Poezija
08 22. Draugai
Algirdas Kavaliauskas
Vingiuotu kaimo keliuku
Rytais žygiuojam į mokyklą.
Padangėj vyturių daina
Mane su Sargiu pasitinka.
Ir žiemą gera tarp draugų,
Kaimynus sveikinam sutikę.
Namuose klausome tėvų,
Jei prasižengiam, tai netyčia.
Išgirdome: netekom draugo, tėvo, vado.
Kažkas ne taip – gyvi mūsiškiai!
Ir mes linksmi, nes neapgavo –
Džiaugias laukai, upelis, miškas.
Atėjom. Varau Sargį bėgti į namus,
Bet jis krūmyne slepiasi prie kelio
Ir lauks manęs! Nors klasėj sutinku draugus,
O Sargi, be viens kito mes negalim.
Šaknys
Čivyliai, Rokiškis, Rageliai –
Mūsų giminių salelės,
Kriaunos, Laukupis, Gačionys ...
Ten teta, čia dėdė, brolis –
Kelias raitos už kalvų,
Aplankysime visus.
Tie suaugusieji, siaubas,
Sako, valdžiai tikras baubas.
Juos vagonuos gyvulių,
Išgabeno už kalnų.
Išgabeno dėdę, tetą...
Kad tokia valdžia prasmegtų.
Mes tikrai mažokai žinom,
Mokiniai dar esame,
Bet piktumą jau pažinom...
O mama tik šypsosi:
Apsilankėt kur užgimę,
Čia stiprybės semiatės.
Visada gimtinėj savo
Jausit ryšį su žeme
Ir su tais, kurie gyveno,
Gynė, saugojo Tėvynę,
Dėl gimtos kalbos aukojos
Ir mylėjo, ir kentėjo
Neišdavę Lietuvos.
Kitą rytą lyg ne tokie
Buvo miestai ir kitokie
Rodės tėviškės laukai,
Kuriuos širdimi jutai.
Augome, daugiau pažinom,
Norai ir nusiteikimai,
Meilė Lietuvai Tėvynei
Liko tvirti amžinai.
Medžių elegija
Ąžuolai paprašė: nupieškite mus
Kol žali lapai džiugina visus,
Te pamatys kaip mylime savus –
Prisikentėjusį gimtąjį kraštą.
O buvo: gūdžią naktį medžiai rūstūs
Sutiko tuos, kurie drąsiai atėjo,
Kad mūsų baimėmis nebaustų –
Kartu su vyrais ąžuolai stovėjo.
Apie drąsuolius sako: vyrai ąžuolai,
O ąžuolai – tarytum žmonės
Ir skauda mums visiems labai
Kai medžius pjauna ar žmones išduoda.
O išvedžiojimams tai priešnuodžių nerandam,
Ne vieną išviliojo užu horizonto.
Pergyvena medžiai, nes supranta žmones,
Matyt, nesugebančius susigaudyt – pro et contra.
Tik mūsų medžiai su šviesiais šešėliais,
Kupliuos vainikuos supantys jaunystę.
Kaip feniksai atgijom, prisikėlėm,
Negalim leisti tamsumom sugrįžti.
Gloria
Prie girios medžių atminimai dygsta –
Įsiklausyk, kaip ošia senas miškas.
Jis sako, ką prisimena, ką slepia ir ką gina,
Ką miško medžiai, jų šešėliai dar atsimena.
Su mūsų protėviais seniai
Dangų įžvaigždino miškai.
Ir kai atsibeldi į mišką
Širdim junti – tave pažįsta.
Anksčiau nebent drūtuos sienojuos,
Nusiskundimų gal ir nestokojo.
Tačiau kai pirkios langus dangstė žolės,
Išvežtųjų miškai skaudžiai vaitojo.
Tamsiam vidurnakty net ąžuolai
Per miegus krūpteli, kažką atminę.
Žmonių ir medžių atvaizdai
Įžiebia žvaigždę graudulinę.
Vyrai, svetimo kelio vedami,
Ne tik skynimus leido ugnimi.
Nuo jų sukelto naikinančio šėlo
Rasojo žmonių akys, medžių sielos.
Miškas supranta ir atjaučia žmogų,
Jo visas paslaptis išsaugo.
Po kelmu, meilės užkalbėtu, amžiams
Nekaltai kalto siela glaudžias.
Lenkias viršūnes prie kario nukauto,
Gedi sudegintų brolių.
Laikas užkėlė juos ant šlovės aukuro –
Tėvynę mylinčių prasmingos aukos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
