VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Pasaulis

10 20. Pabėgėlių priėmimas: prižiūrėti tik savą kiemą – ne europietiška

Martynas Gedvila

Pabėgėlius priimti Lietuvoje bus lengviau, jei lietuviai įveiks priešišką nusistatymą ir padės jiems prisitaikyti, tačiau šalyje, kaip ir visoje Europoje, reikalingos  institucinės priemonės, kurios pagerintų migrantų priėmimo sąlygas  – tokios mintys buvo išsakytos Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje diskusijoje, kurią surengė Jungtinių Tautų studentų klubas.

Filosofas Algirdas Davidavičius susirinkusiems lietuvių ir užsienio studentams anglų kalba papasakojo, kodėl jo nuomone visoje Europoje pastebima nuolat pasikartojanti masinė, kolektyvinė ksenofobija – nepagrįstas priešiškumas svetimšaliams arba kitokiems, net ir didelėje bėdoje atsidūrusiems žmonėms. Lektorius atkreipė dėmesį į paralelę su nacių vykdytu Holokaustu, masiniu žydų naikinimu.

„Kai pamačiau, kad čekų pareigūnai ženklino pabėgėlius žymėmis ant rankų, man tai buvo lyg įspėjimo signalas – tai atsikartojanti totalitarinės kontrolės metafora, žmonių žymėjimas lyg daiktų sąraše. Dabar dar nieko panašaus į Holokaustą nėra, bet jau yra ženklų, kad klaidingai suprantame kitus žmones, esančius bėdoje, tartum jie būtų nusikalstama, visuomenę ardanti grėsmė“, – mintimis dalinosi A. Davidavičius.

Svetimo baimė – natūrali

Pasak lektoriaus, priešiškumą galima paaiškinti teorija, kurią iškėlė britų mokslininkas Robinas Dunbaras – mūsų gebėjimas artimai bendrauti su kitu žmogumi yra ribotas, todėl savo socialinėje aplinkoje daugelis žmonių turi tik iki 150 pažįstamų, iš kurių tik 5-10 gali būti artimi draugai. Taip yra dėl mūsų bendravimo ir atjautos, arba empatijos, ribotumo, kurį lemia ribotas smegenų gebėjimas apdoroti tarpasmeninę socialinę informaciją. Kai šios informacijos apie mums svetimus žmones yra per daug, mes nesusitapatiname, neužjaučiame ir reaguojame su baime – kaip į grėsmę.

„Man per sunku išvystyti tau empatiją, tai per daug kainuoja neurologiškai. Galiu nebent pakviesti tave arbatos, bet tikėtis, pagal tikras britiškas tradicijas, kad neateisi. Nepažinodamas masės žmonių, kurie su manim nesusiję, galiu išlaikyti atstumą ir išvystyti ksenofobiją, nes jaučiu grėsmę – ypač jei tai istorinė grėsmė, kaip, pavyzdžiui, lietuviai dabar mato rusus. Rusai puola, Mordoras puola mūsų gražiąsias hobitų žemės žalumas. Kur tu, NATO Gendalfai?“, – priešiškumo atsiradimą studentams vaizdingai paaiškino VDU Viešosios komunikacijos katedros lektorius A. Davidavičius.

Apie ribotą žmogaus gebėjimą išvystyti empatiją rašė ir Volteras – jo apsakyme „Kandidas, arba optimizmas“ supriešinamas Švietimo amžiaus herojus, raginantis mylėti visus žmones, suvokti kiekvieno žmogaus universalią vertę, ir jaunuolis, kuris bando iš jo pasimokyti, bet nesugeba dėl savo empatijos ribų – jis pasirenka vadovautis filosofija „Prižiūrėkime tik savą sodą“. A. Davidavičiaus teigimu, šiandien Europai reikalinga tikrai ne tokia filosofija.

„Tai izoliacionizmas, ksenofobiškas pragmatizmas vietoj universalios apšvietos. O Europa kaip idėja, kaip institucijų visuma, yra paremta būtent Švietimo epocha ir dar senesnėmis graikų stoicizmo idėjomis, kad kiekvieno žmogaus gyvybė turi vienodą teigiamą egzistencinę vertę. Bet visa tai labai abstraktu – mūsų globalizuotame pasaulyje mums labai sunku peržengti savo empatijos ribas. Jei norime padėti pabėgėliams, benamiams, protinių sutrikimų turintiems žmonėms ir panašiai, turime sukurti tokias institucines, demokratines procedūras Europoje, kurios atsižvelgtų į šias ribas“, – pasiūlė filosofas.

Darbai atvykėliams – ir žemės ūkyje

Kiek optimistiškiau renginyje kalbėjo sociologė, VDU Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė – ji patikino, kad po tam tikro laiko priešiškumą atvykusiems migrantams gali pakeisti teigiamas vertinimas. Panašūs Lietuvos visuomenės pokyčiai jau buvo pastebėti tiriant požiūrį į religines mažumas – prieš septynerius metus apklaustieji išreiškė antipatiją tokiems judėjimams, nors su jų atstovais asmeniškai nebuvo susidūrę, tuo tarpu pernai atlikti tyrimai parodė, kad, susipažinę su šiomis mažumomis, žmonės joms tampa palankesni.

Pasak mokslininkės, individualiame lygyje žmonių vertinimas keičiasi tuomet, kai jie patys susitinka šiuos kitokios kultūros atstovus. „Būdama sociologė, nesu pesimistiškai nusiteikusi – kai žmonės pamatys juos gatvėje ir susipažins, o Raudonasis Kryžius padės jiems mokytis lietuvių kalbos, bus galima siekti ir pokyčių stambesniame (makro-) lygmenyje, įstatymuose, politikoje. Tačiau pirmieji pasikeitimai vyks individualiame lygyje“, – pasakojo sociologė.

M. Ališauskienės nuomone, galimybių prisitaikyti Lietuvoje migrantams atsirastų, tik reikia tam pasiruošti. Kadangi atvyks ne tik išsilavinę miestiečiai, tačiau ir mažų kaimelių gyventojai, juos lietuviai galėtų pamokyti vietinės žemdirbystės, augalininkystės, arba to, ką jie galėtų dirbti Lietuvoje žiemą, kai šalta. Vietinė bendruomenė turėtų padėti jiems rasti veiklą, kurioje jie galėtų būti naudingi.

Bet kokias baimes, kad pabėgėliai yra mums pernelyg tolimos kultūros atstovai, mokslininkė atmeta kaip nepagrįstas. „Migrantų klausimu mes esame manipuliuojami žiniasklaidos. Kas iš jūsų jau yra sutikęs pabėgėlį Lietuvoje? Kur, „Akropolyje“? Mes gyvename tarsi sukonstruotoje realybėje, o reikėtų viską vertinti konstruktyviai, kritiškai. Statistiškai, sociologiškai vertinant atvykstančių žmonių skaičių, kur problema?“, – retoriškai klausė Vytauto Didžiojo universiteto docentė.

Pabėgėlius atvijo ir siaubinga sausra

Kitokią perspektyvą pasiūlė rumunų aplinkosaugos tyrinėtojas ir žurnalistas Raulis Cazanas, kuris susitikime su VDU studentais pasidalino savo atradimais ir nuotraukomis iš kelionių paskui migrantus. Vadovaudamas projektui „2 Celsius“, jis kartu su kitais vidurio Europos žurnalistais ieškojo ryšių tarp migracijos ir klimato kaitos Sirijoje.

Žurnalistas paaiškino, kad Sirijoje 2007-2010 metais buvo siaubinga sausra, kurią galimai sukėlė klimato kaita, o Basharo al Assado režimas vandens išteklius naudojo neatsakingai, skatino neefektyvius laukų drėkinimo metodus, kurie švaistė vandenį. Viskas baigėsi derlingumą praradusiomis žemėmis ir apie 2 milijonų ūkininkų pasitraukimu iš kaimų į miestus.

R. Cazanas turėjo galimybę bendrauti su pabėgėliais Sirijoje, Jordanijoje, Serbijoje, Vengrijoje ir Kroatijoje. „Jaunas siras Fajedas, sutiktas traukinyje į Budapeštą, man paaiškino, kad jo šeima 2010-aisiais persikėlė iš kaimo į didesnius Sirijos miestus – pradžioje į Alepą, vėliau į Al-Babą. Persikėlimo priežastis buvo nesibaigianti sausra, kuri per kelerius metus visiškai ištuštino kaimą. Jie visi išvyko į miestą“, – vieną atvejį prisiminė žurnalistas.

Tačiau, nors nemažai Sirijos gyventojų buvo priversti palikti namus dėl gamtos nulemtų sunkumų, vadinti juos klimato pabėgėliais būtų didelė klaida – tai leistų vyriausybėms, ypač Basharo al Assado režimui, prisidengti klimatu ir vengti atsakomybės. Be to, dauguma dabar Europoje prieglobsčio ieškančių migrantų pasitraukė ne dėl gamtos, o dėl politikos neramumų.

„Naudodami terminą „klimato pabėgėliai“ prisidėtume prie klimato kaitos traktavimo kaip iššūkio saugumui, kuris būtų „sprendžiamas“ pasienio saugumo priemonėmis ir bejėgišku rankų grąžymu. Vyriausybes, kurios siunčia arba priima pabėgėlius, tai atleistų nuo kovojimo su labiau tiesioginėmis problemos priežastimis“, – paaiškino Raulis Cazanas, cituodamas Smith koledžo politikos mokslų profesorių Greg White.

Apibendrindamas savo atradimus, rumunų žurnalistas pabrėžė, kad klimato kaita yra tik vienas iš faktorių, galinčių prisidėti prie valstybės nestabilumo, o sumažėjus priėjimui prie gamtinių išteklių, gali išaugti migracijos poreikis – būtent tokie procesai buvo pastebėti Sirijoje.

Faktai ir skaičiai apie krizę

Per ketverius metus nuo Sirijos pilietinio karo pradžios žuvo daugiau nei 220 tūkst. žmonių. Jungtinių Tautų duomenimis, 7,6 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, tačiau pasiliko Sirijoje, tuo tarpu pabėgėlių iš šalies skaičius jau viršijo 4 milijonus ir iki metų pabaigos gali pasiekti net 4,27 mln. – tai pats didžiausias žmonių masinis išsikėlimas nuo Ruandos genocido 1994 m.

Daugiau nei pusė visų Sirijos pabėgėlių yra jaunesni nei 18 metų. Milijonai jų buvo priversti mesti mokyklą.

Daugiau nei 4 mln. pabėgėlių iš Sirijos persikėlė į jos artimiausias kaimynines šalis: Turkiją, Jordaniją, Libaną ir Iraką. Daugybė jų pasklido Europoje, taip praplėsdami krizę žymiai plačiau, nei siekė jos pradinės ribos.

Atgal