Poezija
05 23. LIETUVA
Alfredas Naktinis
Lietuva, Tėvyne mūsų -
Lyg lašeliai gintarų,
Neaprėpsi krašto tolių
Be kelionių ir draugų,
Čia aukštaičiai ir žemaičiai
Buvo nuo senų laikų,
Arė žemę ir dainavo,
Kraštą saugojo kartu.
Neša vandenis į jūrą
Mūsų Nemunas sraunus.
Ten pilis lietuviai kūrė,
Gynė jos nuo priešų mus.
Ežerai ir ežerėliai
Mirga, žėri iš toli.
Koks skaidrumas vandenėlio,
Kai su valtimi plauki.
Mūs smėlėtoje Dzūkijoj
Pilna grybų, obuolių,
O prie Biržų, Aukštaitijoj,
Bręstantys laukai javų,
Suvalkietiškas taupumas
Žinomas visoj šaly.
Dėl valstiečių sumanumo
Čia aruodai vis pilni.
Mes - aukštaičiai, darbštūs dzūkai,
Suvalkiečiai lygumų
Ir žemaičiai tvirto būdo -
Uždainuokime kartu.
Traukim skambią bendrą dainą,
Kelkim džiugesį širdžių,
Kad visa šalis aidėtų,
Teiktų laimės ir jėgų.
Kernavė
Puikus kampelis tėviškės gimtinės,
Neries apjuostas mėlyna vaga.
Jisai lietuvio dvasią atgaivina,
Nors siaustų vėjas ar žiemos pūga.
Senolių mintys, godos susipynę
Pasiekia mus iš spindinčio dangaus
Ir kiekvienam paliečia jautrią stygą
Tėvynės meilės, ilgesio skaidraus.
Rūsti, didinga praeitis atgimsta
Pajautos slėnio žydinčiuos laukuos.
Mana širdis prie tavo dvasios linksta,
Kampeli šventas tėviškės brangios.
O Kernave, pripildai širdis gėrio
Ir apsupi senovės kilnumu.
Prie piliakalnių aš sugrįšiu vėlei
Gėrėtis jų didingu gražumu.
Kur melsva Širvėna
Kur melsva Širvėna,
Apaščia, Agluona -
Gintarinė šalis Lietuva.
Šiam krašte lygumų,
Ežerų ir miškų
Biržų žemė, gimtinė mana.
Prie pilies Radvilų
Apjuostos vandenų,
Plauko gulbės žydram ežere.
Čia skaidriausia banga
Ir širdies atgaiva,
Čia ramybė užlieja tave.
Mūs takeliai gimti,
Dar vaikystėj minti,
Pats brangiausias man miestas esi.
Su tavim aš kartu
Žengsiu vienu keliu,
Nors ir būčiau nuo Biržų toli.
Jei pro Biržus teks vykt,
Prašom čia pasilikt,
Pavaišinsim alum su puta.
Čia skaisčiausias dangus,
Visada linksma bus
Ir skambės jums biržiečių daina.
Pažaislio liepos
Vaikštau Pažaislio takeliais,
Saulė pakilus pietuos,
Žydinčios liepos išlakios
Mena laikus dar anuos.
Žengė vienuoliai pro liepas
Čia su karščiausia malda,
Medžiai gyvybe alsuoja-
Glaudžias kapeliai šalia.
Guli vienuoliai užmigę
Šiuos kauburėliuos pilkuos,
Dievui gyvenimą skyrę,
Siekę pasaulio darnos.
Eina ir eina takeliais
Naujosios kartos žmonių,
Maldą kartoja lapeliai
Žydinčių liepų senų.
Metų begalybė
Gėlės tik žydėjo -
Jau lapeliai krenta,
Laivas greitai plaukia,
Artinas prie kranto.
Džiaugsmo šūksniai liejas
Iš žmonių krūtinių -
Linki daugel metų,
Turtų begalinių.
Linki nuolat semti
Žemiškų gėrybių -
Rodos, mes gyvensim
Visą amžinybę.
Jūra žilagalvė
Plauna smėlio krantą,
Mėnuo apsižvalgęs
Džiaugsmo nesupranta.
Laiko vandenyne
Varpo aidas gaudžia,
Saulė ir žvaigždynai
Amžių raštą audžia.
Prie vieškelio
Po vieną ateinam,
Po vieną išeinam,
Vis keičiasi kartos
Žemelės praeivių.
Kaip greitai užaugom,
Netekom tėvelių.
Dabar žilagalviai -
Anūkai lopšely.
Jau krintančių lapų
Pašvaistė liepsnoja,
Palinkę kryželiai
Prie vieškelio stovi.
Meilės aruodai
Vienas senas, kitas jaunas,
Margas maišosi pasaulis.
Pragyvenom daugel metų,
Rodos, žmonės vis tie patys.
Mes apgailim, kas jau mirė
Ar širdies žaizdas patyrė,
Nors ilgai liūdėt neverta -
Žemė turi griežtą svertą.
Laikas bėga, žmonės sensta,
Kas nebijo šalto karsto?
Kol dar sveikas, negalvoja,
Tik gimtadienius skaičiuoja.
Kol gyvybė mūsų žydi,
Eikime į gėrio žygį.
Te širdis nebijo gruodo,
Meilės pildosi aruodai.
Gimtieji namai
Medžių šakos dangų remia,
Kur kadaise aš gimiau.
Kaimas man vaikystę mena,
Čia laimingas aš buvau.
Man širdis nerimsta, ilgis
Brolio, sesės ir tėvų,
Meilės lūkesčių svajingų,
Kaimo šurmulio, darbų.
Upės vandenys banguoja,
Bręsta sodo obuoliai.
Rodos, laikas tau sustoja,
Kai gimtus namus lankai.
Kur siūbuoja senas klevas,
Stovi ten gimti namai.
Žalias kiemas šitoks savas,
Bitės dūzgia taip ramiai.
Laikausi širdim
Čia mana gimtinė,
Čia mano namai:
Palinkę berželiai,
Grakštieji klevai.
Tos lygumos plačios,
Girelė žalia,
Suaugę su žodžiais -
Brangi Lietuva.
Gyvenimo vingiai
Sumaišę kelius -
Dabar aš gimtinėj
Tik svečias kuklus.
Mintis mano kaime
Klajoja laukais,
Kur teka upelis,
Jaunystes keliais.
Įaugęs į žemę
Kaip medžio šaknim,
Tvirtai įsikibęs
Laikausi širdim.
Vieniša obelėlė
Auga, žydi obelėlė,
Pasodinta prie namų,
Linksta žaliosios šakelės,
Kai pro šalį praeinu.
Susimąstęs aš sustoju,
Kalbinu tyliu balsu:
Miela mano obelėle,
Tau negera, aš jaučiu.
Vėjas žodį pasigavo
Ir nusinešė toli,
Miško aidas man atsakė:
Grįžk gimtinėn, jei gali.
Bėgo dienos, bėgo metai,
Trauką tėviškės jutau.
Sugrįžau prie obelėlės
Ir karstai apkabinau.
Mano žingsniai, mano pėdos,
Mano prakaitas sūrus
Įsispaudė, įsigėrė
Į gimtuosius laukelius.
Negrąžinsi dienos
Negrąžinsi dienos, negrąžinsi,
Skuba laikas, vis bėga toliau.
Kai praeina gražioji jaunystė,
Metai lekia greičiau ir greičiau.
Tegu gėris pripildo mums širdis,
Meilė puošia, dabina kelius.
Mes gyvenkim turėdami viltį,
Kad laimingas vis būtų žmogus.
Šį gyvenimą, žmogui paskirtą,
Pragyventi mes norim kilniau,
Išdalydami šviesiąją viltį
Mūsų žemei, pasauliui ir sau.
Nuo širdžių nusiplaukime pyktį,
Pasikliaukim šviesia ateitim,
Mus kelionėj telydi jaunystė
Su tikėjimu, meile, viltim.
Gerk gyvenimo taurę tau skirtą,
Kilk su vėju aukščiau debesų,
Kol širdis tavo plaka, kol virpa,
Su gyvenimu ženki kartu.
Smėlio smiltys – kopų kalnas
Vėjas žarsto purų smėlį,
Jūros bangos supa mėlį.
Mūsų pėdas rasos vilgo,
Šnara, linksta kopų smilgos.
Smėlio smiltys - kopų kalnas,
Plyti jūra kaip ant delno.
Ošia bangos, švelniai plakas,
Spindi, žėri saulės takas.
Kojos mina baltą smėlį,
Vilnys plauna jį ir vėlei,
Paukštis, lengvas tartum pūkas,
Tyliai sklando, nardo, sukas.
Kaitrią šviesą saulė lieja,
Šildo smėlį, gaivų vėją -
Vėjo sparnas dangų velia,
Raštais puošia saulės kelią.
.jpg)
