Poezija
07 09. Motinoms
Juozas Kulvinskas
Kiekvieną vakarą, iš mažytės trobelės,
Išeina vasara aplankyti naktų.
Kiekvieną vakarą, tartum skliauto žvaigždelės,
Palinksta mamos užmigdyti vaikų.
Iš veido raukšlių, iš suskilusių lūpų,
Gražiausios pasakos upeliu nutekės.
Nebaisios sutemos, kai švelniausios lopšinės,
Patalėlį ir galvelę palies.
Kiekvieną vakarą išsiruošia motinos,
Jas išsiveda metai ir likimo valia.
Jos išeina ne vienos, jos išsineša nerimą,
Ar garbingai užaugo naujoji karta?
Atsiklaupkim prieš motinas, į kelionę išėjusias,
Jų ranka, kaip tėvynė, mus globot nenustos.
Mus su meile išmokinusias nešti savo kryželį,
Po žaros vakarinės prisiglaust prie maldos.
Kiekvieną vakarą, kai pabunda lakštingalos,
Kai išėjusi vasara brenda berti rasų,
Aplankykime motinas, mintele apkabinkime,
Tegu rymo ne vienišos, te pabūna kartu.
Tėvo džiaugsmai
Seno tėvo džiaugsmai: pasiremt lazdele,
Kai nespaudžia darbai, atsipūsti šile.
Prie laibosios pušelės liemens prisiglaus
Iš dienos valandų lakią mintį išaust.
Atsisegti milinę, atlapoti plačiai.
Tegu lekia krūtinėn pasikeitę laikai.
Jau pabudus Europa, ieško vietos takams.
Daug klastos prismaigstyta seno tėvo vaikams.
Ar girdi, kaip įspėjančiai gaudžia giria...
Kaip atbėgdama šaukia nauja pamaina.
Pasitraukit iš kelio, neužstokit kitiems.
Šios gadynės gairelę – leiskit nešti kitiems.
Seno tėvo džiaugsmai: pasiremt lazdele,
Tegu auga vaikai, te bėgioja šile.
Te pabraidę basi, po gimtinės versmes,
Neapvils Lietuvos, lauknešėlių atneš.
Gali
Tu, Deivė Moteris,
ištverti daug gali.
Gali pilkiems vilkams
paduoti ranką.
Tik, užmačios ateina
iš toli.
Dažnai klasta gerumo nesupranta.
Esi šviesi gyvenimo versmė.
Skalauji bernužėlį mano brolį.
Pikta, paplitus, suvešėjus nuodėmė.
Slapčiausius lūkesčius nusineša į tolį.
Liepsnoja, šaukia tavo auskarai.
Jų paskirtis – gyvybę nešti.
Tegu nesudega visi gyvenimo dvarai,
Viltis privalo – aiškų kelią rasti.
Suolelis
Tik nenuorama vėjas
Kas naktį aplanko suolelį.
Nustemba atėjęs,
Kodėl nepaaugo beržai?
Kodėl į palaukę
Seniai nebuvai tu atėjus?
Į sutartą naktį
Kodėl basomis nubridai?
Tie birželio žiedai...
Gal takelį tau uždengė pūkas?
Taip laukiau tavęs,
Kad pažvelgčiau į tavo akis.
Tik čireno žiogai
Ir gegutė kukavo pratrūkus.
Tie tavi pažadai...
Tartum senė – krizeno viltis.
Nekalbus kaip akmuo,
Toj palaukėje rimo suolelis...
Nubangavę likimai,
Liks mūsų ir jo paslaptis.
O gyvenimas tols,
Tartum greitojo traukinio bėgiais,
Vis į tolį riedės,
Vis mažės, kol išnyks.
Ar supras vakarai,
Ko atlėkęs apsiverkia vėjas.
Į gimtuosius namus –
Jis daugiau niekada nebegrįš.
Tyliai plazda sparnai –
Į gyvenimo kelią išlėkę.
Tyliai skendi rasoje –
Paskutinė birželio naktis.
Deivei
Tu vos kartelį praėjai,
mano širdy paliko brydė.
Tavo akių švytėjimo,
kodėl kitiems giliai pavydžiu.
Ko nepalaukei atsigręžus,
skubėjai prie vartelių tekina?
Ko vengdama nepanorėjai,
Palikt manų vaikų mama?
Kol lietūs dar neužplakė trobelės,
kol kančios neužmūrijo langų,
Kol dar nepaliesta
vestuvinė suknelė,
Maldauju, meilės deive,
tik neišeiki iš namų.
Kaimas
Tarsi sakmė, vidur laukų,
Čia buvo mano kaimas.
Virš jo – lyg paukštis kyburiuoja,
Skraido praeitis.
Gimtos sodybos pamatai
Viduržiemius skaičiuoja.
Kelmai galingų ąžuolų
Vaitoja naktimis.
Keistų pavidalų srautais,
Į erdvę plinta ratas.
Joje savas tiesas rikiuoja
būtis ir nebūtis.
Kodėl epocha kurdama
su praeitim kovoja?
Kaip ji atgimsta griovime,
atspėti kas išdrįs?
***
Blėsta gyvenimo aidai,
lyg vėpūtinio vygė.
Namų sargybų židiniai
jau nebežaižaruos.
Keistai prasilenkia keliai,
Širdin giliai įkritę,
Keblu gyventi ne namuos –
Labai toli – svečiuos...
Kodėl vis girgžda praeitis,
lyg surūdiję vyriai?
Ar gali senė patirtis,
dainuoti daineles...
kai verkia apleisti namai,
jų kaminai suirę?
Besvirčiai kiemo šuliniai
Žmogaus nebesuras.
Aš prie milžinkapių valdos,
esu giliai nutilęs.
Mane aptikę prie Ventos,
stebėsis, nesupras.
Veltui įkalbinės, kamuos,
Kad būčiau vėl prabilęs.
Kol ieškau poilsio laikuos,
Lai kitą atsives.
Tarsi sakmė, vidur laukų,
klestėjo mano kaimas.
Išmokusius jame gyvent,
išlydė praeitis.
Niokojančiam laikų sraute,
pasaulio pulsas mainos.
Skambėjusi dainų galia,
iš laiko nebegrįš.
Mana žvaigždė
Vakarėja, už miško
saulė slepia kraitį.
Užvaldo žemę tyluma.
Gaivaus vėjelio dvelkimu
palaima atskuba ateiti.
Pasipila žvaigždžių gausybė,
visa padangė atvira.
Šioje stebuklo begalybėj,
juk mirksi
ir žvaigždė mana.
Kaip ją surasti, nepaklysti?
Dangaus beribė toluma,
gaivi naktis tokia trumpa,
galiu išėjęs – nebegrįžti.
Pirma manęs, visus takus,
išbraidė laikas siautulingas.
Žvaigžde, matau tave,
deja, deja – tik saulei tekant.
Dabar jau aš ištirpt galiu.
Esu laimingas.
Mums kiti pavydės
Mes juk buvom sutarę
neišduoti jaunystės,
valiūkiškai laisvei
pažiūrėt į akis.
Atsiliepkit, draugai,
kur galėjot nuklysti?
Ar prikibo kelionėj
laiminga žuvis?
Reikia spėti pabelsti,
pabarbenti likimui.
Išsisukti nuo aštriojo
kardo briaunų.
Reikia dar pakeliauti
po padangę žvaigždėtą.
Paieškoti naktelėj
jaunų dobilų.
Kai brandysim laukus,
kur tėvelio akėta.
Kur boluoja viltis
ir paparčio žiedai.
Te aušra neištars
mėlynakei mergelei,
jau naktelė prabėgo,
atėjai per vėlai.
Mes jau buvom atėję,
privalėsim išeiti
į nežinomą šalį,
į žemelės gelmes.
Eidami išsinešim
savo saldžiąją naštą.
Nešim sutiktą meilę.
Mums kiti pavydės.
Reikės
Man tavęs vis reikės,
Kaip gaivinančio vėjo verpeto.
Tų retų pasimatymų rato,
Te išaugus galia sustiprės.
Kai pabudę jausmai taps šventi,
Te subėga į krūvą, kaip upės.
Tegu laiko skaron įsisupęs,
Kilęs džiaugsmas pabunda lemty.
Mūsų širdys, lyg alkanos pušys,
Laukia, laukia, kol saulė tekės.
Man atleisk, pasakyti nespėjau,
Taip arti neprieik prie ugnies.
Laukiu, kad išbujotum kieme,
Tegu džiaugsmas tave užaugina.
Kad galėčiau pakviest, kaip merginą,
Kad galėčiau ištarti, eime.
Kad žydėtum, kaip žydi linai.
Noriu, kad sužibėtum kaip rasos.
Nekentėtum žaizdotas ir basas,
Kaip Judo nutverti pinigai.
Kas sekundę prasiveria durys,
Mus išleidžia į pasaulio erdves.
Kur išlėks nerimaudamos mintys,
Ten ir mus su savim nusineš.
Kai iškelsi gyvenimo burę,
Nepamirški sušukti: „Sudie!“
Nors į gimtąją prieplauką grįžtum,
Mes išlipsim krantan, - nebe tie!
Man tavęs vis reikės,
Kaip gaivinančio vėjo verpeto.
Kol esu, kiek tik akys užmato,
Niekada neprarasiu vilties!
Vadinu
Tai ne rudenio vėjas,
ne gaisras liepsnų.
Taip prakalbo dalužė,
Taip Tave į save vadinu.
Kiek privogiau
Tavo jaunystės,
nežino kerai.
Dienos gelia kaip rykštės.
Verda, kraujuoja jausmai.
Valandos apvagia dieną,
Žaidžia mana lemtimi.
Skelbiu pasauliui naujieną:
Aš gyvenu Tavimi!
Parinko Birutė Silevičienė
Atgal
.jpg)
(1).png)
