:nei geras jis, nei blogas, bet mano skonis, ir aš jau jo nei gėdijuos, nei slėpti nebenoriu./ "Šisai - manasis kelias, - o kur yra jūsiškis?" - taip atsakydavau aš tiems, kurie manęs vis ,,kelio" klausė. O kelio to - nėra iš viso!“.

Atgal