Poezija
05 31. Aušrynė – šviesos ir gėrio lašelis...
(Aušra Žigutytė)
Birutė Silevičienė
Man smagu, kad Aušra Žigutytė rašo ne tik eilėraščius, bet ir prozos vaizdelius, kurie plaukia lyg upėje ramus vandenėlis. Ji viską pasakoja nuoširdžiai ir atvirai, be jokių pagražinimų, išsigalvojimų. Piešia minčių vaizdinius tokius, kokius mato savo aplinkoje. Matydama blogį – išgyvena. Nori, kad viskas keistųsi ir būtų normalu gyventi.
Džiaugsme Aušra kaip šauklės spindulys šviečia ir tą šviesą dalina žmonėms, artimiesiems, draugams.
Šviesk, Aušra, plasnok kaip drugelis Lietuvos žemėlapyje. Kurk, būk laiminga, nes turi tikslą gyvenime išleisti knygas. Jų laukia skaitytojai, draugai, pažįstami. To tau linkiu, mieloji Aušra!
Jausmų šėlsmas
Aušrynė (Aušra Žigutytė)
Aš nežinau, kas vyksta.
Nesuprantu, kada naktis, kada diena,
kodėl verkiu kartais viena.
Pasaulis turi daug spalvų,
bet dienos pilkos, su rūku.
Ištirpo dienos, žydinčiom gėlėm,
tas grožis liko ten, širdy.
Klaustukų daug, atsakymų nėra,
norėčiau, kad sugrįžtų laikas,
kai dovanojai džiaugsmą, šypseną, gerumą,
kai dovanojai net save.
Sakyti noris daug, bet žodį tart sunku,
gal nesupras, išjuoks,
tada bus dar blogiau,
nebegaliu būti viena, nebegaliu!
Ausyse aidi tavo žodžiai, miegot negaliu.
Nedrįstam pasakyt, o gal nemokam?
Gal varžo pančiai, pažiūros, kalbos?
Juk turi būt ugnelė
ir ji turėtų degti,
ir nesvarbu, kad šiandien lis lietus.
Juk nesvarbu bereikšmiai žodžiai,
pasako viską elgesys, kūno kalba
ir akių sodai, pražydę nuostabiais žiedais.
Nebėk nuo tylos, neverta.
Įsiklausyk, ką sako tau širdis,
nebijoki žodžio tarti, pajausti laimę,
gražų jausmą, matyt tiek daug,
save dalinti, kažko geisti...
Juk gera grįžti į tą laiką,
į laiką gražų, kai visada buvai šalia
ir prie savęs glaudei mane.
Norėčiau būt tenai ir vėlei,
kad vėl pakviestumei mane –
„graži diena, gal nori pasivaikščioti
po Verkių parką ir pasimėgauti
gražia rudens diena?“
Norėčiau pradingt naktyje.
Ištirpt, kaip snaigė,
bėgt toli, toli į tylą,
pasiklausyt savęs, savo minčių,
širdies plakimo, žodžių...
Norėčiau pradingt naktyje.
Debesų laiptais lipsiu į dangų,
surinksiu visas žvaigždes,
nusišypsosiu mėnuliui.
Nakties išausta skraiste pridengsiu nuogą kūną.
Į plaukus įpinsiu žvaigždes, ateisiu tyliai,
naktyje liksiu tam, kad tu galėtum skristi.
Pavargęs, švarus kūnas,
širdis išsiskleis, kaip gėlės žiedas,
lūpom degančiom jį palietus,
degins šiltų rankų glamonės,
kaip suderintos gitaros stygos
kūnai, įsitempę truks.
Išeini
Tiek daug veidų čia ir šviesa
tokia blanki, kaip vienuma...
Išvydus tavo veidą toj šviesoj,
negaliu aš atsispirt pagundai, tarsi kančiai.
Vėl mano akys pasiekia tave,
širdis, tarytum vilkas staugti ima...
Ir gaila man savęs, tavęs...
ir gaila to,
kas tapti galėjo amžinybe.
Meilės ieškojimas,
aš ieškau meilės tolimiausiuose miestuose,
tuščiuose namuose...
Benamė meilė
Ieško kažko, vaikšto kažkur,
saulė leisis, saulė kils ryte pasveikinti tavęs.
Dainą tyliai angelas dainuos,
tave apkabins, pavargęs ieškoti meilės.
Mane apkabins angelas,
dainuos dainą, guos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
