Poezija

07 18. Sakmė apie vilką

Artiom Čanov

Daug pasauly būvio legendų,

Kai kur tai teisybė, kai kur - ir melas.

Per prizmę paslaptingų metų

Tiesos aiškios jau nerasi.

Ir dabar jums noriu pripažinti

Legendą apie tai, kaip seniai

Tarp miškų krašte neįžengiamam

Kunigaikštis susapnavo sapną.

Taip, garbingai Lietuvą jis valdė.

Kunigaikštis Gediminas

Tvirta ranka užkariaudavo

Daug žemių naujų, ir kartais

Jis mėgo juk ne tik karą,

Bet ir daug pramogų įvairių.

Labai patikdavo kunigaikščiui

Medžioti laukiniuos miškuos.

Ir kartą likimas išvedė jį

Į tolimą mišką medžioklėn,

Ten, kur Vilnia nerūpestingai bėga,

Ten, kur ančių pilna.

Tolumoj nuo žmonių balsų

Drąsiai laukinius žvėris jis varė.

Valdovas buvo miškų kautynėse –

Rūstus tauras jo auka parkrito.

Temo. Ir saulės apskritimas

Leidos už žemės kraštelio,

Rūkas apsupo aplinkos platumas

Valanda, antra ir... nieko nematyti.

-Mums laikas grįžti į Trakus,

Visgi juk išeitis, prašau, ir yra:

Nespėsime temstant, ką gi, tegu,

Nuspręsta, nakvosime čia.

Uždekite ant kalvos laužus,

Ir paruoškit dabar pietus.

Sugriauti palapines ant žemės –

Pasigirdo kunigaikščio įsakymas.

Linksminosi jo svita,

Garbingą pokylį surengė,

Juos supo tamsa –

Pasaulis nusileido sapnų karalystėn.

Užsidegė ugnelės danguje,

ir Paukščių Takas pasirodė –

Šaltojo mėnulio blankioj šviesoje.

Miškas stovėjo, suvokdamas esmę –

Visas mįsles ir paslaptis lemtingųjų,

Ką paslėpė nuo visų žemė –

Nuo vaikų savo pasileidėlių

Ji garbingai juos saugojo.

Viskas aprimo. Ilga diena baigėsi,

Ir žmonės pavargę sumigo, -

Tarp ramių lietuviškų kalvų

Ilsisi kunigaikščio būrys.

Ant kilimo neramiai miega,

Išsidraikęs Gediminas.

Snaudžiantis miškas aprimo ir tyli,

Laukdamas aušros valandos.

Baigia degti po dangaus skliautu laužai

Bet netrūkstantis kunigaikščio sapnas –

Mato Vilnios upės žiotis,

Greta jos mato kalvą.

Didžiulis ir pilkas vilkas stovi

Ant tos kalvos viršūnės.

Jo žvilgsnis aiškia šviesa dega,

Snukį į dangų užvertęs,į mėnulį.

Vilkas garsiai ant tos kalvos staugia,

Tarytum šimtas vilkų viduje.

Lyg būtų jis nežemiškų galių,

Tartum plienas jo kraujyje.

Kunigaikštis čiupo lanką su strėlėmis,

Templę ištempė, prisėdo.

Kai yra jėgų, strėlę po strėlės,

Jis leido į pilkąjį tikslą.

Net negalėjo to vilko sužeisti

Tik aplaužė visas strėles.

Kaipgi žvėrį dabar nugalėti?

Templė sugadinta – guli žolėje.

Piktas staugimas visą apylinkę sukrėtė,

Išbudino žvaigždėtą naktį,

Ir... nubudo Gediminas,

Kažkaip jaučiamas šaltis viduje.

Niekada dar nematė kunigaikštis

Tokių realių ir keistų sapnų.

Ir jis pas save pasikvietė tarną,

Kad porą žodžių jam tartų.

-Čia, tolumoje, prie plačios upės,

Žynys senasis Lizdeika gyvena, -

Matai ten, prie vandens, ugneles? –

Jis Šventąją ugnį saugo.

Sako, labai jis protingas.

Reiškia, senis galėtų tiksliai

Nakties šios mano sapną paaiškint.

Atveskite žynį pas mane!

Ir žynys prisistatė pas kunigaikštį.

-Ką tu, kunigaikšti, norėjai sužinoti?

Tavoji širdis dėl kažko serga,

Papasakok man, Gediminai.

-Šią naktį aš mačiau sapne

Pilkąjį vilką – jis didelis!

Stovėjo ant kalvos prie upės.

Paaiškink šį sapną, seneli!

O kai jis sustaugė į mėnulį,

Pasirodė, jog tai - griaustinis!

Tartum ruja vilkų jame viename

Įsikūnijo iš pusių visų...

Kliudyti aš jį stengiausi –

Vieną po kitos strėles leidau,

Ir aplūžinėjo jos. Bet vilkas

Pasirodė iš metalo.

Ilgai galvojo senelis Lizdeika,

Prieš atsakant jam.

-Pranašingas sapnas tave aplankė naktį,

Jį reikia suprasti protingai.

Tai mūsų visų dievųų valia,

Tai priimk tą valią, kunigaikšti!

Pasirinkimas likimo, matyt, toks.

Klausyk, klausyk, Gediminai!

Tas vilkas, kurs tau prisisapnavo,

Reiškia, kad greitai tu

Ant aukštos kalvos pastatysi

Milžinišką pilį prie upės,

Tai, kad ši pilis bus stipri,

Kaip geležinės užtvaros vilkas,

Ir mūšyje nenugalimas, -

Garbins jį liaudis.

Yra ir dar sapno reikšmė, –

Čia išaugs didelis miestas.

Ir šlovė bus jo didžiulė,

Kaip staugimas vilko viduj.

Štai tokie Lizdeikos žodžiai

Aiškino kunigaikščiui. O šis atsakė:

-Man patinka visa tai, ką pasakei

Tu man čia. Ir už tai tau

Aš duosiu dosnių dovanų

Negailėdamas, tave apdovanosiu.

Aš paklausysiu valios dievų –

Ir tavo žodžius realybėj įgyvendinsiu.

Štai šitaip nutiko seniai

Medžioklėj vienam kunigaikščiui.

Kai laikas tam atėjo,

Jis pastatė prie upės žiočių

Garbingą miestą, pavadino jį Vilnium,

Perkėlė į jį sostinę.

Iki šių laikų kunigaikštį Lietuva mena,

Nors ir daug amžių praėjo.

Pabaiga

Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė

P.S. Poetas Artiom Čanov iš Rusijos ketina pirmą kartą aplankyti Lietuvą ir Vilnių. Todėl jo „Sakmę apie vilką“ išverčiau, linkėdama jam gražios viešnagės mūsų mieste ir malonių susitikimų su draugais literatūriniuose renginiuose.

Atgal

Poezija

07 18. Sakmė apie vilką

Reklama