VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

03 03. Vasaros salynas

Kostas Fedaravičius

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas

Sklėriškio derlingi plotai,

Šluotai avižos rasotai

Lenkias žirnis parudavęs,

Dobilieną mina avys.

 

Girgsi žąsys atsiganę,

Rūkas parveja kamanę

Iš žieduotų augalų,

Sklėrišky naktim tylu.

 

Nukrenta žvaigždė nebyliai,

Kosmoso beribiai gyliai.

Paukščių takas nematuotas,

Tik mėnulio aukso luotas

 

Be garsų į tolį stumias

Pro vidurnakčio pakrūmes.

 

* *  *

Po tvorom šešėliai guli,

Pilnatį – auksinį nulį –

Nešasi dangus glėby –

Pilnaties lėkštė skambi.

 

Iš dangaus į žemę ritas,

Nes į dangų kraustos rytas.

Mėnesienos stiklas dūžta –

Šukės jos – į kuosos gūžtą.

 

Lizdo durys atsidaro,

Nuo rasos ir nuo nektaro

Linksta dobilas papievy,

Dagį – kryžkelės bedievį –

 

Vedasi į krikštą rytas,

Dilgių lapais nuplikytas.

 

Sklėriškyje rūtos žalios,

Dienos pilnos saulės galios.

Žydi puplaiškiai ir pupos,

Nugaros įgruzdę lupas.

 

Pats žydėjimo sezonas,

Rugiagėlių akys - monas.

Ramunėlės baltkepurės,

Vėjas, vieškeliu nukūręs,

 

Dulkių juostą pakabino,

Atsimerkę akys lino.

 

Prieš saulėtekį jos spindi,

Pievos ūgteli per sprindį,

Nes dar dalgio negalanda

Ant ežios nuoga balanda.

 

* * *

Pūkuotom  pievom nubrido

Dalgių aštrus mažoras.

Birželiui nereikia gido,

Jo gidas – krištolo oras.

 

Prie kriaušio kelnes raitojas,

Palakstęs po paupio žvyrą.

Sukišo vosilkos kojas

Į kvapnų rugių eleksyrą.

 

Kurapkos po dobilus nardo,

Bet jų nemato pelėda.

Tik dulkės kelių avangardo

Ant karvių bizojančių sėda.

 

Medaus prikimšęs burną,

Ant korio bitinas niurna.

 

Po Gervelę kuojos taškos,

Šieno kupetos kaip meškos.

Kailiai pūdymų pajuodę,

Pietūs kunkuliuoja puode.

 

Dalgiai dobiluos įkaitę,

Ožkos karias į pašlaitę.

Kiaulės vartosi po balą,

Uodegom maklynę mala.

 

Pakilnoja dangtį pietūs,

Kurkė, pasmakrę išrietus,

Kalakutui plikę kaso,

Žvingis kumeliuko baso.

 

Saulė gano gyvulėją,

Prakaite diena druskija.

***

Saulė pro beržyno šoną,

Ryto plėšdama nailoną,

Lenda, debesį atstūmus,

Pastatyti dienai rūmus.

 

Bičių trobesiai užverda,

Vasaros meduotą vardą

Taria spiečių milijonas,

Saulės degantis sijonas.

 

Dangų perskelia per pusę.

Svirtys, tyliai atsidusę,

Linkčioja galvom maloniai,

Keliasi iš rūko kloniai.

 

Žiovulį iš gryčių varo

Pypkės sklidinos nektaro.

 

Pirtį Sklėriškis kūrena,

Išmirkytos vantos.

Žąsys tvenkiny gagena

Tarsi dvasios šventos.

 

Trobose sijonai tvarkos -

Rūpesčiai kasdieniai.

Sutarkavo aštrios tarkos

Bulvę vakarienei.

 

Čirkina kiaulienį spirgą

Suodina petelnė.

Katino dvi akys žiba –

Tyko, ką užpelnė.

 

Kubilas vandens pripiltas,

Kyla rūkas – pievų sviltas.

***

Spindulį karščiausią meta

Saulė. Vyrai į sveikatą

Geria sulą paraugintą,

Akys jos vėsa nušvinta.

 

Vyrų kupros – šokoladas.

Pievoje grėblių paradas.

Moterų liežuviai skamba,

Kuria meilės ditirambą.

 

Darbas darbą veja, ryja.

Vaikas uosto pinaviją.

Pinavijos žiedas skečias,

Darbas Sklėrišky – ne svečias,

 

O patikimas kaimynas,

Duondaviu visų vadinas.

 

Sklėrišky vaizdai spalvingi,

Apasčia, padarius vingį,

Lėkdama į  Nemunėlį,

Neša jam Gervelės smėlį.

 

Smėlis tas lyg gintarinis,

Anties melduose kiaušinis.

Lizdas virš vandens pakilęs,

Šokinėja krūmuos zylės.

 

Niekas jų čionai nebaido,

Grįžta lydėk iš reido.

Į pakriaušę ji pasuko

Pasigaut riebaus kilbuko.

 

Nuo lydekos apsigynę,

Kuojos slepiasi meldyne.

***

Sklėrišky iš beržo vantos

Kabo klėtyje kaip šventos...

Pirtyje sveikatos duoda

Jos ne lašą, bet aruodą.

 

Sklėriškis ja plaka kūną.

Nuo jos karštas garas griūna.

Visos sporos atsidaro

Ir nuo vantos, ir nuo garo.

 

Sklėriškyje vantos labo,

Kūnui duodančios daug labo.

Vantos galią kūnas žino,

Kvapas pirtyje beržyno.

 

Plaka vanta kūną trapų

Gyvastim beržyno lapų.

Atgal