VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

10 21. Bėganti gyvenimo brydėmis...

Birutė Silevičienė

Vladislava Kursevičienė – puiki poetė, rašytoja, nuoširdi moteris, motina, močiutė. Išleidusi keliolika knygų lietuvių, lenkų, rusų kalbomis.

Nuoširdus žmogus, buvusi pedagogė, mokyklos direktorė – turi didžiulį žinių bagažą. Atviras žmogus, nepavydi niekam: ar tai būtų poetas, ar rašytojas, pasidžiaugia kiekvieno kūryba, gavusi knygelę dovanų – nuoširdžiai perskaito ir išsako savo mintis.

Poetė Vladislava Kursevičienė

Vladislava dalyvauja ne viename literatūriniame būrelyje. Neseniai priimta į Nepriklausomų rašytojų sąjungą.

Kaip „Gildijos“ literatūrinio susivienijimo narei palinkėkime šviesaus kūrėjos kelio.

Gavusi pluoštelį jos eilėraščių, pateikiu „Lietuvos aido“ skaitytojams. Prabėkime jos gyvenimo brydėmis, linkėdami niekada nepadėti plunksnos.

BRYDĖS

Privalome praminti

Kiekvienas savo brydę,

Nors daug lengviau keliauti

Išvaikščiotu taku

Ir pėdsaką šioj žemėj

Privalome palikti,

Kad ainiai mus minėtų

Tiktai geru žodžiu.

Išėjus mums kad liktų

Ne vien seni albumai,

Kur nuotraukos gelsvėja

Ir neįdomios jau,

Kad liktų darbo vaisiai:

Sodai, namai ar knygos,

O ką ten įrašysim,

Galvokime dažniau.

VEIDAI

Porceliano lėlės

Raukšlelių neturi,

Vienodi, bejausmiai

Jų visų žandai.

Lėlėms verkt nereikia,

Nereikia ir juoktis,

Tad skausmo bei džiaugsmo

Nerodo veidai.

 

O veidai gyvųjų

Tai visai kas kita,

Tokie išraiškingi,

Gyvybės pilni.

Čia raukšlelės juoko,

O čia rūpestėlio,

Be šitų raukšlelių

Būtų negyvi.

 

ŽEMĖ PRAŠO LIETAUS

(Melodija kaip „Siela ištroškusi Dieviško grožio“)

Žemė išdžiūvus iš troškulio alpsta,

Argi jį gali žmogus numalšinti.

Dieve, išdžiūvusią žemę pagirdyk,

Neleiski sausrai gyvybės naikinti.

 

Vandeniu girdyk žolelę ir medį,

Net vabalėliams juk atgaivos reikia.

Žmonės laimingi paūksmę suradę,

Tegul pavėsis jiems džiugesį teikia.

 

Prašom lietučio, griaustinio nebijom,

Kai vis žaibuoja, padangėje griaudžia,

Žinom, pagelbėsi mūsų lelijoms,

Dievo apvaizda juk niekad nesnaudžia.

 

GRAŽUOLĖ VASARA

„Gražuole vasara, mylėčiau aš tave.

Jei ne uodai, ne dulkės ir ne musės“,

- Žymusis Puškinas taip rašė anuomet,

O man patinka ši puikioji misis.

 

Didingas stotas jos, ir eisena tvirta,

Gėlėtais šilko rūbais pasipuošus,

Kaip žemuogė kvapni, kaip saulė ji karšta,

Subrendusi, mylėti pasiruošus.

 

Ilgiausioji diena, trumpiausioj i naktis,

Pakrūmėse jai jonvabaliai šviečia,

Savo žaviais kerais vilioja ji visus,

Paparčio žiedo mus ieškoti kviečia.

 

Aš myliu vasarą su jos spalvom, kvapais,

Su jos kaitra, su musėm, vabalėliais,          

Su kvepiančiu šienu, su žemuogėm šile,     

Su atlaidų saldainiais, su pievų katilėliais.

POETAS IR KAŽKAS

Nosis vis knygon įbesta,

Pieštukas rankoj nuolat,

Gal veikti neturi, ar ką? –

 Kažkas poetą puola.

 

Argi kūryba ne veikla,

Ar talento nereikia?

Nejaugi dirba tiktai tas,

Kas aria, sėja per dienas

 Ir kitą žmogų peikia?

 

Gali pats nesiteisint man,

Kad žemės art nemoki,

Aš duoną auginu,

O pats          

Su knygom tik ir šoki.

 

Vis duona, duona ir darbai,

Dėl to tiktai ir gyventi?

Pasaulio balto nematyt,

Be tikslo greit pasenti?

O aš rašau, kažkas skaitys,

Nes kuriame dėl šito,

Ir perskaitęs tada sakys

Gal būt po metų šimto:

Matai, žmogaus seniai nėra,

Jam vien rašyt patiko,

Jis rašė tad be atvangos,

Ir kūriniai išliko.

KAS TU ESI, POEZIJA?

Poezija - kas tu esi?

Kokiu vardu turiu tave vadinti?

Tu vis kita:

Tai lyriška,

Švelni kaip motina,

Svaiginanti kaip vynas senas,

Tai šaukianti, veržli,

Į kovą kviečianti

Ir kaip gyvenimas

Esi tu įvairi.

 

Poezija - svajonės,

Džiaugsmas ir vargai,

Sėja ir rugiapjūtė

Bei žydinti jaunystė,

Sapnai ir realybė,

Aušra ir sutema,

Tikslai ir priežastis,

Silpnumas ir stiprybė.

 

Poezija - tai kelrodė žvaigždė,

Malda kasdienė,

Asmenybės ego,

Poezija - gyvenimas,

Kur kartą gyveni,

Poezija - tai alfa ir omega.

 

KAD ŽODIS NEVERKTŲ

Gyvena sau žmonės,

Per žemę keliauja,

Kiekvienas kasdieną

Su žodžiais draugauja.

 

Stebuklų stebuklas

Tas žodis kasdienis,

Į kalbą įpintas,

Ir žodis pavienis.

 

Nes žodis - tai syvai,

Ištryškę iš žemės,

Te vaikas jį gerbia,

Temyli jį senas.

 

Vis prašom ir prašom:

Mylėkime žodį,

Kad prasmę turėtų,

Kad būtų paguoda.

 

Kad žodis neverktų,

Kad žodis skambėtų,

Kad žodį išgirdus,

Širdis neskaudėtų.

 

KAI NEPILNA ŠEIMA

Kartą dvi mergaitės

Neturėjo tėvo.

Buvo dvi močiutės,

Buvo du seneliai,

Buvo ir mamytė,

Darbuose paskendus,

O jos taip norėtų

Pasėdėt ant kelių.

 

Juk vaikai kaimynų

Turi tėtį, mamą,

O savo tėvelio

Tiktai jos neturi.

Kokia neteisybė!

Kodėl nesugrįžta?

Močiutė vis sako,

Kad jis pas Dievulį.

 

Jei būtų tėvelis,

Tai jis pavežiotų,

Atvežtų saldainių,

Ledų, „aselpinų“...

Kurgi jo ieškoti,

Kad namo sugrįžtų,

Kaip gi jį pašaukti?!

Net mama nežino.

 

RUDENĖJA

Jau beržas puošeiva sruogeles nudažė,

Klevas užsidėjo kariškio beretę,

Atstatė krūtinę tarsi generolas,

Kad glostytų saulė - amžina koketė.

 

Vėjas sušiureno, sijonus nurovė                

Nuo visų liepaičių, kurios keitė rūbą,         

Pagailo berželiams savo sesių liepų,           

Tik dabar pajuto, kaip greit laikas srūva.   

 

Neseniai žaliavo ir gelsvai žydėjo,             

Bitutes maitino, maisto nešykštėjo,            

Dabar viskas snaudžia, visos spalvos keičias

Net klevams jau aišku, kad ruduo atėjo.

 

SENATVĖ

Ateini sulinkusiom kojom,

Nelaukta, nekviesta, neprašyta.

Ateini, nors galėtum dar neiti,

Palaukti dienelę, kitą.

 

Ateini be dantų ir pražilus,

Rodos iš niekur, iš gatvės,

Iš laiko, kur byra kaip smėlis,

Nes tavo vardas –

SENATVĖ.

 

Atgal