VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

08 18. Čia Lietuva

Eugenija Strazdienė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė

Odė obeliai

O, obelie, - tu protėvių pamotė-

Kadais žaltys tavyje pasislėpęs,

Ing moterį sugundyti galėtų...

Tik tavo vaisiaus atsikandęs,

Greit vyras moterį įsimylėjo –

Nuo to pasaulis prasidėjo...

Primindamas gerus darbus tavo,

Žmogus pavasariais kamienus

Baltais dažais – baltai nudažo...

Jie šviečia lyg žiedynai naktyje –

Žieduose ritinėjas, dūzgia bitės, -

Taip gera pažiūrėti iš šalies –

Belieka tik laukimas širdyje...

Ir soduos, obuolių raudoniu,

Kurių kaskart vis atsikąsti noris,

Vėl auksu rudeniai alsuoja...

Iš karto atsikandęs pajunti,

Kaip kvepia tėviškė ir miškas –

Tuomet prisimeni iš pradžių viską...

O, obelie, - tu protėvių pamotė –

Vėl noriu prisiglausti prie tavęs...

 

Paskutinis...

(Mintys po referendumo)

Aš bučiuoju Žemę suklupęs –

Paskutinis Lietuvos aborigenas...

Taip darė popiežius Jonas Paulius –

Šventasis... Dalailama ir kiti

Pasaulio šviesuoliai...

Klausimai kyla iš naujo –

Kodėl Žemės nesaugot,

Kurią krauju iškovojo

Protėviai mūsų?..

Amžiną at. senelis mano –

Lietuvos savanoris –

Medaliu ir Žeme pagerbtas

Už nuopelnus Tėvynei savo...

Laistė prakaitu žvyrą ir molį –

Sėjo grūdą, o Žemė augino

Jam duoną kasdienę...

Kur sėsime, ką pjausime –

Kai rugiai svetimų nesupras?..

Birželis – vasaros pradžia –

Sužydo rūtos po mano langu...

Tokia nežmoniškai ilga diena –

O galvoje tik mintys juodos...

Ritasi Saulė už horizonto,

Migla pievose nusiskandino;

O aš vis meldžiuosi ant

Žemės, dar mūsų, suklupęs –

Ir prašau atleidimo kitiems –

Paskutinis Lietuvos

Aborigenas.

 

Nieko naujo

Lapai krenta po kojom –

Vėl ruduo atkeliauja.

Sukasi metų ratas...

Šiandien – nieko naujo,

Kasmetinis chaosas –

Vaikštinėjant po mugę...

Einu, einu ir dairaus –

Vien pardavėjai,

O pirkėjo nė vieno...

Dar rytas ankstyvas –

Saulė tik pasirodė –

Greitai ateis ir pirkėjai –

Juk kasmet jų čia būna

Gausybė, o klausimai

Kažkodėl tau dar kyla?..

Mintys slogios – varnais

Suka ratą – ramybės

Neduoda – kodėl?..

O viltis jonvabaliu

Sužimba nakty ir

Gandrais išplasnoja...

Reiks laukti pavasario

Kito, kol vėl  atplasnos...

Vaikštau skara apsigobus –

Linksmybės netraukia –

Liūdna kažkaip...

Atgailauju, graužiuosi –

Už savo ar kitų padarytas

Ir daromas nuodėmes...

Kas išmels, kas išteisins,

Ar atleis nenaudėliams?..

Ruduo – saulė ar dargana –

Nieko naujo – kasmet šitaip...

Tik toli, kažkada ir vienoje

Karalystėje – šiandienos gi –

Ukrainoje nekalti žūsta žmonės –

Už laisvę, ar tik norą būti laisvais...

 

Žolinė

Žolinių šventą tylią naktį

Rugpjūčio žvaigždės krinta, krinta...

Palaimintas laukimo metas tęsias,

Kada gamta pasėtą vaisių subrandina –

Apsunko šakos obelų, o saulės šypsnio

Palytėtas laukas gelstančių rugių

Prisiglaudė prie mūsų žemės įsčių...

Pritilo ir susikaupė aplinkui viskas –

Visiems Žemelė derlių dovanoja...

 

Medžiai

(Fotoparodoje)

Vos saulei pakirdus,

Vieversio giesmei pasklidus,

Tu nusiprausi ryto rasa...

Tiek kartų buvau prie tavęs –

Patarimo bėgdavau klausti,

Apsikabinus tave rymojau

Gal kokį tūkstantį kartų...

Net nupiešti bandžiau,

Kai paletėj medinėj spalvas

Vis maišiau išmaišiau...

Jei paklaustum dabar –

Kas nors ar išėjo? –

Betgi aš nežinau...

Tik šiandien supratau,

Kad nuotrauką tavo

Pakabinsiu ant sienos –

Ir turėsiu tave kasdieną,

Ir žiūrėsiu kas rytą ir vakarą,

Net naktį matysiu tave,

O gal tik sapnuosiu –

Mano brangiausias medi...

 

Apie gerumą

Atleiskime klaidas,

Kurias padarėme ir darom

Vieni kitiems, net sau –

Per nežinojimą, nenorą

Ar apsileidimą...

Apsidairykim – dar mūsų Žemę

Saulė apgobia ir šildo –

Kiekvieną rytą žadina,

Karštu šypsniu sutinka...

Pažvelkime – priimkim meilę

Ir artumą, kurį mums siunčia –

Dalinkim jį kitiems

Ir sau krislelį pasilikim,

Kad būtume truputį geresni...

Ta šiluma pasklis, sušildys

Pilką visumą aplinkui –

Savų klaidų nebekartosim,

O mintys – tarsi Saulės

Užgims kitokios –

Geresnės – nekasdieniškos...

Kur dulkės sėda ant asfalto –

Daigelis liaunas prasikals...

 

Sąžinės priekaištai

Žarstau žarijas saujomis,

Einu basa per gruodą,

O siela nusiplūkusi

Ramybės man neduoda...

Gyvenimo skaistyklą

Renku po trupinėlį,

Einu lyg į mokyklą

Saulėlydį sutikti vėlei...

Grįžtu kasdien į pragarą –

Apsivalyti greitai noriu –

Nežmoniškas angaras

Sutriuškina lyg bičių korį...

Renku po trupinėlį

Vėl sąžinę išmėtytą –

Paklydusią sudriskusią

Ir negandų prislėgtą...

xxx

Nekasdieniškai šiandien sunku

po dangaus skraiste...

Kyla klausimai vienas po kito

ir nė vieno atsakymo...

Sunkūs švininiai debesys gula

į sielą neglostytą –

Tarytumei  rudenio derliaus grūdai

į tėvo svirno aruodą...

Jie užpildo kertes aklinai

ir šviesos nematyti...

Betgi noris ištrūkti greičiau,

tik greičiau –

Į šviesą, į saulę – į amžinybę...

xxx

Jau nesurašysiu

Išbarstytų žodžių...

Jau nesuguldysiu jų

Į baltą popieriaus lapą...

Slenka, praslenka dienos –

Lyg debesys pilkos –

Už jų tik tamsi nykuma...

O gyvenimo ratas apsunkęs

Nenumaldomai traiško mane...

Noriu skrist, o pakilti neduoda –

Man sparnai pakirpti, lyg paukštei –

Blaškausi narvely viena

Ir žiūriu į beprotišką aukštį...

Greit išauš didingesnė diena

Ir nebaigta pasaka prasidės

Keistom svajonėm iš naujo...

 

Aš moteris

Aš moteris esu

Tokia pati, kaip visos kitos...

Aš moku verkti, pykti,

Apkalbėti, pavydėti...

Po to atsiprašyti ir gailėtis...

Net apsinuoginti galiu,

Atverti širdį.

Jausmus padovanoti...

Ar to kam reikia?..

Pagalvoji – ir viską

Pradedi iš naujo...

Mes moterys –

Kasdieną vis kitokios...

xxx

Aš šiandien būsiu savimi,

Kaip noriu, elgsiuos ir kalbėsiu,

Nepaisysiu jokių tabu...

Besiblaškydama po žalią girią

Aš vėl sugrįšiu į laukinę

Žmonių minią –

Pati pavirsiu laukine.

Pasižiūrėjus iš šalies,

Sušoksiu paskutinį,

Trankų aistros šokį...

Lyg jūra išsiliejus ir nurimus,

Aš vėl norėsiu švelniai

Prisiglausti prie tavęs...

 

Erotikus

Nuogos moterys braido po pievą,

Po rasas jos voliojasi, raitos –

Saulės patekant laukia oi laukia

Ir iš nuobodžio prakaitą braukia...

Vyrai – kaip tranai apsimetėliai

Aplink pievą linguodami vaikšto,

O begėdžiai visai nesupranta –

Ko tos moterys nuogos ten raitosi...

 

Parinko Birutė Silevičienė

Atgal