VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

11 04. Šių dienų būtybės

 

Vaclovas Volkus

Jų kūne tik grubi galia,

Mėsos ir kaulų gabale

Jų prigimtis plėšri.

Tuo jie didžiuojas, jiems valdžia,

Veiklos pradžia ir pabaiga

Jų nešvariam kely.

 

Jie gali būti be širdies,

Jos nesupras, nepagailės,

Jiems niekalas garbė.

Jų kūne dvasios tuštuma,

Daiktų ir aukso prikrauta

Pajuodėlė dėžė.

 

Tokių ir gyvulio reikmė.

Iš to ir seka pasekmė

Nežmoniškų darbų.

Nors ir bedrąsiai. Jie žmogus,

Tik slepiantis žvėries nasrus,

Apsaugok Viešpatie nuo jų.

 

Ką pasėjai, tą ir pjauni

Jau rudenį už viską mokam,

Jei su jaunyste brendom, nokom,

Be mokslo, be žinių.

Galvojom debesis apskristi,

Per upes, per marias perbristi

Neturint duomenų.

 

Vėliau ir artimam pavydim,

Jo sėkmę vergiškai palydim,

Su įtariu žvilgsniu.

Pamiršę, kad likimo kalviai

Mes patys, bet ar mąstom blaiviai,

Ieškodami kaltų.

 

Iš ciklo metų mėnesiui

Lapkričio veidas

Jau saulė debesų glėby,

Iš jų jau nieks neišvaduos.

Diena tamsi, diena tamsi

Užgęsta lapkričio aiduos.

 

Naktis ilga, naktis niūri,

Be spindinčių dangaus žvaigždžių,

Su vėjais blaškosi akla,

Net vilkui girioje baugu.

 

Į žemę pirmos snaigės kris,

Lengvutės lapkričio dangaus.

Čia jas vaikydamas šiaurys

Prie žemės bąlančios priglaus.

 

Balta žiema, nakties kiemais,

Artėja apsiaustu žvarbiu.

Jau rogėmis, eikliais žirgais –

Paklaust ar turit kailinių?

 

Varnos yra varnos

Iš didžiulio paukščio būrio

Varnos žinomos, deja,

Kur bebūtum įsikūręs,

Neaplenks jų draugija.

 

Rėkiančios genties atstovės

Su diplomais ir be jų.

Atpažinsi jas prie lovio

Ar prie rūbų, ar madų.

 

Viską mato, viską žino,

Kranksi ant sausų šakų.

Apteršia takus gėlyno,

Galvas žaidžiančių vaikų.

 

Jos visų galų „žinovės“

Jų netrūksta ant kelių.

Mėsinėtojos tikrovės,

Palydovės jos kranklių.

 

Iš didžiulio paukščių būrio,

Varnos niekad neišnyks –

Jos ant einančios kepurės

Savo pėdsakus paliks.

 

Mus jungia

Čia Baltijos ošiančios bangos,

Ten Vilniaus kalneliai žali.

Keliai ir keleliai vis rangos

Manoj gintarinėj šaly.

 

Ten Baltijos gintaro krantas,

Čia Vilniaus kalneliai žali.

Mus artina širdis ne plentas

Jos meilė Tėvynei gili.

 

Ji gyva atmintis

Šią mėlyną Nemuno tylą,

Sesutė Neris apdainuos.

Jos glėbyje Kaunas iškyla,

Su bokštais tvirtovės senos.

 

Iš tolo šlaitus Panemunės

Stebėjo ji veidu rūsčiu.

Ne kartą mirties pasalūnės

Galybę sutramdė kardu.

 

Jos rūstūs griuvėsiai šiandieną

Byloja didybę tautos.

Ir žavi lietuvį ne vieną

Kaip protėviai gynės prie jos.

 

Šią mėlyną Nemuno juostą

Sutinka gražuolė Neris.

Suvilgo man ašara skruostą,

Nes ji man gyva atmintis.

 

Kas tu?

Kas tu, pamiršęs savo medį,

Šaknų Tėvynės nežinai.

Ar tau dėl to širdis negedi,

Nes tu toj žemėk gyvenai.

 

Kas tu, pamiršęs gimtą kaimą,

Tėvų kapus jau pamiršai.

Prie valdžių lovio – tavo laimė,

Ar gi dėl jo tu gyvenai?

 

Kas tu, pamiršęs gimtą kalbą,

Su svetima pragyvenai.

Praradusi tautiečių garbę,

Nebepriims tėvų kapai.

Tokia šiandien tikrovė

 

Dabar kita būtis pas mus,

Ji ne Rytų riedyta –

Nesnausk, brolau, tik apsukrus,

Išplėš sau būtį kitą.

 

Taip ugdė mus ir tie – anie,

Net meilę keisti verta.

Laikai kiti, garbei sudie,

Užuodus lito vertę.

 

Pirmyn bedvasiai gaivalai,

Morale patylėki.

Kol aukso veršis, jų tarnai,

Aplenks ir Seimo rėtį.

 

Be sąžinės valdžios šulai,

Lėbaujasi gerovę

O tautai stalo trupiniai –

Tokia šiandien tikrovė.

 

Nuodėmė

Visų laikų esi tikrovė

Visiems pažįstama dama.

Ją daugis amžių plakė, rovė,

O ji vis tiek yra sava.

 

Nes ji ir baimė, ir smalsumas,

Ir gundanti nakties giesmė.

Ji – rožė, ji – spygliuotas krūmas,

Karaliaus veidrody dėmė.

 

Tokia esi, nes tu galiūnė –

Valdovė prigimties jausmų.

Ir nebuvai tu pasalūnė,

Gyvendama šalia žmonių.

 

Tu nuodėmė. Esi tikrovė

Po saule mėlyno dangaus.

Tave tiek amžių plakė, rovė,

Bet tu vis tiek kely žmogaus.
 

Būk laiminga kartu

Tu pabūk su manim, jei kada tau sunku,

Su jaunystės sparnais skrisim skinti žvaigždžių

Prie birželio vakarės žaros.

Su svajonių dalia, tu ant mano peties,

Pakerėta tylos prie bemiegės nakties,

Parymok prie žvaigždėtos tylos.

 

Parymok, pasiguosk su birželio žiedais,

Kada skamba giesmė vyturių paryčiais,

Kada ilgisi rasos aušros.

Nenuleidus akių su karšta širdimi,

Būk laiminga kartu ir giliam ilgesy

Saugok ugnį likimo dalios.

 

Jie mūsų daugiau nebetryps

2004 m. gegužės 01 d. Lietuva

tapo Europos Sąjungos nare

Ir likimas žiaurus, per likimo galias,

Per daugelį amžių lietuvių žemes,

Mylavo ir gniuždė gadynės.

Ir kryžeiviai pikti ugnimi ir kardu,

Su šventeivių veidais kryžiaus ženklo vardu,

Mus varė vergais iš Tėvynės.

 

Ir maskolių carai puslaukinių Rytų,

Pagarsėję su „mat“ ir nuožmiu žiaurumu,

Per šimtmečius plėšė ir žudė.

Daugiametės kovos išugdyti kariai

Mena laisvės karus, saugant laisvę šventai

Išliko tvirti, nepalūžę.

 

Nusikratę mes juos, mes šiandieną laisvi,

Nevalia mums pamiršt, kas tokie praeity,

Iš kur nuolatinis pavojus.

Ir manoji tauta pasisakė „GANA“,

Gyvenkim Europos tautų šeimoje

Jos Sąjungoj mūsų rytojus.

Atgal