Poezija
08 23. Mes veržiamės iš didmiesčių...
Birutė Silevičienė
Ko veržiamės iš didmiesčių triukšmingų
Į vienišas sodybas kaimo pakrašty?
Ko ieškome vaikystės keliuose,
Ko ieškome senose sodybose?
Ko braidome ankstyvą rytą po laukus,
Kam bėgame saulėtekio pasitikti?
Ko džiaugiamės, kai rasos lašas
Nurieda nuo žolės?
Mes einame darnumo, grožio,
Ramybės pasisemti iš gamtos...
Prakalbinti gėlelės žiedą,
Upelio muzikos pasiklausyti...
O kai rūkai apdengia pievas,
Suklūstame griežlės smuikelio raudai:
Tik mums širdyje gera būna,
Kai toje ramybėje ilsis mūsų kūnai.
Pabėgę nuo triukšmo, išsekimo
Atgauname jėgas naujai,
O kiek to mūsų džiaugsmo prisipildė
Pabuvus kaime nors trumpai...
Eiki į žmogų
Ištiesk rankas ir eiki į žmogų
Savyje nešdama gerumo žiburėlį –
Ugnelę degančių delnų –
Širdies nematomą žariją...
Ištiesk rankas ir eiki į žmogų
Tik atvira širdies ugnim –
Akyse meilę neški –
Sušildyki savo tiesos mintimis.
Tai apkabinki, ko dar lauki...
Sužvarbusį, prislėgtą sušildyki
Ir išsklaidyki niūrias mintis...
Tavęs tiktai šiandieną laukiu.
Priglusk arčiau, tave apglėbsiu
Ir širdys šiluma pasidalys.
Delnai įkaitę, žvilgsnis degantis –
Tik Tau vienam priklausys.
Mums gera būti vis kartu –
Stovėti prie ąžuolų senų.
Iš jų stiprybės gauname abu
Ir gėrimės tais ąžuolais laukų.
Apmąstau kelius
Einu pušyno taku -
Saulutės spindulys kankorėžį bučiuoja
Ir krinta snaigės pamažu
Į mūsų žemelę juodą.
Sustingę pušų spygliai
Saulutės bučinyje atgyja,
O kaip dažnai vaizdai
Jaunystės dienų iškyla.
Ateik ir Tu, pavaikščiosim abu
Pušyno taku pamažu.
Kankorėžiais gėrėsimės kartu
Be tavęs man labai ilgu.
Atneški man jaunystės dainą
Kilnios mūs meilės pratęsimą.
Atnešk jautrios gėlelės žiedą –
Tą šventą mūs draugystės jausmą.
Ateik kol žemėje esame abu,
Kai mintys kyla į Paukščių taką.
Ateik, žinai, kad laukiu –
Saulutės spinduliu nušviski.
Tai vėl kuklumas, gėris užvaldys
Bendras mus džiaugsmo mintis.
Jaučiu, to skrydžio mes verti –
Pasiekti aukštybės žydrą mėlį.
Medžiai ir mes
Atokvėpio minutę pakalbėki su beržu,
Padės jis dėmesį sutelkti –
Energijos mūs kūnui įteiks,
Už tai - mokėkime mes jį mylėti.
Beržai - mums orą jonizuoja,
Sultimis sustiprina mūs organizmą.
Pumpurais - išvalo inkstus ir kanalus,
Lapų arbata - valo susikaupusius šlakus.
Kai mus aplanko baimė, išsigandome,
Prašykime buko - ligoms atsparumo,
O kai skausmas širdį liečia –
Pagerins bukas kraujo apytaką.
Ąžuolėlis duos stiprumo, atsparumo –
Saugos visus nuo streso.
Jei aplanko nemiga, skausmas reumato –
Tai prigluski prie kaštono –
Nemigą nuims kaip ranka.
Tik aplenki topolį, nestovėk prie alksnių.
Ir nevalgyk vaisių nuo laukinių slyvų.
Išmintį senolių turim gerbti –
Užrašyti ir žmonėms perduoti,
Kad susirgus - gamtoj rastų vaistų
Ir išsaugotų tai, kas šventa...
Jaunystės prisiminimai
Tyla šiandieną beldžiasi į širdį,
Ramybė supa lyg lopšy...
Vis, rodosi, esu visai mažytė
Vaikučiu braidanti gyvenimo kely.
Bijau sudrumsti tą ramybę,
Kurioje norisi kasdien gyventi.
Tik gera gera laimingai būti –
Ir pasidžiaugti sulaukusiai laiškų.
Kada sugrįžta jaunystės prisiminimai,
Išvaikščioti takeliai ir keliai.
Kad taip sugrįžtų prabėgęs laikas...
Draugystės fakelą saugotume šventai.
Rūpėjo mums išlikti tyrais –
Lyg po lietaus laimingiems būti.
Kad niekas mūsų neskriaustų
Linkėjom sutiktiems žmonėms.
Tyrumo aukuras ruseno šeimose
Jį saugojom kaip žydinčias gėles.
Kiek prisiminimų, kiek minčių atnešdavo
Nutolęs laikas - saulės spinduliais sugrįždavo...
Ir tas širdžių tuksenimas laimingas,
Švelnus vėjelio dvelksmas.
Ta šiluma mielų akių...
Tas meilės šauksmas pažįstamas...
Tik Tu, mano drauge,
Viską linkęs suprasti
Nereikia net žodžių ištarti,
Nes širdis viską nujaučia.
Atgal
.jpg)
