VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10 17. Rudeninis poezijos vakaras Vilniuje

Lidija Veličkaitė

Gražią rudenišką 2015 m. spalio 2 d. pavakarę Vilniaus senamiestyje esančioje A.Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko Pranciškos Reginos Liubertaitės poezijos knygelės „Siuvinėjimas kryžiuku“ sutiktuvės. Renginys prasidėjo poetės eilių žodžiais dainuojama daina „Nešaukit rudenio, miškai“. Šventinę nuotaiką pagyvino už lango Trakų gatvėje krentantys įvairiaspalviai medžių lapai, o rudens nuotaiką puikiai perteikė aktorė Gražina Urbonaitė, perskaičiusi jos eilėraštį „Rudeninės nuojautos“. Kitu poetės eilėraščiu „Nepaprastai paprasta...“ aktorė įtaigiu balsu deklamavo: „Nieko nėra nepaprasčiau už paprastą/Žodį, pasakytą paguosti liūdintį./Nėra nieko nepaprasčiau už žvilgsnį,/Drąsinantį baimės pilnas akis./Nieko nėra nepaprasčiau už ilgesį/Suradus savo atspindį jo akyse./Nieko nėra nepaprasčiau už norą/Turėti paprasčiausią gyvenimą./...Tik reikia nepaprastai/Didelio noro norėti./Tik reikia...“ 

„Tai poezija, kuri nepavaldi logikos dėsniams. Reginos eilėraščiai – tai ne konstatavimas gyvenimo ar dvasinio įvykio, bet ėjimas procesu, apmąstymas to vyksmo ir apsvarstymas, pajautimas jo vietos savo likime,“ –  taip P. R. Liubertaitės kūrybą apibūdino aktorė Gražina Urbonaitė. 

Eiles skaito aktorė Gražina Urbonaitė

A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos renginių organizatorė Rūta Skorupskaitė padėkojo visiems, atvykusiems į poezijos vakarą, ir suteikė žodį poetei Pranciškai Reginai Liubertaitei ir ją kalbinusiai buvusiai Šėtos gimnazijos direktorei Antanidai Likšienei.

Vakaro metu buvo rodomos P. R. Liubertaitės gyvenimo ir įvairių renginių nuotraukos, kurias pakomentavo pati autorė. Tai ir jos tėvai, ji pati vaikystėje, jaunystėje ir įvairių susitikimų vaizdai. Pradėjusi poetę kalbinti jos kraštietė ir bendramokslė Antanida Likšienė prisipažino, kad susidraugavusi su ja, kai tapo mokyklos direktore, o Regina – poete. Tada atsirado bendrų poreikių ir džiaugėsi turėdama tokią rašančią eilėraščius, prozą ir straipsnius draugę. Pradėjusi gilintis į Reginos poeziją, pastebėjo daug įvairių niuansų. Pranciška Regina Liubertaitė išleido devynias poezijos ir keturias prozos knygas. Jos kūrybos darbų yra daugybėje įvairių almanachų, internetinėse svetainėse, spaudos leidiniuose. Baigusi Vilniaus universitetą, poetė dirbo keliose mokyklose Biržų rajone, įvairiose institucijose ir leidyklose Vilniuje.

Paklausta, ar mokantis mokykloje ir pradėjus rašyti eilėraščius buvo mokytojų paskatinta tai daryti, atsakė, kad į tai nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. Skelbdama eilėraščius Regina turėjo slapyvardį  – Laukinė Piliakalnio Radasta. Jį vartodavo to reikalaujančiose literatūrinėse svetainėse. Regina slapyvardį sudėliojo pagal savo vardus ir pavardę, tik einant iš pabaigos į pradžią, pasirinkusi gimtojo kaimo pakraštyje esantį piliakalnį ir ant jo augusį erškėtį, kitaip dar vadinamą radasta. Ant piliakalnio prie erškėšio ateidavo su broliu rudenį po pirmųjų šalnų susirinkti nukritusių uogų, iš kurių virdavo skanią arbatą.

Pašnekovė įvardijo, kad Regina 2015 m. buvo apdovanota II laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šį žymenį yra įsteigusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Dalyvavęs renginyje šios sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Petras Musteikis paaiškino, kad jie šiuos žymenis skiria ne tik kalėjusiems žmonėms, bet ir jų palikuoniams.  Reginos tėvelis buvo politinis kalinys. Jai žymuo  skirtas už lietuvių kalbos puoselėjimą, jos gynimą ir eilėraščius, skatinančius mylėti Tėvynę.

Antanida Likšienė, priminė, kad Pranciškos Reginos Liubertaitės knygelė „Siuvinėjimas kryžiuku“, išleista 2014 m., yra nedidelio gražaus formato. Daugelis Reginos išleistų knygų yra tokio jaukaus, tinkamo poezijai formato. Knygelėje „Siuvinėjimas kryžiuku“ kaip leitmotyvas tokiu vardu visas skyrius pavadintas. Ir pašnekovė įsivaizduoja mažą mergaitę, kuri baltoje drobėje kryžiuku siuvinėja raudoną žalčio karūną ir įsiduria pirščiuką. Raudonas kraujas nulaša į drobę ir mergaitė, jau kaip poetė, pradeda mąstyti ne tik apie savo gyvenimą. Ji keliauja nuo žalčio karūnos iki Durbės, Žalgirio mūšio, nuo Nepriklausomybės kovų iki okupacijos laikų ir Atgimimo. Ir vėl kova už savo šalies Nepriklausomybę. Tad kraujo lašas, įsigėręs į baltą drobę, tampa poetiniu ir filosofiniu apmąstymo simboliu ir išplečia mintį iki visuotinio apmąstymo – visos Lietuvos likimo. Toks paprastas veiksmas – siuvinėjimas kryžiuku tampa poezija, kurioje atsiradęs kraujas – tautos kraujas, atmintis, būtis ir vienas iš skaudžiausių dalykų – emigracija, kuri, atsisakius savo šaknų, iškeičiama į materialius dalykus.

Paklausta, ar pati Regina moka siuvinėti kryžiuku ir kodėl ne kryželiu, atsakė, kad kryžiukas –  siuvinėjimo būdas, o kryželis yra krikščionybės simbolis. Jos mama buvo kaimo audėja ir su seseria Veronika (Reginos teta) pasistatydavo stakles kambaryje, siūlus susiverdavo į nytis ir pradėdavo austi staltieses, lovatieses, rankšluosčius. Kai moterų nebūdavo namuose, Regina pabandydavo „austi“ ir žinoma prigadindavo. Mama su Veronika sugalvojo kitonišką jai su seseria darbą. Tais laikais buvo išsiuvinėjamos virvute įvairios pakabinamos uždangos ant krosnies, lentynų, taip pat kryžiuku –  pagalvėlės ir paveikslai. Regina su savo seserimi džiaugsmingai ėmėsi šios veiklos, tad mamai nebereikėjo gaišti pusę dienos taisant dukros „audimą“.

Poezijos knygelės „Siuvinėjimas kryžiuku“ viena iš temų yra apie tėviškę. Kadangi pašnekovė A. Likšienė yra iš to pat krašto kaip ir poetė Regina, tad ši tema jai labai artima. Regina niekada nepamiršta savo tėviškės, tvarko tėvų sodybą, lankosi bibliotekoje, mokykloje. Pašnekovė klausia, ką poetei reiškia, kaip dabartinei miesto gyventojai, tėviškė kaime.

„Kai labai karšta vasara, ieškai vėsesnės vietos. Tėvų sodyboje asla išlieta iš cemento, ant kurio viršaus sudėtos lentų grindys. Jei langai uždaryti, tai viduje gana vėsu. Prireikia savaitę laikyti atidarytus langus, kad įšiltų kambariai. Miestas – darbo vieta. Mokyklose dirbau aštuonerius metus. Tai sunki našta, nes vaikai buvo labai judrūs ir triukšmingi. Persikėlusi gyventi į Vilnių, dirbau daugelyje leidyklų ir ministerijų. Taip pat domino intensyvesnis kultūrinis gyvenimas,“ – kalbėjo Regina.

Kol gyveno Biržų rajone, turėjo tokią sielos draugę Redą Jėčiūtę. Nors tarp jų buvo didelis metų skirtumas, tačiau Reda atvedė Reginą į kraštotyros pasaulį, važinėdavo kartu į įvairius renginius, dalyvaudavo įvairiose Redos organizuotose ekskursijose, išvykose į spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose. Simboliška, kad šiandien Redos giminaitė Rūta Skorupskaitė veda Reginos vakarą.

Knygelėje yra ciklas „Baltų tremtys“, kurioje priešistoriniai laikai siejami su nūdiena: „Šitokia upė kraujo.../ O pieno puta džiūsta/ ant pajūrio smėlio./ Šitiek kuršių skausmo.../ Kurėnus trenkia į krantą/ prie Islandijos geizerių...“ Pašnekovė klausia, iš kur Reginai atsirado meilė istorijai. Poetė atsako, kad jos tėvelis labai gerai mokėjo perteikti Lietuvos istoriją ir žinojo politinius momentus, apie kuriuos nebuvo rašoma vadovėliuose. Jis pateikdavo nemažai žinių ne tik apie Lietuvos istoriją, bet ir apie daugelį politinių įvykių. Tais laikais didelių mokslų nekrimtęs, bet buvo labai šviesus žmogus, vakarais vaikams skaitydavęs įvairias knygas, kurios ir sužadino domėjimąsi istorija. Reginai istorija – antroji domėjimosi sritis po literatūros ir kalbos. Ypač ją domina  archeologija, daug šios srities knygų yra perskaičiusi. Dabar, kai ir anglų kalba galima skaityti, ne kartą buvo įėjusi į Irano tinklalapius, rado daug įvairiausios medžiagos, susijusios su tautų kraustymusi, ugnies garbinimu ir Indija. Vieno Irano mokslininko nuomone, visa Europa yra išėjusi iš Tarpupio (Mez(s)opotamijos), tik buvo to kraustymosi dvi kryptys: viena srovė nuėjo į Europą, antra –  į Indiją.

Toliau pašnekovė klausia, gal tai susiję su runomis. Regina sako, kad kalba ir raštas yra skirtingi dalykai. Ji paskelbusi apie runas temą buvusiame internetiniame diskusijų puslapyje, tačiau buvo atsakyta, kad tokio dalyko Lietuvoje ir būti negali. Skandinavai turėjo runas, labai seniai buvo glaudus ryšys su jais, nes runų ženklų pavadinimai yra lietuviški žodžiai, turkai ir visos Balkanų šalys turėjo, o Lietuvą kažkaip „peršoko“ ši rašto rūšis, bet taip negalėjo būti. Gedimino kalne archeologai yra radę lentelę su runomis, kurias mėgino iššifruoti Rimantas Matulis. Besigilindama į šią rašto rūšį, Regina mano, kad runos galėtų būti susijusios su aramėjų raštu, nes iš Skandinavijos runų raštas buvo paplitęs per Romos imperiją iki Mez(s)opotamijos ir iš ten grįžo atgal iki Skandinavijos, tad aplenkti Lietuvos tikrai negalėjo. Tik Lietuvoje jos buvo vartojamos kaip kunigaikščių slaptaraštis, kuris galėjo būti naikinamas kryžiuočių nuolatinių puldinėjimų metu.

Praėjus kiek laiko, susibūrė grupelė žmonių – poetas Dainius Sobieskis iš Klaipėdos, Andrius Repšys iš Šiaulių ir Regina Liubertaitė iš Vilniaus. Nepriklausomo istoriko, lektoriaus Aivaro Lileikos paskatinti, jie trise įkūrė fondą „Baltų saulutė“. Tai dar labiau paskatino Reginą patyrinėti runų paslaptis.

Platus poetės Reginos domėjimosi interesų ratas atsispindi jos poezijoje nuo kasdienių dalykų iki visos Visatos apibendrinimų. Tad pašnekovė klausia, kaip poetė susijusi su Dievo vaizdiniu. Yra eilėraščių, kaip „Taip Dievo duota“: „Tiek daug svajota ir sapnuota./ Taip Dievo duota,/ Taip Dievo duota.“ Poetės atsakyta, kad kiekvienas žmogus į tikėjimą žiūri skirtingai. Griežtas religinis tikėjimas jai skiepytas nuo vaikystės, tačiau vėliau, pradėjus skaityti įvairias knygas ir giliau mąstyti, poetė suprato, kad Dievas yra šviesi jėga, valdanti Visatą. Tai mūsų senosios religijos Viešpats. Ji tikinti tuo Absoliutu, tuo Visatos protu, tuo Viešpačiu, kuris seka kiekvieną mūsų žingsnį.

„Dega ruduo,/nes užsidegė/klevų nuvilta/širdis./Krinta lapai/raudoniu įdegiu – /toliais klostos/ rimtis.“ Daug rudens vaizdinių P. R. Liubertaitės rinkinyje „Siuvinėjimas kryžiuku“. Pašnekovės  paklausta, ar ruduo mylimiausias poetei laikas, atsako, kad taip. Pirmiausia – tai spalvų gama: vien ką reiškia raudonai rudens nuspalvinti klevo lapai. Vienas klevas auga po jos daugiabučio langu, ir šį rudenį ilgai nekrenta jo lapai.

Keliuose eilėraščiuose nuskamba persikūnijimas: „...Nebūsiu jau nei demonas, nei angelas/Ir nešuoliuosiu kaip vaikystėj ant arklių./ Gražuoliui eržilui ateityje sužvengus,/ Galbūt kada siūbuosiu dobilu žaliu.“ Skaitydama šias eiles, aktorė Gražina Urbonaitė išsireiškė: „Pašėlusiai gražu“. Tad pašnekovė ir klausia poetės, kaip jai svarbus šis reiškinys – reinkarnacija? „Kas čia žino! Čia paprasčiausia eilėraštis.“ – atsakoma. Renginyje dalyvavęs poetas Arvydas Genys priduria, kad tai atgimimas, o reinkarnacija yra persikūnijimas į kitą kūną netgi kitoje tautoje ir šalyje.

Poetę Prancišką Reginą Liubertaitę (iš kairės) kalbina Antanida Likšienė. Loretos Dmuchovskos nuotraukos

Paskutinį subtilų klausimą Reginai uždavusi pašnekovė buvo brandaus amžiaus žmogui tampantis esminiu: „Kiek liko/ gyvent/ ir kiek mirti?“ eilėraštyje „Apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį“. Poetė į tai atsakė, kad kiekvienas vyresnis žmogus susimąsto, kaip čia bus toliau.

Poetę Prancišką Reginą Liubertaitę kalbinusi Antanida Likšienė padėkojo už malonų bendravimą, draugystę ir eilėraščius, kuriuose vaizdo, minties, filosofijos yra pakankamai ir paprašė pačios poetės paskaityti savo eilių.

Kaip poezijos vakaro simbolis nuskambėjo Kazimiero Jakučio atliekama daina „Vakaro melodija“, po jos aktorė Gražina Urbonaitė džiugino svečius jos žodžiais tariant: „Mažyte puokštele eilėraščių, kurie buvo įvairios dvasinės tonacijos.“ Vienas iš jų „Tiesa“: „Dviejų tiesų nebūna./Yra viena tiesa./ Sumurkdyta į liūną/Ji virpteli šviesa...“

Dar vakarą paįvairino pora atliekamų dainų, po to buvo diskutuojama apie Reginos kūrybos, leidybos ir jos eilėraščių virtimą dainomis užkulisius. Kalba nukrypo į Reginos eilėraščius, parašytus senovinių maldų dvasia, menančią karunkas ir graudžius rožančių giedojimus. Antanida Likšienė pasigodojo, kad gal mes esame paskutinė karta, kuri prisimena šias maldas. Renginyje dalyvavusi Aurelija Čeredaitė, kituose knygų pristatymuose skaičiusi Reginos eilėraščius, klausė apie eilėraštį, skirtą Barborai Radvilaitei, ir ar poetė yra parašiusi eilių apie Vilnių. Poetė atsakė, kad yra gimęs eilėraštis, skirtas Barborai Radvilaitei, kuris siejamas su Dubingių istorija, ir buvo jis publikuotas poezijos knygoje „Dūžtantys miražai“. Dėl eilėraščių Vilniaus tema, tai istorija tokia: vyko internetinis haiku konkursas ir ji vis rašiusi trumpas eiles, kurios vėliau susidėliojo į knygelę „100 haiku Vilniui“.

Nuotaikingą poezijos vakarą vainikavo Pranciškos Reginos Liubertaitės draugų sveikinimai ir gėlės. Poetė ypač džiaugėsi rudenine sodo gėlių puokšte, kurią, paskutinę minutę į renginį atbėgusi, dovanojo jos draugė Danutė Sirijos Giraitė.

Atgal