VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

04 13. Anūkei pirmaklasei

Alla Ermak (Gerasimova)

Tavo delniuką, kaip paukštelį prieš skrydį laikau,

Pasiruošusį veržtis ir vėlei išskristi.

Akelės mėlynos, garbanos švyti –

Kokia laimė, kad pasauly esi!

Šiandiena tavo vaikystės laivelis išplaukia,

Tu kapitonė ant tiltelio – vesk jį drąsiai

Per audras, nesėkmes, kur spindi saulutė,

Kur jūra švelni ir draugų balsai.

 

Anūkei Kristinai (po 5 metų)

Sako, mes panašios abi...

Tu džiaugsmas ir laimė mana.

Negalvok: išvaizdos panašumas – tai niekis.

Aš noriu tau širdį savo dovanot,

Kad mokėtum mylėt, suprast ir atleisti,

Kad galėtum saulėtą pasaulį priimti,

Žolės suprasti šnaresį, čiužesį lietaus,

Paukščių girdėti giesmes, ir skrydį žirgelio,

Liūdesį žilvičio, prie upės palinkusio.

Ir pajust mirgėjimą žvaigždės tolimos,

Kaip sielą, paklydusią nakty...

Tada pasakysiu, tave apkabindama:

- Kokios panašios, mieloji mano, tu - ir aš!

***

Akys kalbėti moka,

Verkti ar šaukti iš laimės.

Akimis padrąsinti galima,

Išvesti iš proto, ir jų neslėpti.

Žodžiais apgauti galima –

Akimis tai – neįmanoma.

Žvilgsnyje paskęsti gali,

Jei nesisaugant žiūrėsi...

***

Nepamirštamas tas vasaros vakaras,

Tylus ir šiltas, šaukiantis naktį...

Mano rankos kvepėjo pienu, medum,

Ir akys meldė...

Žolelių kvapai ir švytėjimas sielos –

Viskas į neperskiriamą aplinką susiliejo.

Pažadai... žodžiai... šnabždesys...

Kur tu? Kur?.. mano tolimas drauge?

 

Mano vaikystė

Mūs namas prie upelio, dainos mamytės,

Vaikystės mieli giminingi sapnai –

Viskas prabėgo – užaugo vaikai,

Bręsta anūkai – jie prisimins.

Balta spalva ir vyšnių kvapai,

Ir aušra avietinė.

Auštant iš namų išeini –

Ir kelio atgal nebėra.

Nori vėl vaikystėn sugrįžti –

Patiem brangiausiem pažvelgt į akis...

Ryte į melsvą upę panert,

Kad nesent niekada niekada.

Ir vanduo lai nuneša

Pragyventų metų pyktį ir skausmą.

Prie vyšnių aš vėl sugrįžau –

Šviesa languos neužges.

 

Svirenkos upė

Klaidžioja vėjas po žolę prie upės,

Aukštai žolei ramybės nėra,

Ją suraito nuostabiais apskritimais,

Ievų lygina staigiai šakas.

Upės krantai neišvaizdūs,

Tik geriau man jų nesurasti.

Čia turistai savi laužų nedega,

Bet nėra kur nuo jų eiti.

Saldžiau nėra – virš pelkės uogų

Iš po sniego pavasarį pasirinkti...

Sušalusios – nesupuvusios...

Lūpom tik reikia suspausti.

 

Balsuoju už gyvenimą!

Aš viską gyvenime priimu:

Juoką iki dieglių, ir skausmą lig ašarų.

Ir griaustinio išdykėlio audrą gegužy,

Ir šaltį sausio negailestingą.

Nelaikau akmens aš užanty...

Po lygiai mielieji man ir artumą davė...

Balsuoju siela, rankom

Už gyvenimą puikų įvairų!

 

Prie veidrodžio

Viską be trūkumų atspindėjo

Stiklas neišvaizdus:

Blakstienas, drėgnas nuo sniego,

Plaukus, sumirkusius apskritime,

Akis, iš laimės degančias,

Veido nelygų ovalą,

Ir lūpas, vos patinusias nuo išgąsčio, -

Tu jas seniai bučiavai...

Seniai stebuklingame žvilgsnyje, mielas,

Prisipažinimo neslėpsiu,

Nesistengsiu gyvenimo savo slėpti.

Kas pasakė, kad moteris gali

Nuoskaudas kęst begalines?

Štai tegul gamtoje

Vidury šaltos žiemos

Man mimozos sužys –

Tai naujo pavasario pranašai!

 

Gera būti Karaliene!

(Pasaka)

Aš – gyvenimo Karalienė – aukštai galvą keliu.

Jokios baltos pūgos mano likimo nepalauš.

Buvo baisu, kartu, skaudu, baltas sniegas man buvo nemielas.

Na, o gyventi norėjos laisvai, dirbti, negailint jėgų.

Kad būtų karalystėje visko – visų pavydui.

Kad gyventų meilėje, garbėje Karalienė – Gerumas.

Kad jaunikis atsirastų – titulą Išminties turėtų.

Geru būti ir šypsotis, Karalienę kad mylėtų.

Tai pasaka? Tai svajonė? Taip gyvenime nėra?

Karalienė myli rožes – jas augina karalius-juokdarys...

Rožės šios - visiems pavydas – pažymi Gerumą.

Uždainuoja karalienė. – Aukštai galvą kelia!

Nenupils ji išdidumo - jos savas slaptažodis:

-Gera būti Karaliene, jei šalia - Karalius!

 

Atsisveikinimas

Kažkur dažais plekšnos neaiškiai,

Kažkur auksą staiga išmes.

Tai ruduo, stebuklų pasaka,

Dovanojo susitikimą su tavim.

Sukas lapai šoky lėtam,

Virš mano baltos galvos.

Prabėgs tos dienos nepastebimai,

Baltas sniegas iškris laukuose.

Laimė šalia, kažkur arti...

Arba vėl sniegu užklos?..

Aš žvakę uždegsiu, prie lango prisėsiu.

Tau dega žvakė, bet siela tuščia...

Negirdžiu aš skambaus „ku kū“ !

Neskaičiuokim metų – viskas į tamsą nuėjo,

Vėjas išdegino širdį sausai.

Nauja meilė pabeldė į duris.

 

Norisi laimės...

Taip, trokštu laimės truputį...

Tik vos vos. Na, duok man, Dieve!

Ir tų akių, spindesį mylinčių,

Ir rankų nerūpestingą judėjimą,

Ir tų žodžių gudrų pynimą –

Vilčių pokalbį melagingą.

Apmirsiu tavo glėby –

Ir akimirkai pasaulis pradings...

Aš žinau: tai laimė,

Dievas duos mums abiems.

Jis širdžiai suteiks vilčių

Pakilti naujai iš pelenų.

Sielos sparnus ištaisyti,

Kad Meilė apsigyventų.

 

Vėl ruduo...

Vėl ruduo šeimininkaut ateina,

Ir dovanas dosniai mums dovanoja,

Ir bėga upeliukas į tolį, mėlynuoja,

Debesis supdamas ant vandens.

Širdis apmiršta ir tirpsta,

Skęsta šiame grožy nuostabiam.

 

Prisiliesiu prie tavęs...

Savo širdim prie tavęs prisiglausiu

Pačiu krašteliu – jo nepažeisk.

Į savo sielą tave įsileidžiu –

Neperženk tos plonos ribos.

Gyvenimas mūsų –amžinas puslapis...

Siela ieško draugo – draugas prietemoj nakties.

Didis stebuklas, jei laimę jie rado.

Apmaudo žodžiu, žvilgsniu atsitiktiniu

Jų netrukdyk – ir jie susieis.

Saulėta šviesa, ramunių laukais,

Švariu oru dienos užsipildys.

Rūpestingai, švelniai ir atsargiai

Dovanoji man savo sielą.

 

Tave myliu...

Aš tave myliu, bet jau kitaip:

Artimesnis tapai, giminingesnis, suprantamas man,

Ir siela tavo –pasaulio didžiojo belaisvė –

Beveik saulėtas spindulys ant lango stiklo.

Vilties voratinkliai – bobų vasaros ženklai -

Pasirodė švelni, bet praktiški.

Ne stebuklų miražas, tai tikrovė –

Širdis trokšta stebuklingo sapno...

Mes sulaukėm šilumos – ir ramunių lauke

Surinksim geltonas gėles.

Mums elfai laisvėj dainuos

Apie mano meilę nežemišką...

 

Nepasakysiu...

Nepasakysiu aš tau - nebemyliu...

Neuždarysiu durų už savęs.

Likimu šitą laimę pirkau,

Patikėk manimi, prašau!

Užmokėjau ne grašiais pilnai –

Kančia, skausmu pragyventų metų visų.

Bet netapo tuščia širdis mano,

Ir siela nuo bėdų nejuoduoja.

Tavęs mylima, gėriuosi veidrodyje,

Ir man baisu, kad tai – Aš...

 

Poeto malda

Eiliavimas? Ne. Gimimas...

Raidžių ir žodžių jungimas.

Maldą į dangų nunešei tu:

„Saugok nuo bėdų gimusį vaiką!

Nuo kalbų, piktesnių už pistoletą,

Nuo pavydžių akių ir sielų tuščių,

Neduok Amžinybėn nugrimzti

Mano svajonėms ir abejonėms!

Suprask ir neteiski manęs, Skaitytojau!

Perskaityk tarp eilučių, ką norėjau aš pasakyt.

Ne, aš netuščias gyvenimo svajotojas –

Išskleidęs rankas apkabinti pasaulį šį noriu.

Skambesys sielų – didinga palaima,

Pagimdyta darbu, troškimu suprasti

Ir aukštesnio pagyrimo Poeto pastanga

Man bus tavo troškimas

Suprast mano sielos pasaulį“.

 

Pasitikėjimas

Aš ant tavo rankų guliu,

Pasitikėdama tavim, kaip Dievu...

Ir nuogumo nesigėdiju,

Pamiršusi liūdesį ir pavojų.

Debesyje išsipildo viskas:

Visi mūs susitikimai, išsiskyrimai,

Ir pirmas įkvėpimas meilės nakty,

Jos atodūsis paskutinis.

Kiaurai tuštybės dienų nuobodžių

Aš atvėriau tamsybę:

Lėk! Gyvenk! Mylėk!

Negalvok vartytis.

Dar netikėdama, kad išsipildė,

Pasimetusi dar, baikšti,

Ji nuskrido į debesis, pasisukiojo,

Ir nusileido ant tavo peties...

 

Prieš likimą...

Likimą barti aš beteisė,

Pilnai juo tikiu.

Savy bandau išsiaiškint,

Vienatvė – kartu.

Kaip pernešti viską mokėjau,

Kėliaus, iš naujo ėjau,

Audringom akim aš šypsojaus,

Galvą iškėlus aukštai,

Kiek kartų nuo pradžių pradėjau.

 

Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė

Atgal