Pasaulis
04 22. Lietuviai ir baltarusiai - bendro likimo žmonės
Vytautas Žeimantas
Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
Kai pradėjau labiau domėtis lietuvių ir baltarusių literatūriniais ryšiais, iš karto atkreipiau dėmesį, kad XIX-XX amžių sandūroje prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaką turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto, tuomet, carinės Rusijos okupacijos metais oficialiai vadinamo Vilniaus gubernija. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba. Ir visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda.
Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje (2006-2014) Vladimiras Dražinas (antras iš dešinės) su Baltarusijos rašytojų sąjungos nariais Jeronimu Lauciumi, Vladislavu Mačiulskiu ir Vytautu Žeimantu. Vilniaus tarptautinė knygų mugė, 2012 m.
Tokį bendradarbiavimą galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas. Tai rodo, kad nuo 1795 m. šio carinės Rusijos užgrobto krašto žmonės nepasidavė okupantų rusinimo ir kiršinimo politikai, lietuvių ir baltarusių santykiai išliko tolerantiški, kaimyniški, kokie ir buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
Abu kaimynai – lietuviai ir baltarusiai panašiu laiku pakilo ir drąsiai žengė tautinio atgimimo keliu. O čia dar vienas panašumas – ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus - Motiejų Valančių, Antaną Vienažindį, Joną Mačiulį – Maironį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Adomą Dambrauską-Jakštą, Joną Totoraitį ir daugelį kitų mes žinome, o apie kaimynų baltarusių kunigus švietėjus praktiškai mažai ką esame girdėję. Todėl norisi bent iš dalies užpildyti šią spragą.
Dabar rašau knygą, kurioje pristatomi tik baltarusių kunigai švietėjai, kurie mokėsi, vienokį ar kitokį laiką dirbo ir kūrė mūsų krašte. Jų devyni, išvardinsiu abėcėlės tvarka: Aleksandras Astramovičius (1878–1921), Vincentas Hadliauskis (1888–1942), Juozapas Hermanovičius (1890-1987), Stanislavas Hliakauskis (1896-1941), Janas Semaškevičius (1883-1956), Adomas Stankevičius (1892-1949), Konstantinas Stepovičius (1890–1926), Viktoras Šutovičius (1890–1960) ir Vladislovas Taločka (1887-1942).
Čia reiktų pasakyti, kad baltarusių, kaip ir lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo praktiškai tuo pačiu laiku, ir vyko panašiai – prieš rusinimo ir lenkinimo politiką. Kova už tautą visų pirma reiškė kovą už savą kalbą, jos išsaugojimą. Šiame pasipriešinime mūsų kaimynai turėjo savos specifikos. Lietuvių kalbos, dėl jos savitumo ir išskirtinumo, negalėjo savintis nei lenkai, nei rusai. Baltarusių kalbą – atvirkščiai, carinės Rusijos laikais savinosi ir rusai, ir lenkai. Be to, ir vieni, ir kiti teigė, kad baltarusių kalbos iš viso nėra. Vieniems tai buvo rusų kalbos tarmė, kitiems - lenkų kalbos tarmė. Čia aktyviai buvo naudojama ir religija. Baltarusiai katalikai buvo laikomi lenkais, taip juos registruodavo ir prieš karą Lenkijos vykdomuose gyventojų surašymuose, o baltarusiai pravoslavai carinėje Rusijoje – buvo laikomi rusais. Taip caro valdininkai siekė visiškai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Tuo pačiu užsiėmė ir lenkai, kai okupavo Vilniaus kraštą.
Mano paieškas lietuvių-baltarusių literatūrinių ir kultūrinių ryšių erdvėje skatino ir Baltarusijos rašytojų dėmesys. Prasidėjęs susirašinėjimas su rašytojais Alesiu Karliukevičiumi, Vladislovu Mačiulskiu, Georgiju Marčiuku, Lidzija Arabei, Sergejumi Trachimionoku, Vladimiru Ruliu, kitais padėjo ne tik kaupti informaciją, tikslinti kai kuriuos faktus, bet ir geriau pažinti baltarusių kalbą, nes visų prašydavau, kad man rašytų baltarusiškai. Netrukus pradėjau skaityti baltarusių knygas originalo kalba. Tai savo ruožtu suteikė drąsos pabandyti ir vertėjo amato. Jau išverčiau į lietuvių kalbą Alesiaus Karliukevičiaus, Lidzijos Arabei, Georgijaus Marčiuko, Volgos Karatkevič kūrinių, turiu ir kitų vertimo planų.
Lietuvos baltarusistų asociacijos nariai. Viduryje - asociacijos pirmininkė, docentė Lidija Plygavka. Lietuvos edukacijos universitetas, 2012 m.
Šios mano pastangos buvo įvertintos. 2010 metais buvau priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Susitikimai su šios sąjungos pirmininku, žinomu baltarusių rašytoju Nikolajumi Čerginecu, kitais kūrėjais plėtė akiratį, skatino imtis naujų temų. Todėl su susidomėjimu dalyvavau Baltarusijos rašytojų sąjungos narių suvažiavime, vykusiame Minske 2011 metais. Manau, kad ir mano kalba, pasakyta šiame suvažiavime, susilaukė dėmesio. Ją visą perspausdino Baltarusijos rašytojų sąjungos savaitraštis „Litaratura i mastactva“ (Literatūra ir menas), dalį jos transliavo ir per Baltarusijos televiziją bei radiją, apie lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius teko kalbėti per Baltarusijos televiziją.
Dar vykstant rašytojų suvažiavimui, pasinaudojęs pertrauka, nutariau aplankyti „Zviazdos“ laikraščio redakciją. Su šiuo respublikiniu dienraščiu, einančiu baltarusių kalba, prieš gerą trisdešimt metų teko aktyviai ir artimai bendrauti. Tuomet dirbau „Tiesos“ laikraščio redakcijoje, buvau Pramonės, statybos ir transporto skyriaus vedėjas. Todėl prisiėjo dažnai keliauti po kaimyninę Baltarusiją, lankytis „Zviazdos“ redakcijoje, priiminėti ir Lietuvoje kolegas baltarusius. Šių draugiškų ryšių dėka „Tiesoje“ ir „Zviazdoje“ publikavau įvairius straipsnius apie Lietuvos ir Baltarusijos santykius, o „Zviazdos“ laikraštyje net kurį laiką vedžiau rubriką „Novini iz Litvi“ (Naujienos iš Lietuvos).
Lietuvos gudų reikalų ministras Juozapas Voronka (1918-1920 m.)
Dabar, atsiradus progai, parūpo užeiti į „Zviazdos“ redakciją, paieškoti senų pažįstamų, kurių, mano džiaugsmui, sutikau dar nemažai. Senų redakcijos vadovų, suprantama, jau neradau. Tačiau mano bendraamžiai, kažkada kartu bėgioję su korespondentų bloknotais, dabar vadovavo redakcijai. Buvo malonu vėl susitikti su Vladimiru Narkevičiumi, jau tapusiu vyr. redaktoriumi, su jo pirmąją pavaduotoja Liudmila Ryžаnkova, iki šiol iš rankų foto aparato neišleidžiantį fotokorespondentą Eugenijų Piaseckį, kitus kolegas. Gaila tik, kad jau nesusitikau su Anapilin išėjusiu kolega Anatolijumi Miasnikovu, su kuriuo daugiausiai teko pakeliauti Lietuvos ir Baltarusijos keliais.
Vizitas į „Zviazdos“ redakciją gerokai pakeitė mano kūrybinius planus. Atėjau į redakciją kaip svečiais, išėjau – kaip „Zviazdos“ korespondentas Lietuvai. Prisiėjo oficialiai akredituotis Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, nes tapau korespondentu, dirbančiu užsienyje einančiame laikraštyje. Teko vėl imtis įprastos korespondento praktikos. Rašyti apie Lietuvos įvykius, Lietuvos – Baltarusijos ryšius, tarp jų ir kultūrinius, literatūrinius.
Darbas „Zviazdos“ laikraščiui dar labiau skatino gilintis į Lietuvos ir Baltarusijos santykius, jų istoriją, dabarties aktualijas. Reikėjo apie Lietuvą rašyti taip, kad būtų sudomintas baltarusių skaitytojas. Todėl stengdavausi plėtodamas įvairias lietuviškas temas, ieškoti ir baltarusiškų sąsajų. Tai, beje, nebuvo sunku, nes Lietuvos ir Baltarusijos istorija buvo bendra kelis šimtus metų, abejose šalyse rūpinamasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, o šiuo metu vis labiau auga ir plečiasi įvairiapusis bendradarbiavimas ekonomikoje, kultūroje, švietime, sporte, kitur. Taigi, buvo apie ką rašyti baltarusių kalba skaitantiems „Zviazdos“ skaitytojams.
Kaune 1922 m. ėjo žurnalas „Belaruski stiag“
Džiugu, kad šias mano pastangas labai noriai skatino ir naujasis „Zviazdos“ vyriausiasis redaktorius, žinomas baltarusių rašytojas Alesius Karliukevičius bei mano gerosios kuratorės, „Zviazdos“ korespondentės Olga Medvedeva ir Ala Močalova.
2011 metais įstojau ir į Lietuvos baltarusistų asociaciją. Ji apjungia Lietuvos mokslininkus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, rašytojus, žurnalistus, dailininkus, kitus žmones, kurie domisi Baltarusijos ir baltarusių istorija ir dabartimi, jų kalba, kultūra, literatūra. Ilgus metus asociacijai vadovavusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė, rašytoja Alma Lapinskienė ir dabar jai vadovaujanti Lietuvos edukologijos universiteto Baltarusių kalbos, literatūros ir etnokultūros centro direktorė, docentė Lilija Plygavka daug padarė, kad šios temos būtų gvildenamos, plėtojamos. Bendravimas su Lietuvos baltarusistų asociacijos nariais ir man daug padėjo, praplėtė akiratį, leido geriau pajusti baltarusių indėlį į bendrą Lietuvos kultūrą.
Mano kultūriniams ieškojimas talkino ir prasidėjęs bendradarbiavimas su Baltarusijos ambasada Lietuvoje. Jos ilgametis (2006-2014) vadovas, nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Vladimiras Dražinas ir jį 2014 metais pakeitęs Aleksandras Korolis, kultūros patarėja Irina Zubko, spaudos sekretorius Germanas Puzirnyj, antroji sekretorė Marija Agafonova, kultūros patarėja Olga Dašinevič, kiti visada padėdavo išsiaiškinti iškilusius klausimus, patikslinti faktus. Pakviesdavo ir į įvairius baltarusių kultūrinius renginius, kurie vykdavo Lietuvoje ir Baltarusijoje. Šis bendravimas plėtė akiratį, baltarusių kultūros žinojimą.
Kai kas ir sunkino darbą. Visų pirma nenusistovėjusi to laiko baltarusių rašyba. Ilgą laiką vieni baltarusiai rašė lotyniškomis, kiti - rusiškomis raidėmis. Tai sukeldavo nemažai painiavos rašant tikrinius daiktavardžius, ypač vardus ir pavardes. Įvairūs baltarusiški leidiniai ir autoriai galėjo tą patį asmenį įvairiai vardinti. Savaip juos įvardindavo ir rašantys lietuvių, lenkų bei rusų kalbomis. Pavyzdžiui, tuomet Vilniuje gyvenęs ir kūręs žinomas baltarusių rašytojas ir švietėjas Maksimas Hareckis galėjo būti Goreckis, Gareckis, Horeckis, Hareckis.
Identifikuojant asmenį, ieškant jo, sunkumų sudarydavo ir tada prasidėjęs vardų ir pavardžių baltarusinimas: Ivan - Januk, Vladimir – Uladzimir ir panašiai.
Be to, lotyniškai rašantys baltarusių autoriai pradėjo vengti lenkiškų raidžių sz, sz, cz, vietoje jų ėmė, kaip lietuviai, naudoti raides č, š, ž. Naujosios raidės atsirado pavardėse, slapyvardžiuose ir laikraščių bei knygų pavadinimuose.
Beje, baltarusių leidėjai lotynų raidyną naudojo ir šias laikais. Siaržukas Vituška lotyniškomis raidėmis Vilniuje 1992-1993 m. leido baltarusišką savaitraštį „Vilnia i kraj“ (Vilnius ir kraštas).
Todėl paieškoms senuose bibliotekų ir archyvų kataloguose, internete, kur labai svarbi raidžių seka, tokios rašybos variacijos suteikdavo papildomų sunkumų. Tačiau talkino lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų kalbų žinojimas. Suprantant šią nelengvą situaciją ir iš anksto jai pasiruošus, dažnos paieškos baigdavosi sėkmingai, tereikėdavo tik daugiau laiko ir jėgų. Kita vertus, nelengvai pasiekta informacija, gautas teigiamas rezultatas žymiai padidindavo ir atradimo džiaugsmą.
Kaune 1923 – 1927 m. ėjo baltarusių laikraštis „Kryvič“
Priimta sakyti, kad Vilnius buvo vienas iš svarbiausių baltarusių kultūros židinių. Tai tiesa, bet ji nepilna. Tarpukaryje ir Kaune nemažai buvo išleista baltarusiškų knygų, ėjo keli periodiniai leidiniai. Čia didelę įtaką turėjo 1918 m. įkurta Lietuvos gudų reikalų ministerija, kuri atstovavo ir gynė baltarusių interesus, rūpinosi jų ekonominiais, kultūriniais ir švietimo reikalais, leido spaudos biuletenius. Gudų reikalų ministrais dirbo Juozapas Voronka, Domininkas Siemaška ir Ernestas Galvanauskas. Kaune 1920-1923 m., iki persikeliant į Prahą, veikė Baltarusijos Liaudies Respublikos Vyriausybė, Baltarusijos Rada, aktyvus buvo Baltarusių hramados CK biuras (1921-1927), Gudų veikimo centras Lietuvoje (1937-1940), Gudų moterų draugija Lietuvoje (1923-1929), Kaune baltarusiška emigracija vienijosi prie Baltarusijos nacionalinio komiteto, kurio pirmininkas buvo inžinierius A. Galavinskis. Kaune veikė ir Baltarusių kultūros ir švietimo draugija, Baltarusių leidybos centras. Draugijai ir centrui vadovavo Vaclovas Lastauskis. Veikė ir kiti baltarusių visuomeniniai judėjimai.
Kaune baltarusių kalba 1919-1920 m. ėjo žurnalas „Časopis“, 1922 m. – žurnalas „Belaruski stiag”, 1923 – 1927 m. laikraštis „Kryvič“. Baltarusiai rusų kalba 1921-1922 m. leido dienraštį „Volnaja Litva”, 1921 m. - žurnalą „Zerkalo“.
Baltarusiai Kaune tarpukaryje išleido ir nemažai knygų baltarusių ir rusų kalbomis. Tarp jų J. Voronkos „Baltarusių judėjimas 1917-1920 metais“, M. Zaleckio „Baltarusių reikalų ministerija per 10 savo gyvavimo mėnesių“ (1919), Vaclovo Lastauskio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų žodynas (1923), „Rusiškai-gudiškas žodynas“ (1924) A. Uznesenskio „M. Bagdonavičiaus poetika“ (1926).
Mums reikia geriau žinoti, ir kitų tautybių žymius žmones, kurie dirbo ir gyveno šalia mūsų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
