VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

05 25. Ąžuolo lapai saugo

Anatolij Bodnič

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, poetas

Ąžuolo lapai saugo

Tavo švelnumą, nerūpestingumą,

Mano žodžių būtinumą

Ir meilę, ir liūdesį.

 

Pagaliau – tiesiai,

Į šį rudens krūmyną,

Skersai bekraščiu, tylinčiu

Mano abejonių mišku.

 

Tas maištaujantis rugsėjis,

Surūdijusių vamzdynų ir paradinių

Betikslių žodžių, nepriimtina

Šaltų lūpų abėcėlė.

 

Paspartinti žingsniai,

Kaip tavimi didžiuojuos

Drebulio pagriebtas varnas,

Čia prie juodos upės.

 

Prisilietimas, bruzdesys

Krepdešino prie žiočių.

Akys, laukiančios išsigelbėjimo

Mūsų artumo akimirksnis.

 

Pasilenkiau pokštaudamas, -

Staiga nukrito pirštinaitė,

Ir atsitiktinai pastebėjau

Kaip skrenda dvi žuvėdros.

 

Tavo tikėjimo jėga užsimezga nuo kastuvo smūgio

Tavo tikėjimo jėga užsimezga nuo kastuvo smūgio

į juodą drėgną žemę

ankstų rudens rytą.

Tavo sielos jėga duota mokėjimui

pasiversti akmeniu tylėjimo valioj,

patikimoms širdims surinkti atitirpusių

paukščių plunksnas,

sveikinti skausmą metų naujo laiko,

moterį arba sūnų,

žeminti ir verkti, paskutiniai atgarsiai baimės,

aplinkui vaikščioti be pabaigos

ir išeiti į prieplauką.

Tavo jėgos viltis – mintyse atsižadėti.

Lašelis gyvena vienąkart – tiktai kada išeina

vėjuotą nuogą naktį, įkrenta į tą pačią upę,

tik kada pradingsta, staiga sužino kitą.

 

Aš įeinu į tą patį kambarį, čia šalta ir drėgna

Vadimui Jekateriničevui

Aš įeinu į tą patį kambarį, čia šalta ir drėgna,

senų skudurų kvapas, pernokę obuoliai ant lovos;

Pabaltijo vasara naujai nesugrįš,

įsiklausiusi į tavo šauksmą dilgėlių gėlėse.

Taip, čia debesuota, vėjuota, balos, ramios akys;

basomis prabėgti iki kranto saulėlydy,

o kai pritems – žiūrėti pro langą į mišką,

į žvaigždę, kuri mirksi toje pusėje,

ir burti, dėl ko ši šviesa ir pelynų banga,

šiurena kartų virš žemės nečionykštį kvapą,

išeik, čia  pasilikdamas visam laikui ligi šiol

mėlynakio dangaus paslėptas patikimose rankose.

 

Pavasariniu keliu iš Steklianovo

Šanti ir Vitčite

Pavasariniu keliu iš Steklianovo,

važinėjant elektriniu traukiniu po Leningrado apskritį,

galva nuo pusės litro naminės

šypsojosi vakarykštėms smulkmenoms.

Užsnigti sodai, dangus baltas,

miške balandžio rusvos paklotės,

kur veržėsi siela ir ką padarė

su mano gyvenimu ta ankstesnė vieta.

Sveika, šiluma geležinkelio,

man nupirkti, ar ką, pleistrą iš pono,

ir apklijuoti širdį kryžmai beviltišką,

prieš Velykas blaivėjantį kalnų slidininką.

 

Vaskelovo – Sankt Peterburgas

 

Kas jūs?

Kas jūs?

O ko jums reikia?

Mūsų juk abiejų nėra...

Mano balsas nutilo,

persišaldžiau,

veidas netekęs išvaizdos.

Kur jūs buvote visą rudenį?

Kaip vadinti šunį?

Jus?

Aš – tamsybė be prošvaisčių,

vietoje mylimų akių.

Matai,

lange medžiai,

geltonas plytų

namas.

Laipteliai,

vedantys

viršun,

nieko aplink...

Tuščia žemė.

Keistas jausmas

daiktinis mieguistumas.

Kas, brangioji, bus

su mumis?

O viskas

jau...

Veda bėgiai

į tramvajų parką. Nei vienos sielos...

Atmink,

tuščias Petrovskij,

prietemoj,

salos

šviesa

iš niekur

liejasi...

lapai... užtvaros...

kliedėjimas...

Kimstantis, nevietinis,

šventė,

surūdijęs negyvenamas

vagonas,

miegantis fabrikas,

apsuptas švelnumu.

Rodosi, tai buvo

amžinybė,

dar vakar...

Kur jūs?

Visur...

Sutemo.

Vėjuota,

kaip visuomet...

 

Neporinis tarytum batas

Neporinis tarytum batas

gitaros stygos raištelis,

kurį vietinis dievas

pamiršo aplankyti, užmetė

ir ėmė ji pykti

kaip kad išėjo iš proto,

nuo skausmo mano vasara

šermukšnių rasas išpylė...

Kada atėjo Viešpats,

buvo apsiniaukęs dangaus horizontas,

diena pilka, kiemų vartai

surūdiję ir girgždantys,

ant šiukšlių ruseno ugnis

ir prietemos horizonte

pažvelgdavo į kiekvieną namą.

Jau nieko nelaukdamas

du metus – gurkšnelis vandens

juodesnis pačios juodumos

šalty praradęs bruožus

vilties ant Juodosios upės,

kur naktimis kvėpuodamas ar

nusiminęs orą gėrė

ir žuvį nebylys mylėjo

ją nusinešantį vakarą...

 

***

„Išaušo. Kai jis pasuko galvą,

Ant keliuko už jo

nieko nebuvo“

Česlovas Milošas

 

Akys bėgo pamokų,

o širdis skausmingai daužėsi

ir tuščiuose jausmuose

draugavau su viena Euridike.

Norėjos įeiti į sceną

(o, tos mėlynos sienos!) –

sielai tvirtina apie išsiskyrimą

durų plyšiai ir garsai.

Tokia artima jūra,

staiga artėjanti ir kalbanti,

su vienu betiksliu gyvenimu,

susijungė tėvynėj.

Iš pradžių verkė langinė,

vėliau braškėjo sąnariai,

gatvės subėgo į uostą,

ir kalba beldės į aortą,

po to sukūrė dangų,

paleido venomis vandenį,

o auštant sekmadienį

jis pasipylė į žemę.

Kodėl atsirado pradžia? –

pakrantėje skambėjo

vietinio bardo gitara,

negrįžtančio atgal.

Traška maskviškės eglės,

virpa žvaigždė lopšyje,

be garsų pradžios

išsiskiria rankos.

Atleisk, mano Euridike!

Išsiskyrimo šauksme

viename geležinkelio kelyje

aš apsisuksiu ant slenksčio.

 

V.I.Ufliando atminimui

Verk dėl aklų ir nervingų

Už Volodią Ufliandą išgerkim, nagi broliai, išgerkim!

Dabar liko vienu reginčiu žmogum mažiau,

išvežė linksmą poetą gedulingam minėjimui,

ką gi, verkite, pavasario smuikai, verkite, verkite!

Ir žliumbkite, išdidūs veidmainiai vamzdynai, vamzdynai!

Iki susitikimo ten – balandis – žiauriausias mėnuo,

turės gyventi toje blankioje, liūdnoje popierinėje,

be galo gražioje ir vienišoje vietoje.

Nesiryžai padainuoti parkui, greitai apsispręsti, -

ant Furštatskos medžio jau išsiskleidė lapai,

berniukas atrėmė dviratį prie paradinės sienos,

bulvare bebalsė upė praeivių tėkmėj.

Koks tu buvai vienišas savo greitame dovanojime,

balsai juodai-baltų karčių, galuojančių

daiktų, suprato gylį, bet su šypsena ėjai pasitikti.

Tai iš kur toks jame brandumas mūsų,

rudens žiemiškame

negyvenamame Leningrade, per daug tau kvadratiniame?

Tu mylėjai saksofoną ir kates, vyną ir moteris,

kada kvietė išvažiuoti, tik patraukdavai pečiais,

vertėjau vaikiškų eilėraščių, kino, dainų

į kalbas nesuprantamas nervingiems, rimtiems žmonėms.

Už Volodią Ufliandą išgerkim, nagi, broliai, išgerkim!

Iš vakarinio miesto prožektorių, parduotuvių langų,

aukščiau pilkų namų surūdijusiais stogais mansardų,

topolių ir beržų kildamas dangišku liftu,

išeik, išlikdamas tokiu negalimai čionykščiu,

ir Josifas tave apkabins, ir mes pravirksime...

 

Iš rusų k.vertė Birutė Silevičienė

 

Atgal