Poezija
05 25. Kiek visko buvo
Vytautas Cinauskas
Ežia
Kiek buvo dėl ežios vaidų,
Šauksmų iš ratų, nuo statinės,
Kiek pykčio, iškreiptų veidų
Vardan vis tos pačios Tėvynės...
Visur apkaltinta ežia –
Pati kalčiausia ji, vargšelė...
...O man ežia - kelių pradžia
Į pažinimo šviesią šalį.
Ji vesdavo vaikus rytais
Į kvepiančią sakais mokyklą,
Gegužių žydinčiais šlaitais
Ir per upelio žalsvą stiklą.
Per ją, sugrįždamas namo,
Nešiausi raidę, žodį, maldą.
Nekvaršinau galvos - kieno
Šita ežia ir kas ją valdo.
Ji buvo mūsų - piemenų,
Kaip vakarinis laužo dūmas,
Kaip išraustos iš pelenų
Bulvytės paišinas gardumas.
Nuo jos laukinė obelis
Vaikus dalino mūsų sodams
Ir žarstė saulė į dalis
Žiemkenčius spindulius aruodams.
Čia buvo žemuogių vieta,
Pabirt į duoną ruošės kmynai,
Ant jos, sėdėdami greta,
Pypkiavo du geri kaimynai.
Šnekėjo, kad lietaus gana:
- Jau atsigavo vasarojus...
- Va tavo Nastė jau pana,
Ir mano Juozas jau artojas...
Nenujautė, kad Juozas žus
Prie šios ežios miglotą rytą,
Pašlakstęs kruvinus lašus
Ant pilko Lietuvos granito.
Ir Nastė nebepagimdys
Nei audėjėlės, nei artojo...
Prie Vorkutos juoda mirtis
Jos kaulelius baltai apklojo.
Seniai ežia ta suarta,
Ir kur ji buvo - kas bežino?
Bet tempia po kartos karta
Pagiežos. girgždantį vežimą.
Bet man liks atmintim gražia,
Lyg proskyna per klaidžią girią,
Vaikystės nuostabi ežia,
Kuri ir vienija, ir skiria.
1992 m. gruodis
Mūsų jaunystė
Jaunystėj mūsų nuplaukė su sieliais
Ir liko Šiaurėje sušalusi ledu.
Jaunystės mūsų nukankintos Vėlės
Po taigą klaidžioja benamės, be vardų.
Jaunystę mūsų po žeme užgriuvo
Juoda anglim urvuos ties Vorkuta.
Jaunystė mūsų bunkeryje žuvo
Su sprogusia prie veido granata.
Jaunystę mūsų gervės apraudojo
Sutrikusia virš stepės grandine,
Kada jinai beprasmė ir bekojė
Iškosėjo plaučius Kazachstane.
Jaunystė mūsų rytmetį sukniubo
Ant kryžkelės po pilku smūtkeliu,
Ir peršautą jaunystės šviesų rūbą
Dar saugo motinos su krikšto rūbeliu.
Bet vėl atsiliepė pražuvusi jaunystė
Į šauksmą Sausio tryliktos nakties,
Kartu ištverti su Tauta ar kristi
Vardan laisvos Tėvynės ateities.
Ir stojome visi petys į petį
Prieš ordą, spjaudančią švinu ir ugnimi,
Susikabinę rankomis, pamatę ir supratę,
Kokie mes esame šilti ir artimi...
... Jaunystė mūsų neplaukė pavėjui,
Nesilenkė šėtoniškoms audroms,
Savu krauju palaisčius žemę, sėjo
Ji Laisvės grūdą ateities kartoms.
1992
Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj...
Ir nieks tos valandos nesulaikys -
Liks čia arimai, ežerai ir girios...
Bet kaip pažvelgsiu broliams į akis,
Sava mirtim - ne nuo žaizdų numiręs.
Ką atsakysiu Tėvui, kai paklaus:
- Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj, anapus?..
Supras iš mano žvilgsnio nebylaus,
Kad Lietuva laisva - laisva netapus...
Kad po gimtinę melas ir klasta
Susikabinę už parankių šlaistos,
Kad prarasta per vandenis brasta
Ir vėl akivarais žiojėja raistas.
Kad nugalėjo kūnas, o dvasia
Vėl nustumta į tolimiausią kampą,
Kad pažadai ištirpo dausose
Ir žodžiai su darbais nebesutampa.
Kad vėl riaumoja Sibiro lokys,
Sugirgžda kameros kraujuotų durų vyriais...
...Kaip pažiūrėsiu sesėms į akis,
Ne nuo žaizdų - sava mirtim numiręs...
1993 m. balandis
Avilys
Dar išdraskytas avilys,
Koriai tušti. Perai sušalo.
Ir dar negreit išsivalys
Bitelės pėdsakus vandalo.
Pasklido po šalis tranai
Ieškoti duonos dykaduonės.
Užteks ir tų, kur liks čionai,
Ir dabarčiai, ir palikuonims.
Siaura laka dar užversta
Pilkais gynėjų lavonėliais,
Bet dar gyva, bet dar šilta
Širdelė bičių motinėlės.
Ir bręsta įsčiose karta
Savajam aviliui ir spiečiams.
Naktis tamsi, naktis šalta,
Bet po nakties aušra vėl šviečias.
Ir bus dar saulės, po žiedų,
Medaus, pienelio, duonos, pikio.
Bitelės neišmirs badu.
Kad... tik nebūtų susipykę!
1993 m. rugsėjis
Taip ir jaučiau...
Taip ir jaučiau, kad pirmas atsirasi,
Kada pyragą šventinį raikys,
Tad leisk pažvelgt į tavo tamsią dvasią,
Į sukto žvilgsnio lakstančias akis.
Kada prie Bokšto tankai užriaumojo,
Kada beginkliai kovės su vilkais,
Tu iš paskos, aplenkdamas pavojų,
Kaip virvė per mėšlavežį vilkais.
Dabar jau pirmas brauniesi į priekį,
Kad būt aukščiau - palipi ant karstų,
Bet aš žinau: tą naktį skausmo riekę
Ne su tavim dalinomės kartu!..
1993
Pokario vakaronė
Merginos šoko. Muzikantas grojo,
Į taktą mušdamas tėvo batu.
Nepratę pirštai klysdami bėgiojo
Armonikos sagų perlamutru.
Merginos klausė baltąją ramunę,
Ar meilė dar sugrįš baltais žiedais...
O mes, berniokai, stumdėmės alkūnėm
Ir bosinome lūžtančiais balsais.
Sulojo šuo - ir ..mirtimi paspringo,
Sustingo kauksmas pilnaties vaške...
Merginos šoko karo šokį cvingą
Ir lėtą valsą „Kaip gražu miške“.
Miške nubuvo nei gražu, nei gera,
O kruvina, beviltiška, baisu.
Čia už kiekvieną medį ėjo karas
Be fronto linijos, be apkasų.
Sudužo stiklas, ir mirtis įskrido
Maža, juoda nakties peteliške.
Suklydo pirštai ir žemyn nuslydo...
Nutilo valsas „Kaip gražu miške“.
***
Buvai balta balta kaip gulbė,
Kaip baltas žiedas jazminų,
Kada nušovė ir paguldė
Tave ant gatvės akmenų.
- Kalė tu! - šaukė,- bunkerinė!-
Sustoję pusgirčiai ratu,
Ir keikė žodžiais paskutiniais,
Ir spardė kerziniu batu...
Gelsva kasa juodai sustyro,
Išmirkus tavo kraujyje.
Greta gulėjo kaimo vyrai,
Už laisvę kritę kovoje.
Buvai pilka pilka kaip žemė,
Kaip rudenio pilka delčia,
Kai į durpyną nuvažiavę
Į duobę įmetė slapčia.
Ir žemė jiems neprasivėrė.
Dangus neperskilo perpus...
Jie mušė, šaudė, vežė, gėrė
Ir grūdo į slaptus kapus!
Tardymas
Birutei S., pokario metą moksleivei
Nežinau, nemačiau, negirdėjau.
Lūpos sumuštos šnabžda vien: ne.
Vis arčiau veidas liaudies gynėjo:
- Pasakysi tu, sterva, ar ne?..
Nemačiau, nežinau, negirdėjau.
Ak, kaip dvokia aitria namine!
Ne, ne mano broliukas gulėjo
Prie šaligatvio kraujo klane.
...Nieks nebuvo iš miško atėjęs.
Niekam valgyti nenešiau, ne.
Nežinau, nemačiau, negirdėjau.
Tik per pilvą nemuškite... Ne!..
----
Aš mačiau. Aš žinau. Aš girdėjau.
Ir tylėti dabar nevalia.
Lietuva nukankinta gulėjo
Kruvinų akmenų patale!
***
Paplak dar truputį, širdie,
Ir akys, dar pabūkit šviesios.
Palauk, dar neskubėk, mirtie,
Išvest į nebūties pavėsį.
Pakilk iš pelenų, viltie,
Kibirkštimi neužgesinta.
Prabusk, nubuožinta mintie,
Guita tiek metų ir slopinta.
Nugrimzk į praeitį, tremtie,
Pilna žiaurumo ir patyčių,
Bet viską saugok, atmintie,
Kaip saugojai paveikslą Vyčio!
Per amžius būk gyva, Tauta,
Tvirta kaip ąžuolas Stelmužės.
Išgirsk, atgimstanti karta,
Tėvynės Laisvės varpo dūžį!
Paplak dar truputį, širdie,
Ir akys, dar pabūkit šviesios...
Atgal
.jpg)
