VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

09 30. Ilgiuosi gimtinės

Birutė Silevičienė

Nulijo, nulijo lietutis –

Toks oras aplinkui gaivus...

Prie kelio palinkęs berželis

Netramdo gailiųjų raudų.

 

Aš jo liemenį tyliai apglėbsiu –

Į rasotas pažvelgsiu šakas,

Jas paliesiu tyliai ir švelniai –

Lyg motulės raukšlėtas rankas.

 

Mes suprantam, berželi, viens kitą

Ir kaip gera mums būti kartu.

Kai vaivorykštės švytinti juosta –

Nusidriekus tarp upės krantų.

 

Šypsos, šypsos rytinė  saulutė

Ir pražydęs gėlynas puikus.

Užkukavo beržyne gegutė -

Išviliojo į mišką vaikus.

 

Nuskambėjo laukais ir nubėgo

Mūs vaikystė per pievas basa.

Ir nors gaila to laiko, bet širdį

Tebeglosto iškritus rasa...

 

Kai širdis pašauks...

Įsiklausau į vakarinę tylą

Ir ilgesy parimusi mąstau.

Tą prisiminimų švelnią giją

Lyg brangenybę atminty žarstau.

 

Įsiklausau į medžių tylią kalbą:

Dainuoja lapai vėjo supami.

Regi, štai debesėliai lėtai slenka,

Žvaigždutes nakčiai slėpdami.

 

Jaučiu tą vakarinę vėsą,

Beržo skara tokia šalta

Apgaubia mano kūną visą,

Bet širdyje seniai žiema.

 

Kelių į jaunystę mes nesugrąžinsime

Ir nesijuoksime juoku skambančiu.

Dažnai prie ąžuolų sustosime

Stebėdamiesi gyvenimu prabėgančiu...

 

Daugiau ir meilės žodžių nekartosime,

Prisiekti draugystėje mums nereikės...

Žodžių širdyje pokalbiui nestokosime,

Gerumo ašara veidu nubėgs...

 

Kada pašauksi į prisiminimų brydę,

Jau būsime sidabriniais plaukais,

Lydėsime į tolį vieną žvaigždę,

Kuri mus guodė vakarais.

 

Kelių į jaunystę mes nesugrąžinsime

Ir nesijuoksime juoku skambančiu.

Kelyje susitikę visada sustosime

Pasikalbėti veidu švytinčiu.

 

Tave pašauksiu į prisiminimų brydę –

Sidabro gija kelią mums nušvies...

Lydėsime į tolį mielą žvaigždę,

O ji ir toldama mus glamonės...

 

Gimtinės kelias

Taip norisi tyliais vakarais

Išbėgti vienai kaimo takeliu –

Ir kaip nutolusioj vaikystėj kadais

Prie beržo tyliai pasvajoti.

 

Čia vėl sugrįžta visi prisiminimai,

Vaikystės aidu atsiliepia žingsniai.

Ir taip svajotum per naktis,

Linksma sutiktum ryto Aušrą.

 

Dienom stebiu, kai žmonės dirba žemę

Ir šluosto prakaitą nuo veido.

Žinau, jie džiaugiasi, kai viskas dera

Ir darbo vaisiais kupini aruodai.

 

Į kaimą visada švytėdama sugrįžtu,

Jėgų įgaunu su kaupu gyventi.

Čia gaivus ir tyras oras,

Čia šulinio vanduo ir akmenų tvirtovė.

 

To šulinio vanduo stiprybės duoda –

Geriau už vaistus organizmą valo.

Čia šulinio ir akmenų vienybė:

Vienas kitam neleidžia pasitraukti.

 

Apkabinu šulinio svirtį ir džiaugiuosi –

Nors tiek mano gimtinėj išlikę...

Ir liepa ta pati, žieduos paskendus,

Bitutės medų renka, svaigina liepų medumi.

 

Žilvitis

Alėjoj seni medžiai žaliuoja...

Mena seną senovę.

Gal dvaras buvo čia,

Ar tik graži sodyba?

Nežinom praeities,

Jau nepaklausim žmonių.

Čia kitos kartos apsigyveno,

O medžiai vis dar stovi...

Jie metų turi daugel –

Žievė – mums sako.

Esi mums artimas, žilviti,

Skleidi gaivą, lengvą vėjo dvelksmą.

Atneši kvapus į mano kambarį

Ir man taip gera, lengva.

Gamtos grožyje mes gyvenam,

Ir norim saugoti ją.

Paukšteliai medžiuose apsigyvenę,

Išsiveda kelias vadas.

Kai ankstų rytą langą atveriu –

Paukšteliai čiulba, skraido.

Širdy taip gera, miela,

Saulutę sveikinu laiminga,

Saulutės spindulius sutikti skuba –

Paukšteliai iš lizdų kaišo snapelius.

Akelėm gaudo saulės blyksnį,

Vėjelio virpesį medžio lapuose,

Supantį pasaulį nori greičiau pažinti...

Dar tėveliai rūpinas maistu,

Į snapelius mažiems deda,

Veda pamokėles gamtoje,

Trokšta jiems stiprybės ir drąsos.

Laukia, kad greičiau iš lizdo

Ant šakelių užšoktų.

Bėga, lekia, skrenda jų pulkai,

Padėkos liejasi garsai, trelės...

Ačiū, Tau, žmogau, už medį –

Tu jį sodinai, globojai...

Čia paukščių šeimynos –

Jaučiasi laisvai,

Nes čia jų gimtinė –

Jų tėvų namai...

 

Gimtinė

Tylus ir nekalbus tu, akmenėli,

Įspaudęs pėdą žemės gilumoje.

Žvelgi į kelią, į praeivį

Saulėto rytmečio žaroje.

 

Ir žemės gausią drėgmę pajunti,

Rasos lašeliais paukščius gaivini.

Džiaugiesi, kai laukai derliumi kupini,

Žmogaus veide, kai šypsena švelni.

 

Štai atsisėsiu pailsėti, akmenėli,

Sugerti akimis mirgėjimą žiedų.

Pievute bėga upelis į Nevėžėlį,

Čionai tėvelio kapo nerandu.

 

Jau šioj sodyboj viskas pasikeitę,

Gamta seniai jau nebe ta.

Kažkas ir akmenėliui prasikaltę

Nuo tėtės kapo nutempė dirva.

 

Čia obelys gražuolės žuvo,

Garbingai saugoję ramybę.

Oi, liūdna, liūdna sode buvo,

Kada vaikystė kalbėjo už save.

 

Dabar dienų į ją nesugrąžinsi,

Dažnai sapnuose bėgsiu tais keliais.

Mažai galėjau žmones pažinti,

Nors jie ateidavo čia vakarais.

 

Jau kaimo gryčios išsibarstė,

Lyg nusikaltę močiutės žemei –

Stovi į mišką pasitraukę...

Aš gailestį jaučiu išniekintai Gimtinei.

 

Tu jau svetima, mano Gimtine,

Ir tie takeliai laukuose kitų.

Sugrįžk minutei, vaikystės lopšine,

Prie tėtės kapo užmerktų akių.

 

Pabūki vaikystės meilės aidu,

Paukštelių čiulbesiu obels žieduos,

Širdy be galo man skaudu,

Gimtine, aš tavęs kasdien ilgiuos.

 

Tėviškėlei

Einu gimtinės keliuku, žvalgausi –

Pilu į širdį, į mintis besotes –

Linų melsvus žiedus, gimtine.

Džiaugsmą nešu per pienių pievas,

Mintis – baltų ramunių puokštėje paslėptas.

 

Tu man esi sava, miela ir mylima.

Tavajam grožyje išsimaudau ir pailsiu.

Čia toks svaigus, saulėtas rytas

Ir obelų žydėjimas į krištolą pavirtęs...

 

Priimk mane į savo prieglobstį,Gimtine,

Pagirdyki ištroškusius ir pamaitinki,

Tik čia šaltinių srovės gaivios trokšta –

Ir gera man naujai atgimti.

 

Akelių mielųjų Šviesa...

Skiriu Mokytojai Onutei Bartulytei

Mokytojos žodis – amžinai gyvas išlieka:

Kiek džiaugsmo sielai mano reiškia –

Rodos, gyvenimą pratęsia Šviesai:

Patarimais, pamokymais, džiaugsmu

Į gyvenimo knygą gėrį įrašo.

Jos  gerumo pamiršt negaliu,

Supratimas, atjauta gyva,

Jos kilnioji širdis nemari –

Ji gyvenimo skonį pažįsta,

Darbe džiaugsmą suranda ir prasmę.

Nes tingėti – neturi ji laiko...

Šviesos pasauly gyvena:

Kūryba, knygom jos „rūmai“ turtingi –

Į lentynas sudėtos garbingai...

Skaitytos daug kartų...

Mokiniams įdalintos mintys!

O širdies ir minčių turtas –

Toks didelis ir tvirtas.

Aš branginu savo mokytoją

Ir mokaus iš jos gyvenimo meno,

Išminties, Gerumo, Meilės.

Save Mokytoja išdalina be gailesčio visą...

Kai reikia, ji visad šalia –

Todėl aš jaučiuosi laiminga,

Kad ji man – tarsi Mama.

Dėkoju, mieloji, už Meilę,

Dėkoju už žodį iš sielos gelmių,

Dėkoju už mintį prasmingą,

Ir kelią, kuriuo aš einu.

Nes lydi Jūsų gerumas,

Akelių mielųjų Šviesa...

Tad būkit laiminga, linksma,

Gerų žmonių Mylima!

 

 

 

Atgal