Pasaulis
01 03. Lietuvai ir pasauliui: geros valios bei altruizmo beieškant (2)
Irena Tumavičiūtė
Profesorius Krescencijus Stoškus teigė, jog nuostatos verčia grįžti prie labai senamadiško galvojimo, kad vis dėlto yra kažkoks idealas. Jis klausė, ar mūsų lietuvių liberalai pripažįsta kokį nors teisingumą, kai jie sako, jog pensijų grąžinti nereikia. Pensininkai sako, jog reikia, o tie sako – nereikia. Vadinasi, galime pasakyti, jog kiekvienas turi savo teisę. Gerai, kad atsiranda politikų, kurie turi vadinamąją atjautą – kaip Šopenhaueris pasakytų, savybę, kurią turi nuo lopšio. Vis dėlto didelės reikšmės turi ta aplinka, kurioje žmogus bręsta. K. Stoškus mano, kad filosofija šiame apirusiame pasaulyje ničnieko negali padaryti. Gal stipresnės sritys ką galėtų padaryti, pavyzdžiui, mokslas, kuris turi technologijų. Technologijos rodo, kad mokslas yra teisingas, kad jis yra pozityvus. Kalbėtojas pritaria filosofijos mokyklų kūrimui, nors mano, jog dabar filosofijos niekam nereikia. O kad jos nereikia, rodo postmodernizmas. Kuo pavirto filosofija postmodernizme – paraliteratūra. Kai neįmanoma atskirti literatūros nuo filosofavimo, arba filosofijos nuo literatūros. Tie dalykai yra susijungę į vieną struktūrą. Pačios filosofijos viduje yra krizės simptomų. Ten mirtis – pagrindinė tema. Tai padaryta ne iš džiaugsmo, nors mokoma, kad mirti galima linksmai. Postmodernizmas sako, jog mirtis yra viena iš džiaugsmo formų.
Problema yra ta, kad šitą laikotarpį įtakoja ne filosofija, net mokslas mažai įtakoja. Šitame kontekste dar vienintelė jėga, kuri kuria savo ideologiją, yra masinė kultūra. Ji dabar formuoja standartus, turi savo religiją, savo ,,dievus“, komercinė televizija kas vakarą jiems pažeria pluoštą ,,dievukų“. Tik reikia mokėti atsiklaupti, persižegnoti, dar vieną kitą veiksmą atlikti, prisijungti ar neprisijungti prie tų trumpalaikių ,,dievybių“. Tai yra nepatikima sritis, kurioje kiekvienas yra teisininkas, jeigu save vadina teisininku, kiekvienas yra menininkas, jeigu save vadina menininku, kiekvienas yra mokslininkas, jeigu pasiskelbia esąs mokslininkas - drąsiai, įžūliai, agresyviai. Čia teorinių diskusijų negali būti, čia gali būti tik savotiško postmoderniško tikėjimo dalykas.
Tai pripažino ne toks jau racionalus žmogus Zigmundas Froidas (Sigmunt Freud). Išlikęs labai įdomus jo pokalbis su Karlu Jungu. Kai buvo paaštrėjęs konfliktas tarp jų požiūrių, Froidas pajuto, jog gali prarasti savo šalininkus. Ir jis įkalbinėjo Jungą, jauną žmogų, palikdamas po savo mirties jį kaip ir savo atstovą, kad jis visus įtikintų, jog psichoanalizė turi perspektyvą, kad ja iš tikrųjų reikia patikėti. Į Jungo klausimą, kaip tai padaryti, Froidas atsakė „reikia tai kartoti, kartoti, kartoti“ – ir taip kalbėjo vienas iš racionaliausių Vakarų Europos žmonių, grindęs savo teoriją labai empyriška medžiaga. Jis padarė savo sprendimą taip, kaip padarytų ir nacionalinė komercinė televizija, paskelbdama ką nors vakaro ,,žvaigžde“. Profesorius jaudindamasis klausė: „Kas viešpatauja šitos krizės sąlygomis?“ – ir čia pat atsakė: „Kas valdo reklamą. Jei norime kalbėti apie tą įtaką, kalbėkime ne apie kažkokius globalinius procesus. Globaliniais procesais dabar kažkaip visus gąsdina. Sako nuo Niujorko iki Tokijo visur randi tą pačią Vakarų Europą. Visi oro uostai, visos geležinkelio stotys tokios pat. Išvada – esą globalizacija vyksta tik per technologijas. Bet savaime ji nevyksta – apie 300 metrų už oro uosto ribų, ten, kur gyvena žmonės, pamatysime, kad miestai yra skirtingi. Skirtybė prasideda viduje“.
Dėl to K. Stoškus priminė masinės komunikacijos priemonių poveikį kultūrai.
Svarstant, ar globalizacija yra pavojinga, atsiradę gudrių žmonių, teigiančių, jog reikia skirti globalumą nuo globalizacijos. Globalumas yra tas istorinis procesas, apie kurį prasitarė J. A. Krikštopaitis. K. Stoškaus nuomone, globalizacija prasidėjo 1521 m. – kai pirmą kartą aplink žemės rutulį plaukė Magelanas. Žemė buvo suvokta kaip visetas, visi žemės gyventojai kaip mūsų žmonės. Nuo to prasidėjo žemės įsisavinimas, kolonizacija ir kiti dalykai. Vadinasi, Magelanas įsisavino žemės rutulį – juk globus yra ne kas kita, kaip rutulys. Vadinasi, civilizacijos istorija yra to globalumo įsišaknijimas, išsiplėtojimas. Kadangi globalumo bijoma dėl to, kad jis unifikuoja, tad niekas dabartinės civilizacijos taip neunifikuoja, kaip masinės komunikacijos priemonės. Globalumas yra čia, už durų – jungiame televizorių, globalumas gąsdina kaip unifikacija. Ta unifikacija iš tikrųjų yra grėsminga, kadangi yra tam tikra tikėjimo forma, gerai finansuojama ir labai formuojanti elgsenos standartus. Profesorių stebina pedagogai, kurie auklėja vaikus, bet nemoko žiūrėti televizoriaus. „Mokinius formuoja televizija, o auklėja mokykla. Mokykla pralaimi visais atžvilgiais“, – ne optimistiškai baigė savo pasisakymą filosofas.
Profesorius Juozas Mureika pasidalijo mintimis iš savo straipsnio aptariamojoje studijoje, ypač pabrėždamas estetologiją, kuri tiria vieną iš fundamentalių dvasinių galių – pajautą, kuri gimdo prasmes, o už prasmių eina reikšmės suvisuotintu lygmeniu. Kaip logika tiria mąstymą, jo dėsningumus, formas, sandus, taip pajauta, tiriama estetologijos, įgyja panašų pavidalą. Tarpdisciplininiu požiūriu, tradicinė estetika, kuri buvo susitelkusi prie grožio sampratos ir įvairių grožio atmainų tyrimų, yra viena iš estetologijos atmainų. J. Mureikos studija minėtoje monografijoje vadinasi Estetika ir/ ar estetologija? Autorius nemanąs, kad čia viskas padaryta. Gal tik suformuluoti tam tikri kontūrai, kurlink reikėtų eiti. Jis pabrėžė, jog tai ypač svarbu, kai susiduriame su žmogaus ugdymosi problematika. Ankstesnioji pedagogika žmogų traktuodavo kaip tam tikrą daiktą arba indą, kurį reikia prikimšti, pripilti informacijos. Apgailestaudamas filosofas kalbėjo, jog ir dabar dar yra taip manančių pedagogų. Tik aktyviai ugdydamasis žmogus tampa asmenybe.
J. Mureika įžvalgą traktuoja taip pat kaip vieną iš pajautos būdų, kuris galioja teoriniu lygmeniu arba kultūros sferoje ir pačioje filosofijoje. Filosofijos srityje įžvalgos eina tam tikru intuicijų keliu. Ta įžvalga tampa pajautos būdu.
Akademikas Romualdas Grigas, kaip visada, stebindamas auditoriją netikėta grigiška istorijos faktų interpretacija, pabrėžė, jog filosofinė mintis turi būti papildyta ir pragmatiškesnėmis prasmėmis. Jis susitelkė ties tautos ir valdžios sąmoningumo atmainomis, kurias savo studijoje, paskelbtoje pristatomoje knygoje, yra pavadinęs utilitariniu pragmatiniu sąmoningumu ir istoriniu kultūriniu sąmoningumu. Sociologas yra įsitikinęs, jog pusiausvyra tarp šių sąmoningumo formų gali užtikrinti tvarią integralią valstybę, tvarią tautą ir jos tęstinumą. Bet tarp šių sąmoningumo formų nėra pusiausvyros. Utilitarinio pragmatinio sąmoningumo forma yra išsiskleidusi, ir matome įvairiausias dramatiškas atmainas, kaip utilitarinis pragmatinis sąmoningumas gali lemti valstybės žlugimą ir tautos likimą. Norėdamas tai įrodyti, profesorius priminė ir netikėtu rakursu interpretavo sudėtingą XVI a. pabaigos – XVII a. Lietuvos istorijos atkarpą, susijusią su Vazų laikais.
ATR karalius Zigmantas Vaza, Kotrynos Jogailaitės ir Švedijos karaliaus Jono III sūnus, tuo pat metu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Bet po Jono III mirties 1603 m. jis savaime užėmė Švedijos karaliaus sostą. Gilindamasis į XVII a. Lietuvos istoriją, R. Grigas sakė Zigmanto Vazos lietuviškumo neįžvelgęs. Vaza buvo užėmęs du sostus – Švedijoje paliko vietininką, bet jis buvo nušalintas, o po kelerių metų švedai paskelbė karą Abiejų Tautų Respublikai. Zigmantas Vaza tuo pat metu dar sumanė užimti Maskvos caro sostą. Bandė „sužaisti“ su abiem Lžedimitrijais. Žaidimas nepavyko. 1609 m į Maskvos caro sostą pasodino savo sūnų Vladislovą. Kokių baisių ambicijų būta – trys sostai! Vladislovą 1611/12 m. sukilę maskviečiai išvarė. Bet prasidėjo karas dviem frontais – su švedais ir su rusais.
Garbiąją auditoriją R. Grigas prašė suprasti, jog šį istorinį ekskursą jis pateikia atsipalaidavimui kaip atrakciją, norėdamas parodyti, kaip gali žlugti ištisos valstybės.
Po minėtųjų įvykių praėjus keliems dešimtmečiams, kilo Bogdano Chmelnickio vadovaujamas sukilimas. Vladislovas, išgirdęs apie kazokų sukilimą, iš išgąsčio mirė (1648 m.).
„Dėl ko sukilo Chmelnickis?“ – klausė kalbėtojas ir čia pat atsakė: „Jis daug kartų rašė Jonušui Radvilai, Lietuvos didžiajam etmonui, kad jie kariauja ne prieš savo brolius lietuvius, o prieš lenkus, nes lenkai užgrobė jų žemes, stačiatikių tikėjimą paskelbė už įstatymo ribų. Kazokai, būdami laisvi – Vytauto laikais šis luomas buvo įsteigtas saugoti pietines Lietuvos valstybės žemes nuo totorių ir turkų, – negalėjo susitaikyti su turėtų laisvių varžymu. Lenkai vogė geriausias jų žemes, miestuose ukrainiečiai buvo laikomi trečiarūšiais žmonėmis – kaip ir lietuviai, buvo vadinami cholopais, chamais. Kazokai sukilo ir prašė, kad Jonušas Radvila nesiųstų LDK kariuomenės. Bet Jonušas Radvila, paklusdamas karaliaus valiai, dalyvavo slopinant sukilimą. Daug kartų Chmelnickis Radvilai siuntė pasiuntinius. Ir pas karalių nuvyko pasiuntinys - karalius jį uždarė į kalėjimą, vėliau paleido. Kai Chmelnickis nebeturėjo kur dėtis, negalėdamas prisišaukti lietuvių pagalbos, prisijungė prie Maskvos.
Štai pragmatinio utilitarinio mąstymo padariniai. 1650-1670 m. – per dvidešimt metų -Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai. Ištiko baisi katastrofa. Kadangi kariuomenės siautė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, daug gyvybių pasiglemžė badai, marai. Tolesnius padarinius žinome“,– negalėdamas užgniaužti susijaudinimo kalbėjo oratorius.
Jo nuomone, tai yra pats liūdniausias pragmatinio mąstymo pavyzdys ir šiandien matome, kad utilitarinis pragmatinis mąstymas tikrai būdingas ir mūsų valstybei, ir visam pasauliui. Lietuviai žiną tą krizę, žiną, kad Amerikoje nekontroliuojamai leidžiami doleriai. Ir šiuo atžvilgiu akademikas įžvelgė paralelių su minėtuoju Lietuvos istorijos epizodu: kai Jonas Kazimieras Vaza nemokėjo atlyginimų, kareiviai ėmė plėšikauti, karalius išleido visiškai bevertes monetas.
Anot R. Grigo, toks chaosas mus persekiojąs iki šiol. Kaip vieną iš dabarties bėdų jis įvardijo tai, kad viskas matuojama nacionalinio produkto augimo procentais. Jis neturėjo omeny technologijų – jos turi egzistuoti ir tobulėti.
Kalbėdamas apie išeitį iš susiklosčiusios padėties, R. Grigas siūlė pamąstyti apie nulinį variantą, kuris sustabdytų šitą chaosą, beprasmį lenktyniavimą ir leistų susitelkti ties istoriniu kultūriniu paveldu, ties istoriniu kultūriniu mąstymu, į dvasines vertybes. Šito lūžio nematome pasaulyje. Atvirkščiai – vis kalbama apie įvairias finansines krizes, utilitarizmą. Atsirado tinklaveikos visuomenė, mes įtraukti į vieną grandinę. Suprantama, kad turi įvykti mąstymo revoliucija ir kad filosofinė mintis galėtų atlikti tam tikrą chirurgo funkciją. Nors ji neturi chirurgo galimybių, bet, pasak akademiko, ji galėtų veikti kaip terapeutas. Terapeutas praktiškai negydąs, jis skiriąs piliulių, bet organizmo neišgydąs. Chirurgas išgydąs – kažką išpjauna ir mums rimčiau padeda.
Atgal
.jpg)
(1).png)
